Aštrių pojūčių mėgėjai. Kodėl jie renkasi rizikingas pramogas?

SENOVĖS Romos arena perpildyta — net 50000 žiūrovų sėdi sulaikę kvapą. Jau daugelį dienų jie laukė įvykio, apie kurį buvo skelbiama: „Nepakartojami pojūčiai, kuriuos būtina patirti!“

Iliuzionistų triukai, pantomimos, klounai ir komedijos vis dar sutraukdavo daugybę žmonių į teatrus, tačiau toje arenoje vyko visai kas kita. Nepatogumai sėdint ant kietų suolų ir kasdieniniai rūpesčiai netrukus bus pamiršti, kai žiūrovai išvys jaudinantį reginį.

Pirmiausiai pasirodo dainininkai ir šventikas. Po to procesijos priekyje nešami smilkalai, o iš paskos — aukštai, kad visi matytų, iškelti dievų ir deivių atvaizdai. Tai sudaro įspūdį, kad dievai pritaria šiam renginiui.

Gyvūnų žudynės

Netrukus prasidės visų laukiamas reginys. Pirmiausiai į uždarą areną išleidžiami stručiai ir žirafos, kuriuos tik retas žiūrovas yra kada matęs. Būrys įgudusių lankininkų stiprių potyrių ištroškusių žiūrovų pasitenkinimui išžudo visus iki vieno bejėgius gyvūnus.

Paskui džiūgaujanti minia stebi dviejų didžiulių dramblių kovą. Prie jų ilčių pritvirtinti ilgi aštrūs metaliniai smaigaliai. Kai vienas jų mirtinai sužeistas krinta ant krauju permirkusio smėlio, per areną nuaidi audringi plojimai. Šis vaizdas tik sužadina žiūrovų apetitą prieš tuojau prasidėsiančią pagrindinę renginio dalį.

Pagrindinė renginio dalis

Kai arenoje pasirodo gladiatoriai, įsiaudrinusi minia pakyla iš savo vietų. Kai kurie gladiatoriai apsiginklavę skydais, metaliniais šalmais, kardais arba durklais, o kiti tėra mažai ginkluoti ir pusnuogiai. Žiūrovams džiūgaujant jie dažniausiai grumiasi tol, kol vienas kuris arba abu žūva. Viename šaltinyje rašoma, kad per vieną šimtą dienų trukusį renginį buvo nužudyti 5000 gyvūnų. O kitąsyk žuvo 10000 gladiatorių. Bet kraujo ištroškusios minios tai vis tiek nepatenkino.

Arenos kovotojų gretas nuolat papildydavo nusikaltėliai ir karo belaisviai. Vis dėlto viename šaltinyje sakoma, kad „jų nereikia painioti su įgudusiais gladiatoriais, kurie gaudavo nemažus pinigus ir nebuvo įkalinti iki gyvos galvos“. Kartais gladiatoriai mokydavosi kovos meno specialiose mokyklose. Per kraštus besiliejantis adrenalinas, kovos jaudulys ir žaidimas su mirtimi pakerėdavo gladiatorius. Jie nekantriai laukdavo kitos kovos. „Šaunia gladiatoriaus karjera buvo laikoma penkiasdešimt laimėtų kovų“, — teigiama viename leidinyje.

Korida

Dabar žmonija įžengė į naują tūkstantmetį. Tačiau akivaizdu, jog daugelio žmonių aistra pavojingam sportui, ypač kai reikia rizikuoti gyvybe, nė kiek neišblėso. Pavyzdžiui, Ispanijoje, Portugalijoje ir kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse jau daugelį amžių labai populiarios bulių kovos.

Meksikoje yra apytikriai 200 arenų, o Ispanijoje — 400. Vienoje Meksikos arenoje gali susėsti 50000 žiūrovų. Daugybė šių arenų būna sausakimšos žmonių, atėjusių pažiūrėti, kaip matadorai mėgina savo drąsą gindamiesi nuo bulių. Jei matadoras parodo bent  kiek bailumo, žiūrovams tai sukelia nepasitenkinimą.

Dabar koridose dalyvauja ir moterys; žudydamos bulius jos užsidirba milijonus dolerių. Viena matadorė per interviu televizijai pareiškė, kad jos aštrių pojūčių aistros negali patenkinti niekas kitas, kaip tik gynimasis arenoje nuo puolančio gyvulio žinant, kad bet kurią akimirką ji gali būti užbadyta negyvai.

Bulių bėgimas

„Pamplonos mieste netoli ‘Siksto’ restorano Estafetės gatvė apgulta keturiomis eilėmis žmonių, netyla triukšmas, — rašoma viename leidinyje. — Žmonės kalba įvairiausiomis kalbomis — baskų, Kastilijos ispanų, katalonų, anglų.“ Minios renkasi stebėti šio įvykio jau ankstyvą rytą. Bulių kovoms jaučiai laikomi užtvare, kuris yra už 800 metrų nuo arenos.

Koridos rytmetį užtvaro vartai atkeliami ir išleidžiami šeši buliai, dalyvausiantys kovoje vakare. Gatvę supa pastatai, o gretutinės gatvės yra užtveriamos, kad jaučiai nubėgtų tiesiai į areną. Jei viskas vyksta sklandžiai, tai trunka maždaug dvi minutes.

Prieš daugelį metų kai kurie vyrai rizikuodami gyvybe sumanė pabandyti aplenkti bulius. Ir tokių atsiranda lig šiol. Laikui bėgant tai tapo pasauliniu renginiu. Daugybę bėgikų jaučiai sužaloja, dar kitus užbado negyvai. „Jei manai, kad gali aplenkti juos, — tvirtina vienas bėgikas, — labai klysti.“ Ispanijos Raudonojo Kryžiaus duomenimis, per pastaruosius 20 metų „jaučiai subadydavo vidutiniškai vieną žmogų per dieną“. Dar 20—25 žmonės kasdien gydomi nuo sužalojimų.

Kodėl ši mirtina pramoga yra tokia viliojanti? Vienas bėgikas sako: „Tos akimirkos, kai jaučiai tiesiog lipa tau ant kulnų, tu bėgi su jais, užuodi juos, girdi kanopų dundesį ir matai vos už kelių centimetrų nuo tavęs besikilnojančius ragus, — štai dėl ko verta bėgti.“ Bėgikus palaiko triukšminga minia. Jei susirinkusieji neišvys, kaip koks nors bėgikas užbadomas negyvai arba kaip 700 kilogramų sveriantis jautis pakelia jį savo ragais ir sviedžia aukštyn, gal kai kurie bus apvilti? Argi jie ne taip pat trokšta kraujo praliejimo kaip senovės romėnų arenų žiūrovai?

Kaip dar žaidžiama su mirtimi

Yra žmonių, kuriems patinka žaisti su mirtimi kitokiais būdais. Nepaisydami pavojaus užsimušti ar sunkiai susižaloti kaskadininkai motociklu bando peršokti per 50 greta sustatytų automobilių, eilę keleivinių autobusų ar platų tarpeklį. Vienas toks kaskadininkas sakėsi susilaužęs 37 kaulus ir išbuvęs komoje 30 dienų. Jis pasakojo: „Aš jau  pripratau ką nors susilaužyti... Man teko patirti dvylika didelių atviro lūžio atitaisymo operacijų. Per jas yra padaromas pjūvis ir įtvirtinama plokštelinė kniedė ar įsukamas varžtas. Mano kaulai sutvirtinti gal kokiais trisdešimt penkiais ar keturiasdešimčia varžtų. Aš esu dažnas pacientas ligoninėje.“ Sykį per treniruotes jis susižalojo ir nebandė atlikti šuolio per daugybę mašinų. Susirinkusios minios švilpdamos reiškė nepasitenkinimą.

Daugybė pramuštgalvių užsiima „ekstremaliu sportu“ — atlieka pavojingus triukus, pavyzdžiui, kopia į dangoraižius be jokių apsaugos priemonių, leidžiasi snieglente nuo stačių 6000 metrų aukščio kalnų, šokinėja prisirišę guminiu lynu nuo aukštų bokštų ar tiltų, leidžiasi parašiutu iš lėktuvo prisirišę prie partnerio nugaros, kopia stačiomis ledyninėmis uolomis turėdami rankose tik porą mažyčių kirtiklių. „Paprastai per metus netenku trijų ar keturių draugų“, — sako viena į ledynus kopinėjanti moteris. Ir tai tik keletas mirtinai pavojingų užsiėmimų, kurie tapo populiariomis sporto šakomis. „‘Ekstremalus sportas’ labiausiai žavi tuo, kad nelaimė yra visiškai čia pat“, — pareiškė vienas rašytojas.

„Net pačios pavojingiausios ‘ekstremalaus sporto’ rūšys labai išpopuliarėjo, — rašoma žurnale U.S.News & World Report. — Prieš dešimtmetį niekas nesklandė ore banglentėmis (patyręs parašiutininkas, prisitvirtinęs grafitinę lentą, krisdamas iš 4 kilometrų aukščio atlieka akrobatinius judesius), bet dabar tai išbandyti nori tūkstančiai aistruolių. BASE sportas (BASE yra angliškų žodžių, reiškiančių pastatai, antenos, tarpatramiai ir žemė, akronimas), oficialiai patvirtintas 1980 metais, dabar vilioja šimtus žmonių: jie šokinėja parašiutais — dažniausiai neteisėtai, naktį — nuo radijo bokštų, tiltų ar kitokių pastatų.“ Šis sportas jau pražudė dešimtis žmonių. „BASE sporte susižalojusių nedaug, — tvirtina vienas daugiametis šuolininkas. — Čia arba gyveni, arba žūsti.“

Kopimas stačiomis uolomis naudojantis tik kirtikliais ir kojų atramomis patraukia tūkstančius žmonių. Net televizijos ir žurnalų reklamose, siūlančiose viską, pradedant sunkvežimiais ir baigiant vaistais nuo galvos skausmo, vaizduojami kelių šimtų metrų aukštyje stačios uolos šlaitu rizikingai kopiantys alpinistai, prisirišę tik plona virve. 1989 metais Jungtinėse Valstijose tokiu sportu išdrįso užsiimti apie 50000 žmonių, o paskutiniais duomenimis, šia pavojinga pramoga jau susiviliojo pusė milijono. Tokių alpinistų daugėja visame pasaulyje.

Jungtinėse Valstijose „vis daugiau ‘eilinių’ berniukų ir mergaičių žūva arba yra suluošinami  per keistus naujus pavojingus žaidimus“, — pranešama žurnale Family Circle. Tokios pramogos kaip lipimas per greitai važiuojančio automobilio langą ant stogo ir stovėjimas ant jo, taip pat stovėjimas ant judančio lifto, greitai lekiančio metro traukinio pražudo nemažai jaunuolių.

Net aukštasis Everesto kalnas traukia žmones kaip niekad anksčiau. Tinkamai nepasiruošę alpinistai už palydą į viršūnę sumoka apie 65000 JAV dolerių. Nuo 1953 metų viršūnę pasiekė daugiau nei 700 alpinistų. Daugybė taip ir nenusileido. Kai kurių kūnai tebėra ten. „Alpinistai dabar varžosi dėl jauniausio, seniausio, greičiausiai įkopusio į Everestą žmogaus titulo“, — rašė vienas žurnalistas. „Alpinizmas ypatingas tuo, — rašo kitas žurnalistas, — kad kopiantieji į kalnus turi būti pasiruošę mirti.“ Ar norint įrodyti savo drąsą būtina lįsti į pavojus? „Norint būti drąsiam, nereikia daryti kvailysčių“, — pažymėjo vienas prityręs alpinistas. Tarp tų kvailysčių jis paminėjo „nepatyrusių alpinistų ‘nuotykines išvykas’ į Everesto kalną“.

Ir tai tik pradžia. Mirtinų pomėgių, kurie darosi įprasti visame pasaulyje, įvairovė yra tokia pat neaprėpiama, kaip ir žmonių vaizduotė. Vienas psichologas spėja, kad „ekstremalus sportas“, kurio dalyvių gyvybės pakimba ant plauko, „taps mėgstamiausia ir daugiausiai kultivuojama XXI amžiaus sporto šaka“.

Kodėl jie taip elgiasi?

Daugybė žmonių tvirtina, kad pavojingu sportu užsiima vaduodamiesi iš nuobodulio. Kai kurie paliko nusibodusį monotonišką darbą ir pradėjo „ekstremalaus sportininko“ karjerą. „Šokinėti prisirišus guminiu lynu man yra kaip narkotikas, taip atitrūkstu nuo problemų, — sako vienas vyras. — Kai krentu žemyn, mąstau taip: ‘Problemos? Kokios problemos?’“ „Jis padarė jau 456 šuolius. Pavyzdžiui, jis yra šokęs nuo El Kapitano luito Josemičio nacionaliniame parke, San Francisko įlankos tilto ir aukščiausio pasaulyje keltuvo Prancūzijoje“, — priduriama viename žurnale.

Kitas „ekstremalaus sporto“ mėgėjas sako: „Laikas sustoja vietoje. Tada nė kiek neberūpi, kas vyksta pasaulyje.“ Dar kitas tvirtina: „Ką mes darome dėl malonumo [už tai neretas dar gauna pinigų], daugelis to nedarytų net jei jiems įremtum į galvą šautuvą.“ Žurnale Newsweek rašoma: „Jie visi beatodairiškai siekia aštrių pojūčių.“

Psichologai atliko išsamius tyrimus, kodėl kai kurie žmonės taip trokšta stiprių  potyrių. Vienas jų apie tokius žmones sako, jog „jie iš prigimties mėgsta rizikuoti, kad patirtų jaudulį“. Jis tvirtina: „Kai kurie žmonės laikosi gyvenimo turėklų — taisyklių bei tradicijų. O aštrių pojūčių mėgėjai nesilaiko šių turėklų. Jie susikuria savo pasaulį.“ Jis dar paminėjo, kad tokie žmonės patenka į avarijas greitkeliuose dukart dažniau nei kiti. „Daugiausiai jaunuolių gyvybių nusineša avarijos — dažnai dėl to, kad siekdami patirti jaudulį jie rizikavo savo gyvybe.“

Mokslininkai ir psichologai pažymi, kad šis susižavėjimo gyvybei pavojingomis sporto šakomis reiškinys nėra normalus. Tai, kad daugelis sunkiai susižaloję ir nemažai laiko išbuvę ligoninėse ir reabilitacijos centruose vėl ima vaikytis mirtinų malonumų, rodo, jog su jų psichika kažkas negerai. Beje, neretai tai būna gerai išsilavinę žmonės.

Ekspertai negali pasakyti, kas skatina aštrių pojūčių mėgėjus rizikuoti savo galūnėmis ir gyvybe. Jų teigimu, atsakymas gali glūdėti tų žmonių protuose. „Priversti juos nesivaikyti stiprių pojūčių yra neįmanoma, — sako psichologai, — bet galima pamėginti apsaugoti juos nuo mirtinos rizikos. O jei tai nepavyksta, būtų gerai, kad jie bent nekeltų pavojaus kitų žmonių gyvybei.“

Krikščionių požiūris

Krikščionys gyvybę laiko brangia Dievo Jehovos dovana. Jei žmogus sąmoningai stato savo gyvybę į pavojų bereikalingai rizikuodamas vien tam, kad pademonstruotų drąsą, vyriškumą, sujaudintų kitus žmones ar patirtų jausmų antplūdį, jis iš tiesų paniekina Dievo duotą nuostabią gyvybės dovaną. Jėzus visuomet rodė didžiulę pagarbą gyvybei ir be reikalo nerizikuodavo ja. Jis atsisakė gundyti Dievą. (Mato 4:5-7)

Krikščionims taip pat privalu gerbti gyvybę. „Kai sykį kopiau stačia uola, staiga pajutau, kad nebegaliu pajudėti nei į priekį, nei atgal, — rašė viena krikščionė. — Man lig šiol baisu pagalvoti, kad buvau per plauką nuo mirties. Kaip absurdiškai galėjau netekti gyvybės!“

„Čia, kur aš gyvenu, — rašė kita jauna krikščionė, — jaunimas užsiima daugybe pavojingų sporto šakų. Jie įkalbinėja ir mane prisidėti prie jų. Tačiau per žinias aš matau pranešimus apie žuvusius arba sunkiai susižalojusius žmones, užsiiminėjusius ‘smagiomis’ sporto šakomis, apie kurias man pasakoja tie jaunuoliai... Aš suprantu, kad dėl tokių trumpalaikių malonumų būtų neišmintinga rizikuoti savo gyvybe, kurią man davė Jehova Dievas.“ Linkime ir jums būti tokiems pat nuovokiems.

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 21 puslapyje]

© Reuters NewMedia Inc./CORBIS

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 24 puslapyje]

Steve Vidler/SuperStock