Drėgnieji miškai. Ar įmanoma juos eksploatuoti nenuniokojant?

AR, JŪSŲ manymu, miško ruošos pramonė turi teisę išnaikinti atogrąžų drėgnuosius miškus? Tikriausiai atsakysite neigiamai. Tačiau kai kurie ekologai patvirtins, jog daugelis tų, kurie atsakytų ‘ne’, iš tiesų jau yra pasakę ‘taip’. Tokie žmonės, pavyzdžiui, užuot įsigiję baldus iš plantacijose užaugintų medžių, perka padarytus iš gražios, ypač paklausios atogrąžų medienos, gautos iš drėgnųjų miškų.

Miško ruoša dažnai prilygsta visiškam jo iškirtimui. Iš tikrųjų taip išnaikinama daugybė miškų. Vis dėlto atkakliai tvirtinama, jog paprastai miškams smarkiai nepakenkiama. Ar tikrai miško ruoša nėra pražūtinga atogrąžų drėgniesiems miškams bei jų gyvūnams? Pažiūrėkime, kaip miškui gali būti padaryta nepataisoma žala.

Kiek miško ruoša pakenkia miškui ir jo gyvūnijai

Štai kaip viskas vyksta. Pirmiausia gilyn į mišką kelią praskina buldozeriai. Tada pasirodo grandininiais pjūklais ginkluoti darbininkai. Kadangi miško ruošos kompanijos įsigytas leidimas pjauti medieną galioja trumpai, jiems nurodyta nepalikti nė vieno vertingo medžio. Griūdami nupjauti medžiai laužo ir gretimus, nes šakos susipynusios lianomis. Paskiau pro tankią augaliją braunasi sunkūs vikšriniai vilkikai tempti rąstų; mašinos ploną dirvožemio sluoksnį taip suslegia, kad iš jo nebelieka jokios naudos.

Miško darbininkai mėsos paprastai valgo daugiau už vietos kaimiečius. Todėl mišką išnaršo su šautuvais; dažnai gyvūnų prisimedžioja daugiau, nei jiems reikia. Keliais, kuriuos po savęs palieka miško ruošėjai, prie anksčiau buvusių nepasiekiamų regionų jau gali privažiuoti ir kiti. Tada pribaigti, kas dar liko gyva, su transportu ir šautuvais atvyksta medžiotojai. Mažesnius žvėrelius bei paukščius išgaudo tie, kas verčiasi pelninga egzotiškų gyvūnėlių prekyba. Galiausiai atkeliauja naujakuriai, tūkstančiai bežemių, kurie tikisi prasiversti naujai atsiradusiuose plotuose. Viską kirsdami ir degindami — šitaip  ruošdami dirvą žemdirbystei — jie išnaikina likusius medžius. Dabar liūtys jau nekliudomos nuplauna ploną dirvožemio sluoksnį.

Iš tikrųjų miškas paliekamas mirti. Medienos ruoša buvo tik pirmas žingsnis. Bet ar negalima to daryti nenuniokojant miško?

Kai miškas tausojamas

Pastaraisiais metais vėl susirūpinta ieškoti būdų medieną ruošti mažiau niokojant aplinką ir nepažeidžiant ekologinės miško pusiausvyros. Taip dirbant miškas pamažu atauga ir po kelių dešimtmečių jį galima pjauti vėl. Spaudžiami gamtosaugininkų prekiautojai kartais reklamuoja, kad jų parduodama mediena iš miškų, kurie, kaip patvirtina dokumentas, yra atauginami. Pažiūrėkime, kaip miškas ruošiamas beveik nepakenkiant gamtai.

Miškininkas su grupe padėjėjų eina traku. Tai viena iš keleto grupių, kurios kokius šešis mėnesius praleis džiunglėse žymėdamos mišką. Medienos ruošos kompanija turi ilgalaikį leidimą, todėl darbininkams pakanka laiko surašyti medžius, — kad mišką būtų galima išsaugoti bei eksploatuoti ir ateityje.

Kiekvienas medis pažymimas registraciniu numeriu, nustatoma rūšis. Čia auga tūkstančiai atmainų, todėl reikia didelės patirties. Kitame darbų etape bus naudojama šiuolaikinė technika.

Rankiniu įrenginiu, turinčiu ryšį su globaline padėties nustatymo sistema, miškininkas užfiksuoja medžio išmatavimus, rūšį bei registracijos numerį. Visa informacija, taip pat tiksli medžio augimo vieta, iš miško akimirksniu nusiunčiama į kompiuterį judriame tolimame mieste.

Vėliau miško vadybininkas savo kompiuteriu atspausdina žemėlapį su išsamiais duomenimis apie kiekvieną vertingą medį. Tada laikydamasis tam tikrų reikalavimų parenka, kuriuos kirsti. Daugelio rūšių medžių, didesnių nei leidime nurodyto skersmens, galima iškirsti tik 50 procentų. Seniausi ir sveikiausi turi likti, kad duotų sėklų.

Tačiau kaip įmanoma kirsti medžius nepadarant žalos miškui? To Atsibuskite! bendradarbis paklausė Roberto — ankstesniame straipsnyje minėto miškininko. Šis paaiškino: „Svarbiausia turėti žemėlapį. Tada galima planuoti. Kad mažiau nukentėtų aplinkiniai medžiai, numatoma net kertamo medžio griuvimo kryptis.

Taip pat apgalvojame, kaip rąstus išgabenti: vietoje buldozerių, kuriems reikėtų brautis iki kiekvieno nukirsto medžio, naudojame kranus. Kad būtų išvengta papildomos žalos, pirmiausia pjovėjai nukapoja lianas, jungiančias pjaunamų ir paliekamų medžių šakas. Paskirtoje teritorijoje dirbame rotacijos principu: kasmet sudarome pasirinkto ploto žemėlapį ir jame iškertame dalį medžių. Į tą pačią vietą sugrįšime ne anksčiau kaip po 20 metų. Kai kurias teritorijas paliksime trims dešimtmečiams.“

Tačiau Robertas — miško ruošos kompanijos samdomas darbuotojas. Todėl Atsibuskite! bendradarbis jo paklausė: „Kiek iš tikrųjų miško kirtėjai suinteresuoti tausoti gyvūniją bei augaliją?“

Gyvūnijos apsauga

„Miškas negali klestėti be gyvūnų, — sako Robertas. — Jie būtini, kad apdulkintų augalus ir išbarstytų sėklas. Labai stengiamės gyvūnus kuo mažiau trikdyti. Kruopščiai planuojame, kad privažiuojamų kelių būtų nedaug. Kur įmanoma, darome kuo siauresnius, kad viršuje liktų medžių šakų skliautas. Tuomet tokie gyvūnai kaip tinginiai ir beždžionės gali pereiti kelią nenusileisdami ant žemės.“

Robertas žemėlapyje parodo kelis nuspalvintus plotus. Juose pjauti medžių neleidžiama. Pavyzdžiui, apsauginiais koridoriais, kurie paliekami abipus kiekvieno upelio, gyvūnai nepaliestomis džiunglėmis gali nusigauti iš vienos teritorijos į kitą.

„Be tokių svarbių paupių ruožų, — aiškina jis, — dar saugome urvus, uolienų atodangas, senus drevėtus medžius, taip pat vedančius  mėsingus vaisius — iš tiesų viską, kas būtina rūšims išlikti. Norėdami užkirsti kelią brakonieriavimui, neleidžiame savo darbininkams turėti šautuvų. Kad nereikėtų laukinių gyvūnų mėsos, į medkirčių stovyklą lėktuvu pristatome jautienos bei vištienos. Baigę darbus kuriame nors ruože, kelius kruopščiai užtveriame arba kontroliuojame, kad čia neitų medžiotojai ar nelegalūs medkirčiai.

Man visa tai daryti malonu, nes esu įsitikinęs: būtina saugoti Dievo kūrybą. Tačiau beveik visko, ką paminėjau, reikalauja ir tarptautinės taisyklės. Jų privalu laikytis norint gauti pažymėjimą, jog miškas kertamas atauginamuoju būdu. Kad gautų leidimą, kompanija turi įrodyti tarptautinių organizacijų inspektoriams, jog laikosi nurodymų.“

Ar šiuo būdu kertami miškai rentabilūs? Išskyrus saujelę tokių entuziastų kaip Robertas, miškų kirtėjai nesižavi planais tausoti gyvūniją ir augaliją. Tokie apribojimai dažniausiai suprantami kaip kliūtys pelnui.

Vis dėlto praėjusio šimtmečio pabaigoje rytinėje Amazonės žemumos dalyje atlikus kruopštų tyrimą nustatyta, jog dėl didesnio darbo našumo tikrai puikiai atsipirko medžių žemėlapių sudarymas, lianų iškirtimas ir planinė miško ruoša. Pavyzdžiui, buvo mažesni rąstų nuostoliai. Be žemėlapių, vilkikų brigada tankiose džiunglėse dažnai negali surasti pjovėjų nuleistų medžių.

Be to, medieną iš atauginamų miškų, jei tai patvirtinta dokumentais, lengviau parduoti. Bet ar taip tausojant mišką tikrai apsaugoma biologinė įvairovė? Kiek sumažinami nuostoliai gamtai kertant drėgnuosius miškus tokiu būdu?

Ar gali miško kirtimas nepakenkti gamtai?

Tiesa, atogrąžų drėgnųjų miškų ekosistemos pažeidžiamos ir sudėtingos. Tačiau tam tikromis sąlygomis jos nuostabiai sugeba atsikurti. Pavyzdžiui, jei šalia teritorijos, kur vykdoma miško ruoša, lieka nepaliesto miško, iškirstame plote palaipsniui užaugs tų pačių rūšių jaunuolynas ir užpildys skliaute atsiradusias spragas. Na, o kaip žvėrys, paukščiai bei vabzdžiai?

 Kai kurioms paukščių bei žvėrių rūšims padaroma labai didelė žala; kertamose teritorijose jų smarkiai sumažėja. Tačiau kai stengiamasi išsaugoti aplinką, nemažai rūšių dažniausiai didesnio poveikio nepatiria. Iš tikrųjų kai kur miško praretinimas netgi gali paskatinti tam tikrų rūšių dauginimąsi. Neseni tyrimai parodė, jog dėl žmonių įsikišimo, — kai kertami tik pažymėti medžiai, — drėgnųjų miškų biologinė įvairovė gali net padidėti.

Todėl akivaizdu, kad atogrąžų miškus kirsti galima, tik reikia tai daryti protingai, nes kitaip žala gali būti nebepataisoma. Londono žurnalas Economist rašo: „Atogrąžų kietosios medienos paklausai visiškai patenkinti pakaktų vos 10% iš likusių dar nepaliestų miškų, jei jie būtų kertami atauginamuoju būdu. Tuomet kirsti daugumą kitų būtų galima uždrausti.“

Visiškai neliečiamo miško pavyzdys pateiktas įžanginiame straipsnyje. Ramiras jį saugo, nes mokslininkai čia atrado keletą baigiančių išnykti rūšių. Tokių ūkanotųjų miškų jau reta ir juose nepaprastai didelė gyvybės įvairovė. „Geriausiai gamtą padeda apsaugoti švietimas, — aiškina Ramiras. — Vietiniai gyventojai, supratę, kad vandens ištekliai priklauso nuo miško, pradėjo rūpintis, kaip jį išsaugoti.“

Ramiras tęsia: „Ne mažiau svarbus ekoturizmas, nes lankytojai sužino, kodėl įvairūs medžiai bei kiti augalai, kuriuos jie mato, yra saugotini. Žmonės išvyksta geriau suvokdami, koks svarbus miškas, jo gyvūnija bei augalija.“

Ramiro bei Roberto patirtis rodo, jog drėgnaisiais atogrąžų miškais galima naudotis neniokojant nei jų pačių, nei jų gyvūnijos. Deja, nors tai įmanoma, daroma ne visada. Kai kurie žmonės įsitikina, ar jų perkama atogrąžų mediena yra iš atauginamų miškų. Tačiau kiti to negali padaryti. Tad ar pastangos išsaugoti gamtą išgelbės nepaprastą miškų gyvybės įvairovę?

 [Žemėlapiai 7 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

BOLIVIJA

Dešinėje žemėlapis su išsamiais duomenimis apie kiekvieną medį; kaip matome viršuje, — tai tik mažytis Bolivijos regionas

[Šaltinio nuoroda]

Visi žemėlapiai, išskyrus viršutinį kairėje: Aserradero San Martin S.R.L., Bolivia

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Visi medžiai sunumeruojami, nustatomos rūšys. Paskui, naudojantis globalinės padėties nustatymo sistemos monitoriumi (viršuje), pažymima jų tiksli vieta

[Iliustracija 7 puslapyje]

‘Kad medžių kirtimas būtų planingas ir nepadarytų nepataisomos žalos miškui ir jo gyvūnijai, svarbu sudaryti inventorizacijos žemėlapį’ (Robertas)

[Iliustracija 8, 9 puslapiuose]

„Geriausiai gamtą saugoti padeda švietimas“ (Ramiras)

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 9 puslapyje]

Nuotrauka: Zoo de Baños