Disleksija man nebuvo kliūtis

Papasakojo Maiklas Henborgas

Man diagnozuota disleksija — sutrikimas, apsunkinantis gebėjimą mokytis. Ši negalė vargina ir mano tėvą, mamą bei tris jaunesnius brolius. Gimtąja danų kalba skaitau sunkiai, tad mokytis man buvo tikra kančia. Vis dėlto sulaukiau pagalbos ir palaikymo, daugiausiai iš namiškių.

ESAME ketvirta Jehovos liudytojų karta, todėl skaityti, o ypač Bibliją bei ja pagrįstus leidinius, mums visuomet buvo svarbu. Be to, mudu su jaunesniu broliu Flemingu dažnai eidavome kartu su tėte skelbti gerąją naujieną — taigi supratome, kad gerai skaityti ir rašyti būtina.

Nuo pat vaikystės stengiausi perskaityti kiekvieną žurnalų Sargybos bokštas ir Atsibuskite! numerį, nors prie vieno tekdavo prasėdėti net 15 valandų! Maža to, užsimojau perskaityti visą Bibliją. Taip pat įsirašiau į teokratinės tarnybos mokyklą, kuri organizuojama visose Jehovos liudytojų bendruomenėse. Šioje mokykloje mokomasi gerai skaityti, sklandžiai reikšti mintis, sakyti kalbas prieš auditoriją. Visa tai be galo pravertė kovojant su disleksija. Bet tuo metu nė nenutuokiau, jog manęs laukia dar daugiau sunkumų. Tuoj paaiškinsiu.

Mokausi anglų kalbos

1988-aisiais, kai man buvo dvidešimt ketveri, pradėjau tarnauti pionieriumi, visalaikiu evangelizuotoju. Danija priglaudžia daugybę imigrantų, tad panorau ir jiems skelbti Biblijos tiesą. Kad galėčiau veiksmingai tai daryti, turėjau išmokti anglų kalbą — o ji pasirodė kietas riešutėlis. Vis dėlto atkaklios pastangos ir privačios pamokos nenuėjo veltui: ilgainiui sugebėjau dalytis gerąja naujiena apie Dievo Karalystę su angliškai kalbančiais svetimtaučiais savo gimtojoje Kopenhagoje. Žinoma, priveldavau daugybę klaidų, bet tai manęs nesulaikė.

Suprasdamas anglų kalbą galėjau darbuotis savanoriu Jehovos liudytojų statybose įvairiuose kraštuose. Iš pradžių mane siuntė į Graikiją, vėliau dirbau Jehovos liudytojų filialo statybose Madride (Ispanija).

Norėjau dar aktyviau dalyvauti gerosios naujienos skelbimo darbe, todėl padaviau paraišką mokytis tarnybos tobulinimo mokykloje, kurią organizuoja Jehovos liudytojai. Tai aštuonių savaičių specialus kursas viengungiams krikščionims, galintiems darbuotis ten, kur labiau reikia gerosios naujienos skelbėjų (Morkaus 13:10). Gavau kvietimą į tarnybos tobulinimo mokyklą, anglų kalba rengiamą Švedijoje.

Užsiėmimai turėjo prasidėti 1994-ųjų rugsėjo 1-ąją. Norėjau gerai pasirengti, tad aštuonis mėnesius kasdien po keturias valandas mokiausi anglų kalbos. Netgi perėjau į anglakalbių bendruomenę. Mokykloje irgi neleidau, kad disleksija kliudytų semtis žinių. Pavyzdžiui, kai dėstytojai užduodavo klausimus, dažnai keldavau ranką, nors ne visuomet žinojau, kokius žodžius parinkti.  Baigęs mokyklą, buvau paskirtas toliau tarnauti pionieriumi Kopenhagoje. Anglų kalba ėjosi nelengvai, bet priešaky laukė dar didesnis išbandymas.

Imuosi tamilų kalbos

1995 metų gruodį buvau paskirtas į tamilų kalba kalbančią bendruomenę Herninge. Pamaniau, jog ši kalba, matyt, viena sudėtingiausių pasaulyje. Jos abėcėlė turi 31 raidę, o priebalsių ir balsių junginiai sudaro sudėtines raides, tad iš viso yra kone 250 ženklų!

Kalbas bendruomenėje iš pradžių sakiau daniškai ir jas versdavo. Kai pagaliau ryžausi pereiti prie tamilų, vargu ar mano kalbą kas suprato. Vis dėlto susirinkusieji pagarbiai klausėsi, nors kai kurie, mačiau, šypsojosi. Taigi, kad greičiau išmokčiau tą kalbą, nusprendžiau keliauti į šalį, kur ja šneka milijonai žmonių, — į Šri Lanką.

Kai ten atvykau 1996-ųjų spalį, krašte siautė pilietinis karas. Kurį laiką gyvenau Vavunijos mieste, kaip tik tarp dviejų kariaujančių pusių. Vietiniai liudytojai buvo neturtingi, tačiau jų meilė ir svetingumas liejosi per kraštus, ir jie nuoširdžiai stengėsi išmokyti mane tamilų kalbos. O neliudytojams įspūdį darė tai, jog aš, vienintelis vakarietis toje vietovėje, bandau šnekėti jų kalba. Dėl jų dėkingumo ir nuolankumo apie Bibliją kalbėtis buvo lengviau.

1997-ųjų sausį teko grįžti į Daniją. Kitais metais vedžiau Kamilą, visalaikę evangelizuotoją. Mane vis tiek traukte traukė Šri Lanka, tad 1999 metų gruodį ten grįžau, šįkart, žinoma, su žmona. Netrukus jau vedėme Biblijos studijas kelioms šeimoms ir atskiriems asmenims, taip pat eidavome drauge su vietiniais liudytojais į jų studijas. Atsidėjome gerosios naujienos skelbimo darbui ir kalbos mokymuisi.

2000-ųjų kovą vėl turėjome grįžti į Daniją. Išsiskirti su bendratikiais ir studijuotojais buvo tikrai nelengva, nes be galo juos pamilome. Bet mūsų laukė dar daugiau darbo ir naujas išbandymas — kita kalba!

Nuo tamilų kalbos prie latvių

2002-ųjų gegužę mudu su Kamila, dabar jau ketveri metai kaip susituokę, gavome kvietimą tarnauti misionieriais Latvijoje.  Kamila greit išmoko latvių kalbą ir vos po šešių savaičių jau galėjo susišnekėti. Man sekėsi prasčiau. Tiesą pasakius, iki šiol manau, jog ne ką tepažengiau pirmyn, nors sulaukiu tikrai nemažai pagalbos. Vis dėlto pasiduoti nežadu. *

Kamila ir toliau mane palaiko. Misionieriška tarnyba abiem teikia džiaugsmo. Nemažai tiesą branginančių žmonių priėmė mūsų pasiūlymą studijuoti Bibliją. Kai pamirštu kokį žodį ar netaisyklingai ką pasakau, vietiniai liudytojai ir Biblijos studijuotojai kantriai stengiasi mane suprasti ir man padėti. Todėl su vis didesniu pasitikėjimu einu į tarnybą ir sakau kalbas per sueigas.

Kodėl sutikau mokytis kitų kalbų, kai man taip sunkiai einasi? Trumpai tariant, iš meilės. Ne tiek mėgstu kalbas, kiek myliu žmones. Kokia garbė padėti kitam pažinti tikrąjį Dievą Jehovą ir užmegzti su juo artimus santykius! O daugelis misionierių ne kartą įsitikino, jog šią užduotį lengviau įvykdyti, jei žmonėms skelbia jų gimtąja kalba — ji pasiekia širdį.

Per daugelį metų mudu su žmona ne vienam padėjome tiksliai pažinti Biblijos tiesą. Tačiau tai ne mūsų nuopelnas. Už tuos puikius vaisius dėkojame Jehovai. Juk mes tik sėjame ir laistome Biblijos tiesos sėklas — augina Dievas (1 Korintiečiams 3:6).

Kliūtis — tik į naudą

Nors disleksija pasunkina gyvenimą, man ji, galima sakyti, išeina į gera. Kaip suprasti? Pavyzdžiui, kada bendruomenėje sakau kalbas, mažiau dėmesio sutelkiu į užrašus, todėl galiu palaikyti artimesnį kontaktą su klausytojais. Be to, kuo puikiausiai pasinaudoju iliustracijomis, o jas gan lengva įsiminti. Tad nesuklysiu pasakęs, jog šis sutrikimas padėjo man lavinti mokymo įgūdžius.

Apaštalas Paulius krikščionims rašė: „Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus“ (1 Korintiečiams 1:27). Dėl disleksijos tam tikrais atžvilgiais išties esu silpnas. Tačiau tiek aš pats, tiek daugelis kitų įsitikino, kad, nepaisant mūsų trūkumų, Jehovos padedami galime būti stiprūs. Tereikia užsibrėžti realius tikslus, nesitikėti per daug iš savęs, melsti Dievą šventosios dvasios ir stengtis tų tikslų siekti.

[Išnaša]

[Rėmelis 22 puslapyje]

APIE DISLEKSIJĄ

Kas yra disleksija? Šis žodis kilęs iš graikų kalbos ir reiškia „sutrikusi šneka“. Disleksija yra vienas iš kalbos sutrikimų ir jis nepagydomas. Ją turintiems žmonėms būna ypač sunku skaityti — susieti raides su garsais, kuriuos jos žymi. Tiesa, simptomai įvairuoja, nelygu žmogus.

Kokios disleksijos priežastys? Tikslios priežastys nėra žinomos. Sutrikimas gali būti paveldimas. Nors tyrimai rodo, jog smegenų vystymasis ir funkcijos pakinta, su intelekto sutrikimais ar nenoru mokytis disleksija nesusijusi. Iš tikrųjų tokie žmonės neretai gabūs tose srityse, kur kalbėjimo įgūdžių nereikia.

Kaip disleksija gydoma? Svarbu kuo anksčiau nustatyti diagnozę. Kalbėjimo įgūdžiai veiksmingai ugdomi panaudojant kelis pojūčius, ypač klausą, regą, lytėjimą. Kad galėtų lavėti pagal savo išgales, daugeliui reikia individualios pagalbos. Be to, jos gali prireikti ir dėl emocinių problemų, kurias sukelia sunkumai mokykloje. Sumanus mokymas ir uolios pastangos gali padėti disleksiją turintiems vaikams išmokti gerai skaityti ir rašyti. *

[Išnaša]

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su bendratikiu Šri Lankoje

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su Kamila Latvijoje