Asyžiuje religijų atstovai meldė taikos

„Daugiau jokio smurto! Jokių karų! Jokio terorizmo! Dievo vardu prašau, kad visos religijos įkūnytų žemėje teisingumą ir taiką, atlaidumą ir gyvenimą, meilę!“ (Popiežius Jonas Paulius II)

ŠIŲ metų sausio 24 dieną viso pasaulio religijų atstovai susirinko į Asyžių (Italija) melstis už taiką, kurią ardo terorizmas, nepakantumas ir neteisybė. Apie šį susitikimą popiežius paskelbė praėjus porai mėnesių po Niujorko bokštų dvynių griuvimo. Daugelis įvairių religijų vadovų šį Vatikano kvietimą priėmė su džiaugsmu.

Tokias maldų dienas šiame mieste popiežius buvo surengęs ir anksčiau — 1986 bei 1993 metais. * Stebėti 2002-ųjų susitikimo iš viso pasaulio atvyko daugiau nei tūkstantis žurnalistų. Už taiką meldėsi pačių įvairiausių religijų atstovai: krikščionijos (katalikų, liuteronų, anglikonų, stačiatikių, metodistų, baptistų, sekmininkų, menonitų, kvakerių ir kitų), islamo, hinduizmo, konfucianizmo, sikizmo, džainizmo, Tenrikijo, budizmo, judaizmo, tradicinių Afrikos religijų, sintoizmo ir zoroastrizmo. Buvo ir kitų religijų delegacijų, taip pat Pasaulinės Bažnyčių Tarybos atstovas.

Pareiškimai apie taiką

Maldų diena prasidėjo 8.40 val., kai iš nedidelės Vatikano geležinkelio stoties pajudėjo „taikos traukinys“. Septynių prabangių vagonų traukinį lydėjo du sraigtasparniai  su sargybiniais. Po dviejų valandų kelionės popiežius ir kiti religiniai vadovai atvyko į Asyžių. Viskas buvo saugoma labai akylai — nuolatos budėjo apie tūkstantį policininkų.

Religijų vadovai susirinko senovinėje turgaus aikštėje, kur buvo pastatyta milžiniška palapinė. Joje ant didžiulės raudonos V raidės formos pakylos buvo skirtos vietos religijų atstovams, o pačiame centre — popiežiui. Šalia pakylos buvo pasodintas alyvmedis — taikos simbolis. Priešais pakylą sėdėjo daugiau nei 2000 privilegijuotų svečių. Pirmąsias vietas užėmė aukščiausi Italijos valdžios pareigūnai. Po kiekvienos kalbos didžiuliai chorai giedojo taikos himnus. Kitose miesto vietose dar tūkstančiai žmonių, daugiausiai jaunuolių, laikė keliomis kalbomis užrašytus antikarinius šūkius ir dainavo apie taiką. Rankose daugelis turėjo alyvų šakeles.

Atsisėdęs į savo vietą popiežius pasveikino įvairių religijų atstovus. Paskui visi sugiedojo lotynišką himną, pagrįstą Izaijo 2:4, kur pranašaujamas laikas, kai „tauta nebekels kalavijo prieš kitą tautą“. Tada dešimtys delegatų, vilkinčių savitais religiniais apdarais, vienas po kito iškilmingai pasisakė už taiką. Štai ištraukos iš keleto pareiškimų:

„Šią istorinę dieną žmonijai reikia matyti taikingus veiksmus ir išgirsti viltingų žodžių“ (kardinolas Fransua Gzavjeras Nvianas Van Tuanas).

Dievas „yra ne karo ir konfliktų, bet taikos Dievas“ (Ekumeninio Patriarchato atstovas Bartolomėjus I).

„Religiniai skirtumai neturi skatinti ignoruoti ar net nekęsti kitokių žmonių“ (teologijos daktaras Seitris Niomis, priklausantis Pasaulinei reformatų sąjungai).

„Teisingumas ir broliška meilė — tai du ramsčiai, be kurių tikra taika tarp žmonių neįmanoma“ (vadas Amadu Gasetas, tradicinių Afrikos religijų atstovas).

„Tik taika yra šventa, o karas — niekada!“ (katalikų atstovas Andrea Rikardis)

 Kai kurie delegatai pripažino, kad didelė kaltė tenka būtent pačioms religijoms, nes jos kursto nepakantą ir karus. Pasaulinės liuteronų federacijos atstovas pasakė, kad žmonija buvo „sukrėsta religinio fundamentalizmo sukeltos neapykantos nuožmumo“. Judaizmo atstovas teigė: „Religijos sukurstė gausybę žiaurių, kruvinų karų.“ O viena hinduistė pareiškė: „Istorijoje pilna atvejų, kai vadinamieji religiniai išgelbėtojai pasinaudojo religija valdyti ir skaldyti žmones.“

Po iškilmingų kalbų, smerkiančių terorizmą ir karus, delegacijos išsiskirstė į joms skirtas vietas melstis savo dievams už taiką.

Maldos už taiką

Krikščionijos religijų atstovai kartu meldėsi žemutinėje Šv. Pranciškaus bazilikos, esančios šalia jo kapo, dalyje. Ceremonija prasidėjo „Trejybės maldavimu“, kurį atliko popiežius su trimis kitais delegatais. Maldas paįvairino taiką aukštinančios giesmės ir maldavimai, taip pat Biblijos ištraukų apie taiką skaitymas. Vienoje maldoje buvo prašoma „vieningo tikėjimo“. Ceremonijos pabaigoje dalyviai lotyniškai sugiedojo maldą „Tėve mūsų“, pagrįstą Mato 6 skyriaus 9—13 eilutėmis.

Tuo tarpu kitų religijų atstovai meldėsi kitur. Fasadu į Meką nukreiptoje salėje ant kilimėlių suklaupę musulmonai šaukėsi Alacho. Zoroastristai, kurie meldėsi šalia džainistų ir konfucianistų, uždegė šventąją ugnį. Tradicinių Afrikos religijų atstovai meldėsi protėvių dvasioms. Hinduistai maldavo taikos savo dievų. Savo dievybėms visi meldėsi pagal savas tradicijas.

Bendras įžadas siekti taikos

Paskui delegatai vėl susirinko į palapinę užbaigti ceremonijų. Vienuoliai iškilmingai įteikė visiems degančius žibintus — taikos vilties simbolį. Vaizdas buvo įspūdingas. Tada atstovai perskaitė bendrą įžadą siekti taikos — visi po atskirą pareiškimą.

„Norint pasiekti taiką, reikia mylėti savo artimą“ (Ekumeninio Patriarchato atstovas Bartolomėjus I).

„Smurtas ir terorizmas yra nesuderinami su tikrąja religijos sąvoka“ (teologijos daktaras Konratas Raizeris, Pasaulinės Bažnyčių Tarybos delegatas).

„Mes pasižadame mokyti žmones savitarpio pagarbos“ (Bai Saibdžis Mohinderis Sinhas, sikų religijos atstovas).

„Taika be teisingumo nėra tikra taika“ (stačiatikių vyskupas Vasilijas).

Galiausiai popiežius perskaitė žodžius, kurie yra pacituoti šio straipsnio pradžioje. Susitikimo pabaigoje taikingai nusiteikę delegatai vieni kitus apkabino. Kruopščiai parinkti skambūs žodžiai buvo persmelkti pompastikos ir formalumo. O kokių atgarsių susilaukė šis įspūdingas renginys?

Ar darbai atitiks žodžius?

Laikraščiai ir televizija audringai pasveikino šią popiežiaus iniciatyvą. Kai kurie netgi pavadino jį „visos krikščionijos atstovu“. Vatikano laikraštis L’Osservatore Romano tą dieną Asyžiuje apibūdino kaip „labai svarbų įvykį kuriant taikią civilizaciją“. Laikraščio Corriere dell’Umbria antraštė skelbė: „Asyžiuje sušvito taikos viltis.“

Tačiau ne visi buvo tokie entuziastingi. Kai kurie žiūrėjo į tai skeptiškai, nes maldų už taiką dienos buvo surengtos ir anksčiau, 1986-aisiais bei 1993-iaisiais, bet žmoniją tebevargina religijos vardu vykstantys karai. Dėl religinės neapykantos kruvini konfliktai įsižiebė Ugandoje, buvusioje Jugoslavijoje, Indonezijoje, Pakistane, Viduriniuosiuose Rytuose ir Šiaurės Airijoje.

Kaip rašė Italijos laikraštis La Repubblica, kai kurie kritikai šį susitikimą pavadino spektakliu. Europos Parlamento narys pasakė,  kad tikintieji turėtų „taikyti Evangelijos žodžius“, tai yra laikytis nurodymų „mylėti savo priešus, atsukti kitą skruostą“. O to, jo manymu, „nedaro niekas“.

Italijos žydų bendruomenių prezidentas sakė, kad „bus įdomu pamatyti rezultatus — ar po tų žodžių bus imtasi konkrečių veiksmų ir padaryta pakeitimų“. Italijos budistų atstovė mano panašiai. Pasak jos, reikėtų „pasirūpinti, kad maldos už taiką neliktų vien gerais ketinimais“. Vienas žurnalo L’Espresso korespondentas pareiškė, jog susitikimas Asyžiuje ten dalyvavusioms krikščionijos religijoms buvo naudingas ir dėl kitos priežasties. Jis tai pavadino „sąjunga religiniam nepasitenkinimui, nedrausmingumui ir netikėjimui įveikti“, taip pat pastangomis kovoti su „sparčiu žmonių pasaulėjimu“, kuris vyksta Europoje, nepaisant jos „krikščioniškos istorijos“.

Dar griežčiau šį įvykį kritikavo konservatyvieji katalikai, kurie baiminasi dėl jų bažnyčios doktrinų švelninimo. Duodamas interviu televizijai žymus katalikų rašytojas Vitorjas Mesoris kalbėjo apie pavojų, jog šis įvykis Asyžiuje gali panaikinti religijų skirtumus. Žinoma, bažnyčios vadovybė stengėsi nesudaryti įspūdžio, kad taip yra maišomos religijos. Pats popiežius viešai paneigė tokius kaltinimus. Vis dėlto vien šio įvykio pobūdis daugeliui davė suprasti, kad įvairios religijos tiesiog yra skirtingi būdai kreiptis į tą pačią aukštesniąją jėgą.

Religija ir taika

Tad ką religijos gali daryti, kad įsivyrautų taika? Kai kuriems šis klausimas skamba juokingai, nes religijos daugiau sukelia karus, nei juos stabdo. Istorikai ne sykį rašė apie tai, kaip pasaulietinės valdžios naudojosi religija karams kurstyti. Bet kyla klausimas: kodėl religijos leidžia, kad jomis naudotųsi?

 Krikščionijos bažnyčios bent jau žino šventą priesaką, kurio laikydamosi jos nebūtų kaltos dėl karų. Jėzus sakė, kad jo sekėjai yra „ne iš pasaulio“. (Jono 15:19; 17:16) Jei krikščionijos religijos paisytų šių žodžių, jos nesusidėtų su politinėmis valdžiomis, nepritartų karams ir nelaimintų kariuomenių.

Norėdami laikytis Asyžiuje išsakytų gražių žodžių, religiniai vadovai turėtų nutraukti ryšius su politinėmis valdžiomis. Be to, jie turėtų mokyti savo sekėjus gyventi taikiai. Tačiau, pasak istorikų, tiki ar bent sakosi tikį Dievą daugybė smurtaujančių žmonių. Neseniai vieno laikraščio vedamajame buvo rašoma: „Netrukus po rugsėjo 11-osios Vašingtone ant sienos kažkas parašė susimąstyti verčiančius žodžius: ‘Brangusis Dieve, apsaugok mus nuo žmonių, kurie tave tiki.’“

Pompastiškos ceremonijos Asyžiuje baigėsi, o kai kurie sudėtingi klausimai liko neišspręsti. Bet tikriausiai pats svarbiausias ir labiausiai jaudinantis klausimas daugeliui religingų žmonių yra šis: kodėl Dievas iki šiol neatsako į pasaulio religijų maldas už taiką?

[Išnaša]

[Iliustracija 7 puslapyje]

Delegatai laiko degančius žibintus — taikos vilties simbolius

[Šaltinio nuoroda]

AP Photo/Pier Paolo Cito

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 5 puslapyje]

AP Photo/Pier Paolo Cito