Negaliu sulaukti, kada jiems ištarsiu: „Mes visi čia!“

Papasakojo Abigailė Osten (Austin)

Man buvo devyneri. Vieną gražią 1995-ųjų balandžio dieną būrelis Jehovos liudytojų iš mūsų bendruomenės nusprendė praleisti laiką užmiestyje ir pasidžiaugti Anglijos kraštovaizdžiu. Sėdome į kelis automobilius. Mano vyresnė sesuo Sara, šeimos draugė Debora ir aš važiavome su tėčiu ir mama. Staiga į mūsų kelio juostą dideliu greičiu išnėrė automobilis ir rėžėsi į mus. Gyva likau aš viena.

LIGONINĖJE sąmonę atgavau po dviejų savaičių. Man buvo skilusi kaukolė, todėl, kad ją sutvirtintų, gydytojai įstatė keletą plokštelių. Tačiau aš greit pasveikau. Galiausiai mano giminaičiai papasakojo, kas įvyko, bet jais nepatikėjau. Vis maniau, kad tėvai ir sesuo mane lankė, kol buvau be sąmonės, tik aš jų nemačiau. Viską suvokiau tiktai tada, kai grįžau į namus. Tai mane pribloškė.

Kas padėjo ištverti tą šiurpią tragediją?

Mano dvasinis paveldas

Iš penkių vaikų buvau jauniausia. Kai įvyko ši avarija, Sarai buvo 22, Šeinui — 20, Džesikai — 17 ir Lukui — 15. Mes turėjome puikius, rūpestingus tėvus. Mano tėtis, Stivas, tarnavo vyresniuoju Vakarų Jorkšyro Jehovos liudytojų bendruomenėje Šiplyje ir buvo visų mylimas, nes visuomet rasdavo laiko kitus išklausyti bei jiems padėti. Mama, Karel, taip pat buvo mylima už jos dukterišką rūpinimąsi pagyvenusiais bendratikiais. Mums, paaugliams, ji organizuodavo vakarones ir padėdavo susirasti gerų draugų. Mūsų namų durys buvo atvertos visiems. Tėvai mokė mus būti malonius bei dėmesingus ir kaimynams.

Kiekvieną trečiadienio vakarą visa šeima kartu studijuodavome Bibliją. Kartais, apsirengę kaip Biblijoje aprašyti asmenys, vaidindavome biblines dramas. Mama ir tėtis nuo pat mažens mokė mus, kaip ruoštis sueigoms ir kaip po namus skelbti Biblijos žinią. Nors augindami penketą vaikų tėvai buvo labai užimti, mums skirdavo daug laiko ir padėjo tapti dvasiškai stipriems.

Baigę mokyklą, Sara, Šeinas ir Džesika, kaip ir mūsų draugė Debora, tapo pionieriais, visalaikiais tarnais. Ypač artimos buvome su Sara. Ji man buvo nelyginant antra mama. Per mano atostogas leisdavome laiką drauge, padėdamos kitiems įgyti Biblijos pažinimą. Vis prisimenu tas nuostabias dienas. Matydavau, kokie laimingi visi pionieriai, ir džiaugdavausi, kad galiu būti su jais. Baigusi mokyklą, turėjau tikslą drauge su Sara tarnauti pioniere.

Per atostogas mūsų šeima ir kiti bendratikiai dažnai leisdavome laiką kartu. Draugystė ir meilė suartino ir jaunus, ir senus. Tuomet dar nežinojau, kaip šie geri draugai ateityje man padės ir mane guos!

 Po nelaimės

Išėjusi iš ligoninės, grįžau į namus. Šeinas su Džesika, dirbdami dalį dienos ir būdami visalaikiai tarnai, labai stengėsi, kad mums visiems nieko netrūktų.

Be to, į pagalbą atėjo daug liudytojų iš mūsų bendruomenės. Jie dėl mūsų darė tiek daug! Kol atsistojome ant kojų, ruošė valgį, tvarkė namus, apipirkdavo, skalbė mūsų drabužius. Mes tikrai buvome jiems labai dėkingi. Ir iš arti, ir iš toli gaudavome daugybę dovanų bei padrąsinančių atvirukų, liudijančių, kokia nuoširdi meilė vyrauja Jehovos organizacijoje.

Praėjus maždaug metams, mano broliai ir sesė nusprendė, kad man būtina gyventi normalioje šeimoje. Kai kurios šeimos iš mūsų bendruomenės mielai pasisiūlė mane priglausti. Tada maniškiai susėdo ir apsvarstė, ką dėl manęs ir mano dvasinės ateities tokiu atveju būtų nusprendę mama su tėčiu. Viena šeima pasirodė tam labai tinkama. Bilis, bendruomenės vyresnysis, su žmona Don buvo itin artimi mūsų šeimos draugai ir turėjo penkerių metų dukrelę Luis. Jie priėmė mane į savo namus ir nuo to laiko su meilė rūpinosi kaip savo dukra. Nors Luis teko dalytis su manimi tėvų meile, ji niekada nepavyduliavo, ir šiandien mudvi esame artimos kaip tikros seserys.

Kaip ištvėriau šią tragediją

Iš pradžių kildavo klausimas, kodėl tokia šiurpi nelaimė ištiko mūsų šeimą, ypač kai mano tėvai, taip pat Sara ir Debora šitaip mylėjo Jehovą ir žmones. Bet paskui prisiminiau Biblijos pasakojimą apie Jobą, kuris nepaliovė tikėjęs Dievą, nepaisant to, kad neteko savo vaikų (Jobo 1:19, 22). Mąsčiau taip: „Juk tai Šėtonas atnešė žmonijai kančias ir mirtį, ir jis džiūgautų, jeigu dėl šios nelaimės nustotume tarnavę Dievui“ (Pradžios 3:1-6; Apreiškimo 12:9). Taip pat prisiminiau, kad Jehova iš meilės davė mums nuostabią prikėlimo viltį (Jono 5:28, 29). Mes vėl susitiksime su savo šeima ir Debora — tik šį kartą jau žemės rojuje! Todėl mano meilė Jehovai tik stiprėjo.

Kai sutinku žmones, kurie irgi yra patyrę kokią nors tragediją, man labai liūdna, jeigu jie nėra girdėję apie neįkainojamą prikėlimo pažadą, užrašytą Biblijoje. Tada man norisi su jais dalytis savo viltimi. Esu įsitikinusi, kad mums ištverti šią tragediją pavyko tik dėka Jehovos ir jo organizacijos, nes žinojome, kad tunelio gale išvysime šviesą.

Galbūt mūsų išgyvenimai buvo naudingi dar vienu atžvilgiu — kai kuriuos tėvus paskatino susimąstyti štai apie ką: „Ar padėjome savo vaikams pakankamai tvirtą dvasinį pamatą? Jei mums kas atsitiktų, ar jie ir toliau patys vieni tarnautų Jehovai?“

Stengiuosi gyventi taip, tarsi mama ir tėtis tebebūtų šalia. Žinau, jie norėtų, kad aš, kaip ir jie, uoliai darbuočiausi padėdama kitiems. Pionierė esu nuo tada, kai baigiau mokyklą, o dabar drauge su manimi pioniere tarnauja ir Luis. Mano broliai ir sesuo sukūrė šeimas ir su džiaugsmu tarnauja savo bendruomenėse.

Aš taip laukiu Dievo naujojo pasaulio ir prikėlimo! Tuomet nebebus nei skausmo, nei mirties (Apreiškimo 21:3, 4). Žinojimas, jog vėl būsime visi kartu, man padeda nenuleisti rankų. Negaliu sulaukti, kada stipriai apkabinsiu mamą, tėtį, Sarą, Deborą ir jiems ištarsiu: „Mes visi čia!“

[Iliustracija 23 puslapyje]

Abigailė (antra iš kairės) su ją įdukrinusia šeima