GYVENAME labai ypatingu ir įsimintinu laikotarpiu — pasaulio scenoje pasirodo septintoji galybė. Ji — kitaip nei šešios ankstesnės imperijos, kurių fone rutuliojosi visi Biblijoje aprašyti istoriniai įvykiai, — yra vienintelė, apie kurią tėra tik išpranašauta. Apie septynias pasaulio galybes, arba „karalius“, joje sakoma: „Yra septyni karaliai; penki žlugo, vienas tebėra, o vienas dar neatėjo; kai jis ateis, turės trumpam pasilikti“ * (Apreiškimo 17:9, 10 [17:10, Brb]).

Kiek daugiau nei prieš 1900 metų, kuomet buvo užrašyta ši pranašystė, penki iš septynių „karalių“, arba politinių imperijų, — Egiptas, Asirija, Babilonas, Medija ir Persija, Graikija — jau ‘buvo žlugę’. „Vienas tebėra“, — pasakyta apie Romos imperiją. Bet ji gyvavo neamžinai. Turėjo iškilti kita imperija, kuri, pasak pranašystės, „dar neatėjo“. Ir išties ilgainiui pasaulio scenoje pasirodė septintasis „karalius“. Kas jis? Ar viešpataus amžinai? Jei ne, kaip nueis nuo pasaulio scenos? Biblija mūsų nepalieka nežinioje.

Kas ta septintoji pasaulinė galybė, pradėjo aiškėti, kai buvusios Romos imperijos šiaurvakariniame pakraštyje iškilo Anglija. Iki XVIII amžiaus septintojo dešimtmečio ši saloje įsikūrusi valstybė jau buvo išaugusi į galingą Britanijos imperiją. Ji vis turtėjo ir stiprėjo, kol XIX amžiuje tapo turtingiausia ir galingiausia šalimi pasaulyje. „Britanija, — sakoma viename žinyne, — buvo didžiausia kada nors regėta imperija.“ Jos „28 milijonų kvadratinių kilometrų teritorijoje gyveno 372 milijonai žmonių“.

Tačiau Pirmasis pasaulinis karas (1914—1918 metais) Britaniją pastūmėjo užmegzti ypatingus tarpusavio santykius su buvusia kolonija — Jungtinėmis Valstijomis. Ką tai davė? Britanija atvėrė kelią Anglijos ir Amerikos aljansui — daugeliu atžvilgiu dvilypei anglakalbių pasaulinei galybei, tebegyvuojančiai ligi šiol. (Skaitykite rėmelį  „Vertas dėmesio aljansas“.)

 Pranašystė, užrašyta Apreiškimo 17:10, papildo kitą pranašystę iš Danieliaus knygos apie „didžiulę statulą“, kurią Babilono karalius Nebukadnecaras matė Dievo duotame regėjime (Danieliaus 2:28, 31-43). Šiam valdovui Danielius atskleidė, kad atskiros statulos dalys simbolizuoja vieną po kitos iškylančias politines imperijas, pradedant nuo Babilono — to meto pasaulinės galybės (Egiptas ir Asirija jau buvo nuėjusios į praeitį). Tai patvirtina ir istorija.

Galva iš aukso simbolizavo Babilono imperiją.

Krūtinė ir rankos iš sidabro — Mediją ir Persiją.

Pilvas ir šlaunys iš vario — senovės Graikiją.

Kojos iš geležies — Romos imperiją.

Pėdos iš geležies, maišytos su moliu, simbolizuoja politiškai ir socialiai nestabilią padėtį, valdant Anglijos ir Amerikos pasaulinei galybei.

Remiantis Apreiškimo 17:10 (Jr), septintoji galybė „turi pasilikti trumpą laiką“. Kiek tai tęsis? Kaip ji pasitrauks iš pasaulio scenos? Kas dėsis po to? Danielius gerai išaiškina šiuos klausimus.

Apibūdinęs jau minėtą statulą, Danielius rašė: „Buvo atkirstas nuo kalno akmuo, bet ne žmogaus rankomis, ir jis trenkėsi į statulos geležies ir molio pėdas ir sutrupino jas į šipulius“ (Danieliaus 2:34). Ką reiškė šis bauginantis regėjimas?

Danielius tęsė: „Anų [paskutinių] karalių dienomis dangaus Dievas įkurs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta; ši karalystė nebus perduota kitai tautai. Ji sutrupins į šipulius visas anas karalystes ir padarys joms galą, o pati tvers amžinai“ * (Danieliaus 2:44, 45). Atkreipkite dėmesį į kai ką svarbaus.

1. Pergalinga Karalystė, kurią vaizdavo didžiulis akmuo, įkurta paties Dievo, o ne žmogaus. Taigi ji teisėtai pavadinta Dievo Karalyste.

2. Dievo Karalystė „sutrupins“ visas žmonių valdžias, įskaitant ir septintą pasaulinę galybę. Kodėl? Gera valia savo valdžios nė viena jų neatsisakys ir priešinsis Dievui galutiniame didžiajame mūšyje, vyksiančiame simbolinėje vietovėje, pavadintoje Harmagedonu, arba Armagedonu.  Biblijoje aiškiai sakoma, jog šiame kare dalyvaus „viso pasaulio karaliai“ (Apreiškimo 16:13, 14, 16).

3. Kitaip nei laikinos žmonių valdžios, tarp jų ir septynios pasaulio galybės, Dievo Karalystė „niekada nebus sunaikinta“. Be to, ji viešpataus visoje žemėje (Danieliaus 2:35, 44).

Dievo priešininkų sutriuškinimu įspūdingai išsipildys pranašystė, užrašyta Pradžios 3:15 (apie ją kalbėjome pirmame šio ciklo straipsnyje). Moters palikuonis, Jėzus Kristus, sutraiškys simbolinę gyvatę, arba Šėtoną, bei jo palikuonis (Galatams 3:16, NW). Šėtono palikuonys — visi, kas eina jo nedorais keliais ir stengiasi viską spręsti patys, o ne paklusti Dievo ir Kristaus valdymui (Psalmyno 2:7-12).

Todėl iškyla labai svarbus klausimas: kada ateis galutinis sunaikinimas? Kitaip tariant, kada „akmuo“ — Dievo Karalystė — pašalins visus iki vieno žmogaus valdymo pėdsakus? Į šį klausimą atsako Biblija, pateikdama „ženklą“, padėsiantį atpažinti paskutines dienas (Mato 24:3).

Pabaigos ženklas rodo, jog bus pasaulinių karų, „didelių žemės drebėjimų, badmečių, marų“ (Luko 21:10, 11, Brb; Mato 24:7, 8; Morkaus 13:8). Be to, paskutinėmis dienomis akivaizdžiai matysis visuomenės dvasinis ir moralinis nuosmukis (2 Timotiejui 3:1-5). Ar „visa tai“ vyksta? (Mato 24:8) Vyksta, ir taip aiškiai, kad žmonės net baiminasi dėl ateities. Laikraštis The Globe and Mail konstatuoja: „Garsūs gamtos ir socialinių mokslų teoretikai perspėja, kad žmonija grėsmingai artėja prie susinaikinimo.“

Tačiau vienu labai svarbiu aspektu šios prognozės yra klaidingos — žmonija neišnyks. Tą garantuoja Dievo Karalystės atėjimas! Kalbėdamas apie pabaigos ženklą, Jėzus Kristus teigė: „Ir bus paskelbta ši karalystės Evangelija [„geroji naujiena“, NW] visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mato 24:14). Kaip ši pranašystė pildosi?

Gerąją naujieną apie Karalystę Jehovos liudytojai skelbia daugiau kaip 230 šalių. Pagrindinio jų leidžiamo žurnalo Sargybos bokštas viršelyje rašoma: „Skelbia Jehovos Karalystę“ (Jehova yra Dievo asmenvardis) (Psalmyno 83:18, NW). Naudodamiesi Biblijos mokymo programa, liudytojai padeda visiems, kas nori, atsikratyti žalingų įpročių, laikytis Dievo nustatytų normų ir dorai, taikiai gyventi (1 Korintiečiams 6:9-11). Todėl milijonai žmonių neabejoja, kad Dievas juos apsaugos, kai per savo Karalystę ims spręsti pasaulio problemas.

Jie savo akimis regės, kaip pildosi Kristaus pavyzdinė malda, kartais vadinama  „Tėve mūsų“. Joje, be kita ko, sakoma: „Teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:10). Ar kada mąstėte, koks gyvenimas bus žemėje, kai visi mylės Dievą ir jam paklus? Toliau pateiktos citatos iš Biblijos padės suprasti, kodėl žinią apie Dievo Karalystę tinka vadinti „gerąja naujiena“.

• Ne tik nebus karų, bet įsivyraus tikroji taika. „Karus visoje žemėje jis [„Jehova“, NW] sustabdo, lankus sutrupina, ietis sulaužo, skydus į ugnį sumeta“ (Psalmyno 46:10 [46:9, Brb]). „Bet romieji paveldės žemę ir gėrėsis taikos apstumu“ (Psalmyno 37:11, Brb).

• Nė vienas nestokos maisto. „Javų bus krašte apsčiai, net kalnų viršūnėse jie augs“ (Psalmyno 72:16, Brb).

• Visi turės tobulą sveikatą. „Nė vienas iš gyventojų nesakys: ‘Aš sergu.’“ (Izaijo 33:24, Brb).

• Kiekvienas turės patogius namus. „Jie statysis namus ir patys juose gyvens, veis vynuogynus ir patys valgys jų vaisių. Statysis ne tam, kad kiti gyventų jų namuose, sodins ne tam, kad kiti valgytų vaisius“ (Izaijo 65:21, 22).

• Nebeliks jokių kančių. „Štai Dievo padangtė tarp žmonių. [...] Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimo 21:3, 4).

Ar šie pažadai jums aktualūs? Jei taip, Jehovos liudytojai skatina jus pasigilinti į Bibliją. Tuomet dar akivaizdžiau pamatysite, kad engėjiškas žmogaus valdymas artėja prie pabaigos. Taip pat suprasite, kad Biblija tikrai verta pasitikėjimo ir kad ji įkvėpta Dievo (2 Timotiejui 3:16). *