Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kai bažnyčios ėmėsi veiklos Taityje

Kai bažnyčios ėmėsi veiklos Taityje

Kai bažnyčios ėmėsi veiklos Taityje

ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO TAITYJE

EUROPOJE XVIII amžiaus pabaigoje padvelkė evangelizacijos vėjai. Viljamas Keris, vėliau tapęs misionieriumi, ne kartą karštai kreipėsi į Britanijos protestantus jų širdyse žadindamas norą skelbti evangeliją kraštuose, kur žmonės apie Bibliją dar niekada nebuvo girdėję. Vienas tokių kraštų buvo Taitis. Imtis šios veiklos Kerį skatino Jėzaus priesakas jo sekėjams daryti mokiniais visų tautų žmones (Mato 28:19, 20). Panašiai, 1802 metais išleisdamas traktatą Le Génie du christianisme (Krikščionybės genijus), misionierių dvasią katalikų tarpe ėmė žadinti prancūzų rašytojas Fransua Ogiustas Renė de Šatobrianas.

Netrukus pradėjo kurtis katalikų bei protestantų misionierių draugijos. 1797-aisiais Londono misionierių draugija į Taitį pasiuntė 29 misionierius. 1841-aisiais į šią salą atvyko grupė katalikų, priklausančių vadinamajam Pikpuė tėvų religiniam ordinui, o dar po trejų metų pasirodė ir Mormonų bažnyčios atstovai. Tačiau ilgainiui daugelis misionierių apleido veiklą, dėl kurios čia buvo atvykę, ir įsitraukė į politiką bei komerciją. Kodėl viskas taip pakrypo?

Arii sąjungininkai

Iš pradžių priimti protestantų misionierių mokymų vietiniai nebuvo nusiteikę. Kaip rašė vienas antropologas, misionieriai „daugiau kalbėjo apie pragaro ugnį ir sierą, nei apie užuojautą ir meilę artimui“. Be to, kaip skelbėjams netrukus paaiškėjo, niekas neišdrįstų krikštytis anksčiau už arii, arba vadus, kurie kartu buvo ir religiniai vadovai. Taigi misionieriai nusprendė daugiausia dėmesio skirti vadams.

Vienas jų, Pomarė II, misionierius sutiko itin palankiai, nes įžvelgė, kad šie gali būti jo sąjungininkai ekonomikos ir karo srityje. O misionieriai suvokė, kad Pomare gali pasinaudoti siekdami savo tikslų. Be to, nuo pat pradžių misionieriai turėjo tam tikros įtakos vietiniams, nes tarpininkavo tarp jų ir jūreivių, nuolat čia atvykstančių pirkti prekių.

Vildamasis, kad misionieriai padės jam patenkinti politines ambicijas ir įsigyti norimų ginklų, Pomarė parodė susidomėjimą jų skelbiama žinia ir jau 1811 metais paprašė, kad jį pakrikštytų. Kitais metais išdėstė savo prašymą raštu. Tačiau sutikimo Pomarei teko laukti aštuonerius metus, nes misionieriai manė, kad išmintinga įsitikinti, ar šis iš tikrųjų laikysis Biblijos moralės normų.

Per tą laiką Pomarė sėkmingai įsitvirtino kaip neginčijamas Taičio ir artimiausių salų, priklausančių Draugijos salynui, karalius. Jis ir vėl paprašė, kad jį pakrikštytų. Galiausiai 1819-aisiais misionieriai Pomarės prašymą patenkino.

Rezultatų ilgai laukti nereikėjo. Maždaug per penketą metų save krikščionimis jau laikė viso Draugijos salyno, vakarinės Tuamotų salyno dalies ir pusės Ostralio, arba Tubuajo, salyno gyventojai.

Pomarės kodeksas

Salos gyventojams taip masiškai „atsivertus“, reikėjo įdiegti naują vertybių sampratą ir vietoje senų papročių bei įstatymų įvesti naujus. Čia Pomarė tikėjosi misionierių pagalbos. O šie jau seniai troško pakeisti genčių papročius ir apriboti karaliaus valdžią. Todėl sutiko Pomarei padėti ir sudarė įstatymų rinkinį, kuriame, kaip rašoma viename žinyne, suderino „bendruosius Britanijos konstitucijos principus, Biblijos normas ir krikščioniškų šalių patirtį“. Daug kartų peržiūrėjęs ir pataisęs šį rinkinį, karalius galiausiai jį priėmė kaip pirmą Taičio rašytinių įstatymų kodeksą. Jis buvo pavadintas Pomarės kodeksu.

Šitas įstatymų rinkinys tapo pavyzdžiu kaimyninėms saloms ir salynams — juose irgi buvo priimti panašūs įstatymai. Pomarės kodeksas griežtai reikalavo laikytis šabo; jame buvo numatytos bausmės už tokius nusikaltimus, kaip svetimavimas, dvipatystė, vogimas, maištas; įtrauktas įstatymas dėl mirties bausmės už žmogžudystę ir vaikžudystę; uždraustos bet kokios geidulingumą žadinančios pramogos.

Dalyvavimas politikoje

Kaip teigiama knygoje Where the Waves Fall, protestantų misionieriai „pasinėrė į salos politiką. Dabar jie jau buvo ne tik evangelizuotojai, bet ir karo strategai, patarėjai ekonomikos ir politikos klausimais, teisinių dokumentų ir konstitucijos rengėjai“. Panašiai salų, kuriose gyveno, civilinius bei politinius reikalus iš esmės ėmė spręsti ir mormonų bei katalikų misionieriai. Vienas mormonų misionierius, gyvenantis Ostralio salyno Tubuajo saloje, pareiškė: „Valdžios vairas yra Bažnyčios rankose [...]. Salos premjeras esu aš.“ Gambjė salose, kur panašią įtaką įgijo katalikai, vienas dvasininkas užėmė ministro postą.

Užuot apsiriboję dvasinio gyvenimo sfera, misionieriai nusprendė „evangelizavimo darbui panaudoti politiką“, — pažymi istorikė Klara Lo. Jie manė, kad tai racionalesnis būdas pasiekti tikslą. Taip elgdamiesi misionieriai pažeidė savo Bažnyčių duotus nurodymus. Nepaisant to, Prancūzijos Polinezijoje religija ir politika tebėra glaudžiai persipynusios ligi šiol.

Prekybos vaidmuo

Kai kurių misionierių „politinis oportunizmas buvo neatsiejamas nuo jų prekybinių interesų“, — sako profesorius Nilas Gansenas iš Kanberos universiteto Australijoje. Daug misionierių tapo pirkliais, tiekiančiais prekes, nuomojančiais ar net statančiais prekybinius laivus. Kai kurie valdė marantės, kavos, medvilnės, cukranendrių, tabako plantacijas.

Misionieriai taip gerai įsitvirtino komercijos pasaulyje, kad 25 metus kontroliavo prekybą, ypač sūdyta kiauliena ir kokosų aliejumi, tarp Australijos ir Taičio. Tačiau kai kuriems misionieriams tokia veikla kėlė nerimą, ir jie kreipėsi į Londono misijų draugiją, kad ši ko nors imtųsi. Kitiems atrodė, jog, siekiant religinių tikslų, prekyba buvo tiesiog būtina. Kodėl jie taip manė?

Nuo pat atvykimo misionieriai tiek savo praktiniais įgūdžiais, tiek prekėmis, kurias pagamindavo, stengėsi padaryti įspūdį salų gyventojams. Manydami, kad priartinę tuos žmones prie „civilizacijos“ padarys juos laimingesnius, misionieriai skatino visus atkakliai triūsti ir siekti materialinio suklestėjimo ir netgi tvirtino, kad tokia sėkmė rodo, jog Dievas juos laimina.

Ar atsivertimas buvo nuoširdus?

Vienas Londono misijų draugijos istorikas vėliau rašė, kad greit ir masiškai į kitą tikėjimą atsiverčiantiems šių salų gyventojams „moraliniai motyvai, jau nekalbant apie dvasingumą ar norą pasikeisti, neturėjo beveik jokios reikšmės“. Kaip pažymi Gansenas, Taitis atsivertė „tiktai vykdydamas Pomarės II valią, ir visa atsivertimo esmė buvo Anglijos misionierių religinių papročių (o ne tikėjimo) įsigalėjimas“.

Daug taitiečių tiktai tarėsi esą krikščionys ir per keletą metų vėl sugrįžo prie pagonybės, veikiami religinio judėjimo, vadinamo Mamaja. Šis tikėjimas, kurį priėmė net sosto įpėdinė, leido į moralę žiūrėti pro pirštus ir buvo ne kas kita, kaip krikščionijos ir tradicinių tikėjimų bei gyvensenos samplaika.

Tarp protestantų — anglikonų, kalvinistų ir metodistų — grupių kildavo daug nesutarimų, o protestantai ir katalikai vieni kitų neapkentė. „Salos gyventojai tarp denominacijų nematė doktrininių skirtumų ir negalėjo suprasti, kodėl žmonės, kurie tvirtina esą broliai, taip aršiai konkuruoja tarpusavyje“, — rašoma knygoje The Cambridge History of the Pacific Islanders. Pavyzdžiui, du Taityje išsilaipinę katalikų misionieriai vieno garsaus buvusio protestantų misionieriaus įsakymu buvo tuoj pat iš čia išsiųsti. Dėl to kilo diplomatinis incidentas, kuris tarp Britanijos ir Prancūzijos vos neįžiebė karo. Galiausiai Britanija sutiko, kad Taitį „globos“ Prancūzija.

Naudingas palikimas

Tačiau misionieriai nuveikė ir kai ką naudinga. Nemažai jų pirmtakų, atvykusių į salas, tuoj pat uoliai pradėjo mokyti vietinius raštingumo, padėjo išnaikinti vaikžudystę, kanibalizmą ir žmonių aukojimą. Nors kai kurie misionieriai galbūt buvo pernelyg asketiški ir griežti, jie stengėsi pakelti salos gyventojų moralę.

Ypač vertinga misionierių dovana buvo Biblijos vertimas į taitiečių kalbą. Iš jo vietiniai sužinojo Dievo vardą, ir šiose salose tas vardas tebėra gerai žinomas ligi šiol * (Psalmyno 83:18, NW).

[Išnaša]

^ pstr. 27 Sargybos bokšto 2003 m. liepos 1 d. numeryje skaitykite straipsnį „Paprasti vyrai išverčia Bibliją“.

[Rėmelis 15 puslapyje]

„Jūs — ne pasaulio“

Šie Jėzaus žodžiai yra vienas pagrindinių principų, kuriuo vadovaujasi tikrieji jo sekėjai (Jono 15:19). Iš tikrųjų tas principas jo mokiniams toks svarbus, kad melsdamasis Dievui Jėzus sakė: „Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio“ (Jono 17:16). Būtent dėl to Jėzus nesivėlė į politiką ir nesinaudojo ja, kad lengviau patrauktų mokinius. Jis nesiekė ir godžiai netroško materialinių turtų — tokia godulystė yra kita pasaulio dvasios apraiška. Priešingai, Jėzus propagavo paprastą gyvenseną, kai visas dėmesys sutelkiamas į dvasinius turtus (Mato 6:22-24, 33, 34). Tikrieji Jėzaus mokiniai seka jo pavyzdžiu.

[Iliustracija 13 puslapyje]

Taip 1797 metais buvo sutikti pirmieji misionieriai

[Šaltinio nuoroda]

The Granger Collection, New York

[Iliustracija 14 puslapyje]

Misionierius su Taičio atsivertėliais apie 1845 metus

[Iliustracija 14 puslapyje]

Karalius Pomarė II

[Iliustracija 15 puslapyje]

Taitis ir jo sostinė Papeetė

[Šaltinio nuoroda]

Photo courtesy of Tahiti Tourisme

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 14 puslapyje]

Kairėje: Photo by Henry Guttmann/Getty Images; dešinėje: Collection du Musée de Tahiti et de ses Îles, Punaauia, Tahiti