Kriuksintys pinigai

„KIAULĖ mūsų krašte yra didelis šeimos turtas, todėl ją auginti — labai atsakingas darbas, — pasakoja Enmari Kani, septyniolikmetė mergina, gyvenanti Papua Naujosios Gvinėjos aukštikalnėse. — Kai tėvas man patikėjo prižiūrėti paršiuką, apsidžiaugiau, bet drauge ir sunerimau. Jis buvo visai mažytis, todėl baiminausi, kad nenustiptų.“

Kaip Enmari rūpinosi kiaulaite? Ir kodėl Papua Naujosios Gvinėjos kaimo gyventojai kiaules vertina ne mažiau už pinigus? Štai jos interviu žurnalui Atsibuskite!

— Papasakok apie save.

— Su tėvais, dviem broliukais ir dviem sesutėmis gyvename mažoje žole dengtoje džiunglių trobelėje. Mūsų kaimas įsikūręs šalies vakaruose atkampioje aukštikalnių vietovėje. Čia gyvena apie penkiasdešimt žmonių. Visi esame giminaičiai. Netoliese tarp tankiais miškais apaugusių kalvų vingiuoja upeliukas.

Daugelis ūkininkauja. Mūsų šeima turi didžiulį daržą, kuriame auginame batatus, moliūgus, agurkus, kavamedžius, taip pat  grūdines kultūras. Man patinka auginti daržoves, mėgstu fiziškai padirbėti. Turiu ir kitų darbų: namuose palaikau švarą, skalbiu drabužius ir, žinoma, rūpinuosi šeimos kiaule.

— Kaip ją prižiūri?

— Kai tėtis maždaug prieš metus nupirko paršelį, jis buvo toks mažas, kad galėjau laikyti rankose. Kasdien jį šerdavau jovalu iš žuvies miltų, batatų, vandens, druskos ir cukranendrių sulčių. Naktimis, kai oras aukštikalnėse atvėsta, parnešdavome į trobelę ir paguldydavome į krepšį iš ryžių šiaudelių, kabantį prie židinio. Aš miegodavau netoli paršelio ant grindų. Taigi jis ne tik išgyveno, bet ir augo kaip ant mielių!

Savo augintinei niekada nedaviau vardo — vadinau ją tiesiog Kiaulaite. Toks vardas ir prigijo. Ja rūpinausi kaip savo kūdikiu: šėriau, maudžiau ir žaidžiau valandų valandas. Kiaulaitė labai prie manęs prisirišo ir, kur tik beeidavau, sekiodavo iš paskos.

Kai paaugo, pripratinau prie naujos dienotvarkės, kurios laikomės ir dabar. Ryte, užmovusi pasaitėlį, veduosi savo augintinę į daržą už penkiolikos minučių kelio nuo namų. Pririšu ją prie medžio ir leidžiu visą dieną knaisiotis po lysvę. Turėdama raumeningą sprandą ir tvirtą knyslę, kiaulaitė ne tik išsikasa šaknų, kirmėlių, bet ir supurena bei patręšia dirvą. Vakare parvedu ją namo, pašeriu žaliais bei virtais batatais ir tada nakčiai įvarau į medinį gardą.

 — Kodėl auginti kiaules aukštikalnių gyventojams taip svarbu?

— Mes turime priežodį: „Pinigai yra kiaulė, o kiaulė — pinigai.“ Kol aukštikalnėse nebuvo pastovios valiutos, kiaulės žmonėms atstodavo pinigus. Kartais jomis atsiskaitoma ir šiais laikais. Pavyzdžiui, viena automobilių prekyba besiverčianti firma už kiekvieną surastą pirkėją tarpininkui duodavo kiaulę. Tarpgentiniai ginčai dažnai sprendžiami žalą atlyginant pinigais arba kiaulėmis. O jaunikis nuotakos tėvams ar jos giminei kiaulėmis sumoka dalį išpirkos.

— Vadinasi, valgyti kiaulieną tas pats, kas valgyti savo kapitalą?

— Jūs teisus! Kadangi kiaulės tokios brangios, paprastai kiaulieną valgome tik retomis progomis, kaip antai per laidotuves ar kitais ypatingais atvejais. Vis dėlto kai kurios aukštikalnių gentys, norėdamos pasirodyti turtingos arba atsilyginti už anksčiau padarytas paslaugas, per dideles šventes puotai papjauna šimtus kiaulių.

— Ką su kiaulėmis darys jūsų šeima?

— Gerai pasakėte „su kiaulėmis“. Kiaulaitė atsivedė paršelių. Vieną neseniai pardavėme už 100 kinų (beveik 40 JAV dolerių). Už tuos pinigus autobusu nuvykome į kasmetinį Jehovos liudytojų srities kongresą Banzos mieste. Kitus paršelius tėtis tikriausiai parduos, kad turėtume iš ko pragyventi.

— Kodėl neauginate daugiau kiaulių? Juk taip daugiau užsidirbtumėte!

— Mes nesiekiame praturtėti. Norime turėti tik tai, kas būtiniausia: maisto, drabužių, pastogę. Mūsų šeimai labiau rūpi dvasiniai dalykai: tarnauti Dievui Jehovai, lankyti krikščionių sueigas, kiek galime, materialiai arba dvasiškai padėti kitiems ir darbuotis drauge su šeima. Gyvename paprastai, bet džiaugiamės šiltais tarpusavio santykiais ir esame laimingi.

Šiuo metu dalį dienos prižiūriu daržą ir auginu kiaules. Kadangi esu krikščionė evangelizuotoja, svarbiausia mano veikla skelbti Biblijos tiesas kaimynams. Šiuo Jėzaus sekėjams pavestu darbu būnu užimta kelias dienas per savaitę (Mato 28:19, 20). Ateityje svajoju tarnauti Port Morsbyje įsikūrusiame Jehovos liudytojų filiale, kur į vietines kalbas verčiami bibliniai leidiniai. Bet jei mano svajonė ir neišsipildys, žinau, jog skirti pirmąją vietą dvasiniams dalykams man visada bus didžiausia laimė. O šiuo metu esu dėkinga, kad turiu pragyvenimo šaltinį ir galiu džiugiai tarnauti Dievui.

[Rėmelis/iliustracija 12 puslapyje]

ŠIS TAS APIE KIAULES

● Naujosios Gvinėjos saloje auginama ne mažiau kaip du milijonai kiaulių, maždaug viena kiaulė trims žmonėms.

● Kiaules laiko daugiau nei pusė kaimo gyventojų.

[Žemėlapiai 10 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

INDONEZIJA

PAPUA NAUJOJI GVINĖJA

AUSTRALIJA

INDONEZIJA

PAPUA NAUJOJI GVINĖJA

PORT MORSBIS

VAKARŲ AUKŠTIKALNĖS

AUSTRALIJA

[Iliustracija 10, 11 puslapiuose]

Pakeliui į daržą

[Iliustracija 11 puslapyje]

Metas praustis

[Iliustracija 11 puslapyje]

Laikas žaisti