Dievui ištikima daugiau kaip 70 metų

Papasakojo Džozefina Elijas

„Nesijaudink, — pro kalėjimo grotas sušnibždėjo mano vyras. — Ar nužudys, ar paleis į laisvę, liksiu Jehovai ištikimas“. Aš irgi buvau pasiryžusi likti ištikima. Tos nuostatos tebesilaikau ir šiandien.

GIMIAU 1916 metais Sukabumyje, Indonezijos miestelyje vakarų Javos aukštumose. Tėvai buvo pasiturintys kinai — turėjome didelį namą ir tarnų. Augau viena tarp penkių brolių, trijų vyresnių ir dviejų jaunesnių, tai buvau tikra padauža. Karsčiausi stogais, mėgau sportuoti. Bet vienas dalykas nedavė man ramybės.

Labai bijojau, kad netektų degti pragare. Mano mokytojos sakė, jog pagedusioms mergaitėms ten ir vieta. O kadangi buvau kaip tik tokia, ėmiau galvoti, kad ten atsidursiu. Vėliau, kai išvažiavau į Džakartą (tada buvo vadinama Batavija) mokytis vidurinėje mokykloje, susirgau. Gydytojas manė, kad mirsiu, tad mano šeimininkė bandė mane paguosti, sakydama, jog netrukus būsiu danguje. Tačiau aš nuogąstavau, kad jau esu pasmerkta į pragarą.

Mano mama Ka Nio ir vyresnis brolis Dodo atskubėjo į Džakartą manęs pasiimti. Pakeliui į namus Dodo paklausė: „Ar žinojai, kad Biblijoje nesakoma, jog yra pragaras?“

„Iš kur tu žinai?“ — paklausiau. Tada mama man perskaitė Biblijos eilutes, iš kurių buvo aišku, kad mirusieji nieko nejaučia ir jų laukia prikėlimas (Mokytojo 9:5, 10; Jono 5:28, 29). „Visa tai mes sužinojome iš Jehovos liudytojų“, — abu paaiškino ir padavė man mažą brošiūrėlę Kur randas numirusieji? * Tuoj pat puoliau skaityti. Dar nepasiekus namų pareiškiau: „Čia tiesa!“

Kalbu apie savo tikėjimą

Tuo metu mano šeima jau buvo persikėlusi į Javos vakarų didmiestį Bandungą. Čia pamažu ėmiau sveikti. 1937-ųjų kovą mus aplankė Džakartoje tarnaujantis Klemas Dešompas, liudytojas iš Australijos. Jo apsilankymo metu mano mama, vyresnieji broliai Filiksas, Dodo, Pe ir aš buvome pakrikštyti — simbolizavome savo atsidavimą Dievui. Po kurio laiko liudytojais tapo ir mano jaunesnieji broliai Hartantas, Jusakas bei tėtis Tan Gim Hokas. *

Po krikšto visi kartu su Klemu išvykome į specialią devynių dienų skelbimo kampaniją. Jis mokė mus, kaip skelbti su liudijimo kortele, kurioje trimis kalbomis buvo glaustai ir nesudėtingai pateikta Biblijos žinia. Neoficialiai liudijome ir giminaičiams bei draugams. Netrukus mūsų maža grupelė Bandunge išaugo į bendruomenę, antrą Indonezijoje.

Tais pačiais metais su šeima persikėlėme į Džakartą skelbti kinams, kurių ten gyveno 80000. Mama, Filiksas ir aš ėmėmės visalaikės krikščioniškos veiklos — pionieriaus tarnybos. Skelbdavau Bandungo, Surabajos miestuose ir kitur, dažniausiai tą dariau viena.  Buvau jauna, kupina jėgų ir laiminga, kad tarnauju Dievui. Tačiau horizonte jau tvenkėsi karo debesys, ir mano tikėjimas netrukus turėjo būti išbandytas.

Išbandymai karo metu

1941-ųjų gruodį Azija nėrė į Antrojo pasaulinio karo sūkurį. Japonijos imperatoriškoji armija paėmė Indoneziją į savo gniaužtus. Uždraudė mūsų biblinę literatūrą, negalėjome viešai skelbti. Eidama pas susidomėjusius žmones nešdavausi šachmatų lentą, kad kiti manytų, jog žaidžiu šachmatais.

1943-iaisiais ištekėjau už Andre, bebaimio pionieriaus. Jo balsas buvo griausmingas, ir jį išgirdę žmonės suklusdavo. Abu slapta gabenome biblinius leidinius kitiems liudytojams visoje Javos saloje. Jei mus būtų suėmę, mūsų būtų laukę kankinimai ir mirtis. Daugybę kartų neįkliuvome vos per plauką.

Kartą Sukabumyje prieš įlipant į traukinį mus sustabdė kempeitai, baisioji Japonijos karo policija. Giliai lagamino dugne buvo sudėti draudžiami leidiniai.

— Kas lagamine? — paklausė vienas policininkų.

— Drabužiai, — atsakė Andre.

— Kas po jais? — paklausė policininkas.

— Irgi drabužiai, — pasakė Andre.

— O kas pačiame dugne? — pasiteiravo jis. Man net kvapą užgniaužė. Tyliai pasimeldžiau Jehovai.

— Gal jūs pats patikrinkite, — pasiūlė Andre.

Policininko padėjėjas įkišo ranką giliai į lagaminą. Staiga, suspigęs iš skausmo, trūktelėjo ranką atgal. Jis įsidūrė į smeigtuką. Susigėdęs liepė skubiai uždaryti lagaminą ir sėsti į traukinį.

Kai kitą kartą važiavau į Sukabumį, kempeitai suprato, kad esu liudytoja, ir liepė vykti į vietos nuovadą. Drauge su manimi ten nuvyko Andre ir mano brolis Filiksas. Pirmiausia apklausė Andre. Pasipylė klausimų kruša. „Kas yra Jehovos liudytojai? Ar esate nusistatę prieš Japonijos valdžią? Ar esi šnipas?“

„Esame visagalio Dievo tarnai ir nieko blogo nedarome“, — paaiškino Andre. Tada jų vadas nuo sienos stvėrė samurajų kardą ir iškėlė aukštyn.

„O jeigu dabar tave užmušiu?“ — įniršo pareigūnas. Andre padėjo galvą ant stalo ir tyliai meldėsi. Po ilgos pauzės nugriaudėjo juokas. Vadas tarė: „Drąsus esi!“ Paleidę Andre pasišaukė mane su Filiksu. Kai mūsų parodymai sutapo su Andre, vadas riktelėjo: „Nesate šnipai. Nešdinkitės!“

Trise ėjome namo, džiugiai šlovindami Jehovą. Nė neįtarėme, kad visai netrukus mus užklups dar sunkesni išbandymai.

Tikėjimo išbandymai nesiliauja

Praėjus keliems mėnesiams Andre buvo įskųstas „netikrų brolių“, ir kempeitai jį įkalino (2 Korintiečiams 11:26). Aplankiau vyrą kalėjime. Buvo sulysęs ir nusilpęs. Maitinosi tik maisto likučiais, rastais kameroje, nuotekų latake. Kalėjimo prižiūrėtojams nepavyko palaužti jo ištikimybės. Kaip minėjau pradžioje, pro kalėjimo grotas vyras sušnibždėjo: „Nesijaudink. Ar nužudys mane, ar paleis į laisvę, liksiu Jehovai ištikimas. Gal jie išneš mane kaip lavoną, bet tik ne kaip išdaviką.“

Atsėdėjęs šešis mėnesius kalėjime Andre stojo prieš Džakartos Aukščiausiąjį teismą. Į teismo salę atėjo mūsų šeima ir daugybė draugų. Įtampa augo.

„Kodėl nenorite eiti į Japonijos kariuomenę?“ — paklausė teisėjas.

„Esu Dievo Karalystės kareivis. Tuo pat metu kareivis negali tarnauti dviejose kariuomenėse“, — atsakė Andre.

 „Ar kitus raginsite neiti į kariuomenę?“ — paklausė teisėjas.

„Ne, — atsakė Andre. — Jie patys turi nuspręsti.“

Andre gynėsi daug cituodamas iš Biblijos. Tai padarė įspūdį teisėjui, pamaldžiam musulmonui, ir šis pasakė: „Nors mūsų įsitikinimai ir skiriasi, aš neversiu žmogaus eiti prieš jo sąžinę. Jūs paleidžiamas į laisvę.“

Per teismo salę nusirito palengvėjimo atodūsis, o man net širdis suplazdėjo iš džiaugsmo. Andre priėjo prie manęs ir paėmė už rankos. Mus apspito laimingi artimieji ir draugai — visi norėjo pasveikinti.

Skelbiame tikrąją laisvę

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Indonezijoje kilo revoliucija prieš olandų kolonijinę valdžią, trukusi ketverius metus. Tūkstančiai žmonių buvo nužudyta, ištisi kaimai bėgo iš savo namų. Patriotai bandė mus priversti skanduoti jų karo šūkį merdeka, reiškiantį „laisvė“. Paaiškinome, kad laikomės politinio neutralumo.

Nepaisydami smurto aplinkui, vėl ėmėme skelbti po namus. Naudojomės senomis liudijimo kortelėmis ir leidiniais, kuriuos išsaugojome nuo prieškario laikų. 1948-ųjų gegužę, kai šiek tiek pasidarė ramiau, abu su Andre vėl ėmėmės pionieriškos tarnybos. Tuomet Indonezijoje tokie buvome vieninteliai. Po trejų metų Džakartoje susijaudinę sveikinome 14 paskirtų čia tarnauti liudytojų, baigusių Sargybos bokšto Biblijos Gileado mokyklą Niujorko valstijos (JAV) šiaurėje. Jie mus mokė ir taip paruošė naujoms pareigoms.

1952-ųjų birželį gavome paskyrimą tarnauti specialiaisiais pionieriais Semarange, centrinėje Javos dalyje. Kitais metais mus pačius pakvietė į Gileado mokyklos 22-ąją klasę. Ją baigę grįžome į Indoneziją, Kupango miestą Timore. Vėliau mus paskyrė į Pietų ir Šiaurės Sulavesį. Čia mūsų tikėjimas vėl buvo išbandytas.

Vėl uždrausti

Bandymas įvykdyti valstybės perversmą 1965-aisiais nusinešė šimtus tūkstančių gyvybių. Dalis krikščionijos dvasininkų neliko neutralūs ir pareiškė, kad Jehovos liudytojai — komunistai. Laimei, apgauti valdžios taip lengvai nepavyko. Bet dvasininkija savo šmeižikiškų išpuolių neatsisakė. Galiausiai 1976-ųjų gruodžio 25 dieną liudytojų veikla buvo uždrausta.

Netrukus po draudimo įsigaliojimo Manado apygardos prokuroras iškvietė Andre į savo kabinetą ir paklausė: „Ar žinote, kad Jehovos liudytojų veikla uždrausta?“

— Taip.

— Ar dabar jau pakeisite savo religiją?

Andre pasilenkė į priekį, išraiškingai padaužė sau į krūtinę ir savo griausmingu balsu ištarė: „Galite išplėšti širdį man iš krūtinės, bet niekada nepriversite pakeisti savo religijos.“

— O ką man tada rašyti protokole? — apstulbęs paklausė prokuroras.

— Parašykite, kad aš vis dar Jehovos liudytojas ir kad nieko blogo nepadariau, — pasiūlė Andre.

— Turiu konfiskuoti jūsų leidinius, — pasakė prokuroras.

Tą vakarą liudytojai, jaunuoliai, išgabeno visą literatūrą iš mūsų namų, paliko tik tuščias  dėžes. Toliau skelbėme tik su Biblija, o prokuroras mums daugiau nebekliudė.

Nugyvenau nuostabų gyvenimą!

Paskui tarnavome pionieriais Surabajoje (Javos sala) ir Bangkos saloje (į pietryčius nuo Sumatros). Tačiau 1982-aisiais dėl prastos sveikatos turėjome grįžti į Džakartą. Čia 2000-aisiais, būdamas 85, mirė Andre, uoliai tarnavęs pionieriumi iki gyvenimo pabaigos. O dar po metų draudimas skelbti buvo panaikintas.

Koks nuostabus buvo mano gyvenimas! Dabar man 93. Pioniere tarnavau daugiau kaip 70 metų. Kai krikštijausi 1937-aisiais, Indonezijoje buvo tik 25 liudytojai. Dabar — beveik 22000. Kaip džiaugiuosi, kad prisidėjau prie šio augimo! Bet mano gyvenimo kelias tik prasideda. Noriu ištikimai tarnauti Dievui visą amžinybę.

[Išnašos]

[Anotacija 13 puslapyje]

„Esu Dievo Karalystės kareivis. Tuo pat metu kareivis negali tarnauti dviejose kariuomenėse“

[Anotacija 14 puslapyje]

„Galite išplėšti širdį man iš krūtinės, bet niekada nepriversite pakeisti savo religijos“

[Žemėlapis 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Vietovės, kur gyvenome ir skelbėme

INDONEZIJA

Sulavesi

Manadas

Sumatra

Bangka

Java

DŽAKARTA

Sukabumis

Bandungas

Semarangas

Surabaja

Timoras

Kupangas

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su Andre XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Kai buvau 15, maža brošiūrėlė „Kur randas numirusieji?“ įtikino mane Biblijos tiesa