Vaistažolės. Ar jos padeda?

VAISTAŽOLĖMIS gydomasi nuo seno. Eberso papiruse, surašytame XVI amžiuje p. m. e. Egipte, yra šimtai liaudies medicinos receptų nuo visokių ligų. Bet dažniausiai juos perduodavo iš kartos į kartą žodžiu.

Vakaruose gydymosi vaistažolėmis mokslui pradžią davė greičiausiai pirmojo amžiaus graikų gydytojo Dioskūrido veikalas De Materia Medica. 1600 metų tai buvo pagrindinis farmakologijos vadovėlis. Liaudies medicina įvairiuose kraštuose populiari iki šiol. Štai Vokietijoje augaliniai preparatai net kompensuojami.

Nors kai kas tvirtina, jog žolės ne tokios pavojingos kaip šiuolaikiniai vaistai, iš tikrųjų nėra visiškai taip. Tad į ką turėtų atkreipti dėmesį kiekvienas, nusprendęs jomis gydytis? Kada kokį gydymą geriau taikyti? *

Kuo vaistažolės naudingos

Augalai turi daug gydomųjų savybių. Manoma, kad vieni padeda kovoti su infekcijomis, kiti — gerina virškinimą, ramina nervus, laisvina vidurius, reguliuoja liaukų veiklą.

Be to, kai kuriose vaistažolėse daug maistingųjų medžiagų. Štai augaluose, veikiančiuose kaip diuretikai *, pavyzdžiui, petražolėse, gausu kalio. Tad organizmas gauna ir šio svarbaus cheminio elemento, kurio netenka su šlapimu. O valerijonas (Valeriana officinalis), nuo seno  geriamas kaip raminamasis vaistas, turi daug kalcio. Šis sustiprina vaistinio augalo poveikį nervų sistemai.

Kaip vaistažolės vartojamos

Iš žolelių daromos arbatos, nuovirai, trauktinės, kompresai. Arbatos gaminamos žoles užplikant verdančiu vandeniu. Įsidėmėtina, kad arbatai skirtų vaistažolių paprastai negalima virinti. Nuovirai gaminami iš augalo šaknų ar žievės; jas pavirinus išsiskiria veikliosios medžiagos.

O trauktinės? Vienoje knygoje rašoma, jog trauktinė yra „vaistažolių ištrauka, gauta jas užpylus grynu arba skiestu spiritu, brendžiu ar degtine“. Kompresai irgi būna įvairūs. Paprastai jie dedami ant pažeistos arba skaudamos vietos.

Didžiuma vaistažolių, priešingai nei daugelis vitaminų ir vaistų, laikomos maistu, todėl dažnai vartojamos nevalgius. Kai kurios įdaromos į kapsulę — patogiau ir maloniau. Jei nusprendėte gydytis žolėmis, darykite tai prižiūrimas specialisto.

Vaistiniais augalais įprasta gydyti slogą, skrandžio sutrikimus, vidurių užkietėjimą, nemigą, pykinimą. Tačiau kartais jie vartojami ir nuo sunkesnių ligų — ne tik joms gydyti, bet ir kaip profilaktinė priemonė. Pavyzdžiui, Vokietijoje bei Austrijoje Serenoa repens rūšies palmė yra pradinis vaistas nuo gerybinės prostatos hiperplazijos (prostatos padidėjimo). Kai kuriose šalyse šia liga ilgainiui suserga 50—60 procentų vyrų. Tačiau svarbu, kad diagnozę nustatytų gydytojas, nes jeigu tai vėžys, reikės sudėtingesnio gydymo.

Atsargumo priemonės

Nors vaistažoles daug kas laiko nekenksmingomis, reikia būti atsargiems. Nemanykite, kad natūralus produktas negali pakenkti. Enciklopedijoje apie vaistažoles rašoma: „Deja, kai kurie vaistiniai augalai nepaprastai pavojingi. [Nelaimei], kai kas to visiškai nepaiso.“ Žolėse esančios cheminės medžiagos gali pakeisti širdies ritmą, kraujospūdį, gliukozės koncentraciją. Todėl turintiems bėdų su širdimi, kraujospūdžiu ar cukraus kiekiu kraujyje, pavyzdžiui, sergantiems diabetu, reikėtų ypač saugotis.

Tiesa, šalutinis poveikis dažniausiai pasireiškia tik alergine reakcija: skauda galvą, silpna, pykina, išberia. Be to, manoma, kad sukeldamos panašius į gripą ar kitas ligas požymius vaistažolės skatina „gijimo krizę“. Jas vartojančiam žmogui prieš pagerėjimą gali pablogėti. Matyt, tokia reakcija kyla dėl to, kad pradėjus gydytis iš organizmo ima šalintis nuodingos medžiagos.

Tačiau pasitaiko, kad nuo vaistažolių produktų net mirštama, — tai turėtų itin paskatinti saugotis bei klausti žinovą patarimo. Štai efedra, dažnai vartojama svoriui mesti, didina kraujospūdį. Manoma, kad Jungtinėse Valstijose nuo jos produktų mirė per 100 žmonių. Bet San Francisko patologas Stivenas Karčas teigia: „Kiek man žinoma, mirusieji [nuo efedros preparatų] arba sunkiai sirgo širdies ir kraujagyslių liga, arba jų perdozavo.“

Dr. Loganas Čemberlenas, knygos apie vaistažolių papildus autorius, jam pritaria: „Beveik visi pastaruoju metu nuo vaistažolių nukentėję žmonės nesilaikė vartojimo instrukcijų... Ant pakuočių nurodytos dozės yra saugios ir net kiek sumažintos. Laikykitės jų, nebent prityręs žolininkas patartų kitaip.“

Vaistažolininkė Linda Peidž įspėja: „Net sunkiai sergant saikingos dozės veiksmingiausios. Daug geresnių rezultatų pasiekiama  gydantis pamažu, po truputį. Sveikatai pataisyti reikia laiko.“

Kitoje knygoje apie vaistažoles aiškinama, jog kai kurios žolės pačios apsaugo vartojantįjį nuo perdozavimo. Pavyzdžiui, vienas įtampą mažinantis augalas per daug jo sugėrus sukelia vėmimą. Tačiau ši ypatybė, būdinga, beje, ne visoms vaistažolėms, neduoda teisės nukrypti nuo rekomenduojamos dozės.

Vis dėlto daug kas sutinka, jog norimas vaistinio augalo poveikis pajuntamas tik suvartojus jo pakankamą kiekį ir tinkamu pavidalu. Kartais naudingiausias ekstraktas. Taip yra su dviskiaučiu ginkmedžiu, nuo seno vartojamu gerinti atminčiai ir kraujo apytakai. Vienai veiksmingai dozei išgauti prireikia ne vieno kilogramo lapų.

Pavojingas kokteilis

Žolių ir vaistų sąveika pasireiškia įvairiai. Pavyzdžiui, sustiprėja arba susilpnėja vaistų poveikis, jie sparčiau nei įprasta pašalinami iš organizmo, didesnė šalutinio poveikio tikimybė. Geriant paprastosios jonažolės preparatus, Vokietijoje dažnai skiriamus gydyti lengvai ar vidutinio sunkumo depresijai, vaistai iš organizmo pašalinami dvigubai greičiau, todėl nėra tokie veiksmingi. Tad jei vartojate paskirtus vaistus, kontraceptines piliules, būtina pasitarti su gydytoju prieš pradedant gerti vaistažoles.

Knygoje apie gydomąsias žolių savybes rašoma: „Alkoholis, hašišas, kokainas bei kiti kvaišalai, taip pat tabakas gali su vaistažolėmis sudaryti mirtinai pavojingą kokteilį... Sveikas protas liepia vengti [narkotikų], ypač sergant.“ Tai itin svarbu nėščioms ir maitinančioms moterims. Krikščionys, laikydamiesi nurodymo ‘apsivalyti nuo visų kūno ir dvasios dėmių’, ir šiaip negadina sau sveikatos tabaku bei kvaišalais. (2 Korintiečiams 7:1)

Viename žinyne įspėjama: „Jei vartodama vaistines žoles pastojote, nebegerkite jų, kol pasitarsite su gydytoju. Pasistenkite prisiminti, kokiomis dozėmis ir kiek ilgai jas vartojote.“

„Pačiam gydytis [žolėmis] rizikinga“, — teigiama vaistažolių enciklopedijoje. Rėmelyje „Savigydos pavojai“ išvardytos priežastys, kodėl nepatartina to daryti.

Kaip ir visus medikamentus, vaistažoles būtina vartoti atsargiai, su išmanymu ir, žinoma, saikingai. Be to, svarbu prisiminti, jog kai kurios ligos kol kas neišgydomos. Tikrieji krikščionys laukia meto, kada geranoriška Dievo Karalystės valdžia pašalins pačią ligų ir mirties priežastį — iš pirmųjų tėvų paveldėtą netobulumą. (Romiečiams 5:12; Apreiškimo 21:3, 4)

[Išnašos]

[Rėmelis 14 puslapyje]

Savigydos pavojai

Be specialisto pagalbos vaistažolėmis gydytis pavojinga, nes:

galite nežinoti tikrosios ligos priežasties;

net ligą nustačius kartais netinka gydymosi režimas;

jums gali reikėti rimtesnio gydymo, kurį, gydydamasis pats, tik uždelstumėte;

vaistažolės kartais nesiderina su medikų paskirtais vaistais, pavyzdžiui, nuo alergijos arba reguliuojančiais kraujospūdį;

įveikęs nedidelį sveikatos sutrikimą, galite paaštrinti kitą ligą, pavyzdžiui, hipertoniją.

[Šaltinio nuoroda]

Šaltinis: Rodale’s Illustrated ­Encyclopedia of Herbs