Bizantijos imperija: užmiršta šlovė

ŽODIS „BIZANTIŠKAS“ KAI KURIOSE KALBOSE REIŠKIA INTRIGUOJANTIS, SLAPTAS, KLASTINGAS. TAČIAU RETAS PAGALVOJA, KAD ŠIS BŪDVARDIS KILĘS IŠ PAVADINIMO DIDŽIULĖS VALSTYBĖS, KLESTĖJUSIOS BEVEIK 12 ŠIMTMEČIŲ IR PERGYVENUSIOS DAUG KITŲ GALINGŲ IMPERIJŲ.

DIDŽIAUSIO Bizantijos imperijos klestėjimo laikais jos valdos tęsėsi nuo Kaukazo iki Atlanto, nuo Krymo iki Sinajaus, nuo Dunojaus iki Sacharos. Daug istorikų teigia ją gyvavus nuo IV iki XV m. e. amžiaus. Ši imperija ne tik išsaugojo graikų ir romėnų kultūrą, bet ir labai padėjo plisti tariamajai krikščionybei. Joje kūrėsi ir sisteminosi politinės, socialinės bei religinės normos, kurios neprarado savo reikšmės iki šių dienų.

Tačiau šios galingos imperijos atsiradimas buvo visai nežymus. Istoriškai Bizantijos imperija buvo Romos imperijos tęsinys Rytuose. Dėl jos įkūrimo datos tebediskutuojama ligi šiol. Kai kurie istorikai pirmuoju Bizantijos imperatoriumi laiko Diokletianą (apie 245—apie 316), kiti mano juo buvus Konstantiną Didįjį (apie 275—337), dar kiti — Justinianą I (483—565). Tačiau daugumos nuomone, atskira valstybe Bizantijos imperija tapo tada, kai 330 m. e. m. imperatorius Konstantinas savo sostinę perkėlė iš Romos į Bizantijo miestą ir pervardijo jį į Konstantinopolį (dabar Stambulas).

Įdomu, kad nei valdovai, nei patys miesto gyventojai bizantiečiais niekada nesivadino. Jie laikė save romėnais, arba romėjais. Pavadinimas „Bizantija“ nebuvo vartojamas iki XIV amžiaus.

 Nuostabaus grožio sostinė

Vienas istorikas senovės Konstantinopolį aprašo kaip „garsų šlove ir dar garsesnį turtais“. Įsikūręs Europos ir Azijos kryžkelėje — prie Bosforo sąsiaurio — Konstantinopolis aprėpė tiek puikų, gynybai parankų pusiasalį, tiek apsaugotą uostą, Auksinį Ragą. 657 m. p. m. e. graikų kolonistai šią vietovę savo legendinio vado Bizo garbei pavadino Bizantiju. Daugiau kaip po dešimties amžių ji buvo vadinama Naująja Roma. Klestėjimo laikotarpiu, nuo VI iki XI amžiaus, mieste gyveno pusė milijono žmonių.

Svečiai iš Vakarų negalėdavo atsistebėti šia sostine ir labai svarbiu prekybos kelių centru. Jo uostas buvo pilnas laivų. Prekyvietėse buvo prekiaujama šilku, kailiais, brangakmeniais, kvapia mediena, dramblio kaulo raižiniais, auksu, sidabru, emaliuotais juvelyriniais dirbiniais bei prieskoniais. Suprantama, Konstantinopolis kėlė kitoms valstybėms pavydą, todėl jos ne kartą bandė pralaužti miesto sienas. Iki 1453-iųjų, kai miestą užkariavo turkai osmanai, jis buvo užimtas tik kartą — per ketvirtąjį kryžiaus žygį tai padaryti pavyko tariamiesiems krikščionims. „Per visą žmonijos istoriją niekas niekur nėra matęs arba valdęs tokių didelių turtų“, — sušuko kryžiuotis Roberas iš Klari.

Reikšmingas palikimas

Gali atrodyti keista, tačiau Bizantijos valdymo sistema, įstatymai, religijos samprata ir apeigų didingumas šiandien tebeturi įtakos milijardų žmonių gyvenimui. Pavyzdžiui, gerai žinomas Justiniano teisinių principų rinkinys, Civilinės teisės sąvadas, tapo romėnų teisės pagrindu, kuriuo daug kur paremta šių laikų Europos įstatymų sistema. Per Napoleono kodeksą Bizantijos teisiniai potvarkiai pasiekė Lotynų Ameriką bei kitas šalis; ten jie irgi plačiai taikomi ligi šiol.

Be to, Bizantijos architektai išmoko ant keturkampio statinio uždėti didžiulį kupolą. Tokio stiliaus statiniai ypač paplito Rusijoje. Kai kas mano, jog bizantiečiams turime būti dėkingi ir už tai, kad valgome šakute. Kai XI amžiuje viena Bizantijos princesė Venecijoje valgė ne pirštais, o dvirage šakute, — tai mačiusieji buvo apstulbinti. Tačiau po kelių šimtmečių tarp pasiturinčiųjų valgyti šakute jau buvo įprasta. Bizantijos įtakai pasidavė ir Romos popiežiai — jų tiara yra tokio pat modelio, kaip kad būdavo Bizantijos imperatoriaus. O Anglijos monarchai nukopijavo imperatoriaus skiriamuosius ženklus — rutulį su kryžiumi ir skeptrą.

Įstatymas ir santvarka

Bizantijos imperija taip pat paliko nepaprastai įdomų valdymo sistemos modelį. Pavyzdžiui, neturtingieji būdavo įdarbinami valstybinėse kepyklose bei turgavietėse. „Dykinėjimas veda prie nusikaltimų“, — tvirtino imperatorius Leonas III (apie 675—741 m. e. m.). Kadangi buvo manoma, jog girtavimas pastūmėja prie netvarkos ir maištavimo, smukles uždarydavo aštuntą valandą vakaro. Kaip rašoma žurnale National Geographic Magazine, „už kraujomaišą, žmogžudystę, purpurinės spalvos drabužių siuvimą ar pardavinėjimą (tokio audinio rūbus vilkėti turėjo teisę tik imperatoriaus šeimos nariai) arba priešų mokymą statyti laivus buvo skiriamos tokios bausmės: nukirsti galvą, prikalti prie kankinimo  stulpo arba įkišti į maišą kartu su meitėliu, gaidžiu, gyvate ir beždžione ir paskandinti. Prekiautojui už neteisingus svarsčius nukirsdavo ranką, o padegėją sudegindavo“.

Įdomu, kad Bizantijos imperijoje buvo kažkas panašaus į šiuolaikinę valstybės socialinio aprūpinimo sistemą, taigi žmogumi buvo rūpinamasi nuo jo gimimo iki mirties. Imperatoriai ir pasiturintys miestiečiai stengėsi dosniai finansuoti ligonines, vargšų bei našlaičių prieglaudas. Buvo įsteigti namai atgailaujančioms prostitutėms (kai kurios iš jų tapo „šventosiomis“) ir net pataisos namai suklupusioms aristokratėms.

Imperijos pamatas — amatai ir prekyba

Visa tai rodė, jog imperija klesti. Kainos, darbo užmokestis bei nuomos mokesčiai buvo reguliuojami valstybės. Nederliaus metams buvo kaupiamos kviečių atsargos. Pareigūnai parduotuvėse tikrindavo svarsčius, matavimo priemones, sąskaitų knygas bei prekių kokybę. Už paslėptas atsargas, kontrabandą, sukčiavimą, klastojimą arba vengimą mokėti mokesčius buvo griežtai baudžiama.

Pagrindinis imperijos prekiautojas ir gamintojas buvo pats imperatorius. Jam priklausė pinigų kaldinimo, ginklų ir garsiųjų prabangių Bizantijos dirbinių monopolis. Pats Justinianas įkūrė išgarsėjusią šilko pramonę; iš Kinijos kontrabanda buvo atgabenta šilkverpių kiaušinėlių.

Be to, buvo išplėtota draudimo bei paskolų teikimo sistema. Bankų veikla buvo kruopščiai tikrinama. Konstantino įvestos auksinės monetos, solidai, nenuvertėjo šimtmečius! Tai buvo pati stabiliausia valiuta žmonijos istorijoje.

Bizantijos aukštuomenė

Ką žodis „bizantiškas“ turi bendra su intrigomis, slaptumu ir klasta? Pasak istoriko Viljamo Lekio, už puikaus karališkųjų dvaro rūmų fasado nuolat buvo rezgamos „dvasininkų, eunuchų bei moterų intrigos, nesiliaudavo nuodijimai, sąmokslai, kiauliškas elgesys, brolžudystės“.

Rašytojas Merelas Severis pasakoja: „Apsuptas būsimų uzurpatorių ir samdytų žudikų joks nekompetentingas imperatorius neišbūdavo Dievo vietininku žemėje ilgą laiką. Iš 88 imperatorių, valdžiusių laikotarpiu nuo Konstantino I iki Konstantino XI, 13 įstojo į vienuolyną. Trisdešimt kitų mirė smurtine mirtimi: buvo numarinti badu, nunuodyti, apakinti, užmušti vėzdu, uždusinti, nudurti, sukapoti į gabalus, nukirsdinti. O iš Nikiforo I kaukolės buvo padaryta pasidabruota taurė, iš kurios Bulgarijos chanas Kramas gerdavo į savo didikų sveikatą.“

Net „šventasis“ Konstantinas Didysis pasirūpino, kad jo vyriausias sūnus žūtų, o žmona būtų nuskandinta maudyklėje. Imperatorė Irena (apie 752—803 m. e. m.) taip troško išsaugoti valdžią, kad apakino savo sūnų ir pasisavino jam priklausiusį imperatoriaus titulą.

 Imperijos žlugimas

Tačiau imperiją sužlugdė ne politinės intrigos. Vakarų Europoje prasidėjo renesansas, pertvarka ir Šviečiamasis amžius, suklestėjo mokslas. Tuo tarpu Bizantijoje bet kokie pokyčiai buvo laikomi ne tik erezija, bet ir nusikaltimu valstybei.

Be to, įtakos turėjo besikeičianti politinė padėtis. Septintajame amžiuje islamas užvaldė Antiochiją, Jeruzalę ir Aleksandriją. Dėl slavų invazijos į Balkanus ir Lombardijos užkariavimo Italijoje ryšys tarp Romos ir Konstantinopolio nutrūko. Netekusi imperijos paramos, ji susiejo savo likimą su kylančiais germaniškaisiais Vakarais. Sumažėjusi Konstantinopolio imperija darėsi vis labiau graikiška. Paskui, 1054-aisiais, dėl teologinių nesutarimų graikų stačiatikių patriarchas ir Romos katalikų popiežius atsiskyrė vienas nuo kito, tarp stačiatikių ir katalikų bažnyčių sukeldami nesantaiką, kuri nesibaigia iki šių dienų.

1204-aisiais imperiją ištiko kitos nelaimės. Tų metų balandžio 12-ąją į Jeruzalę žygiavusi ketvirtojo kryžiaus žygio armija pakeliui padarė tai, ką istorikas seras Stivenas Ransimanas pavadino „didžiausiu nusikaltimu istorijoje“ — nuniokojo Konstantinopolį. Degindami, plėšikaudami ir prievartaudami Kristaus vardu, kryžiuočiai sugriovė miestą ir toliau plėšikauti patraukė į Veneciją, Paryžių, Turiną ir kitus Vakarų centrus.

Kol Bizantija susigrąžino Konstantinopolį, praėjo daugiau kaip 50 metų. Tačiau iš imperijos beliko tik buvusios šlovės šešėlis. Prekyboje įsiviešpatavo Venecijos ir Genujos pirkliai. Netrukus Bizantija atsidūrė islamiškųjų osmanų valdžioje.

Dabar imperija jau buvo pasmerkta žlugti. 1453-iųjų balandžio 11-ąją sultonas Mechmedas II apgulė jos sostinę. Jis dislokavo 100000 kareivių ir galingą flotilę. Konstantinopoliui trūko gynėjų. 8000 žmonių išsilaikė septynias savaites. Galiausiai gegužės 28-ąją per menkai saugomą uostą grobikai įsiveržė į miesto apsauginį griovį. Kitą dieną sostinė jau buvo užimta. Pasakojama, jog Mechmedas II — dabar jau nugalėtojas — raudojo: „Kokį miestą apiplėšėme ir pavertėme griuvėsiais!“ Bizantijos imperija žlugo. Bet jos įtaka jaučiama iki šių dienų.

[Rėmelis/iliustracijos 13 puslapyje]

BIZANTIJOS IMPERIJA IR BIBLIJA

Imperijoje viena iš ryškiausių religijos tendencijų buvo vienuolystė. Vienuolynai tapo centrais, kuriuose buvo perrašinėjama ir saugoma tūkstančiai Biblijos rankraščių. Trys iš svarbiausių ir mažiausiai pažeistų, — Vatikano 1209, Sinajaus (įklija) ir Aleksandrijos (fonas), — buvo perrašyti arba išsaugoti Bizantijos vienuolynuose ir religinėse bendruomenėse.

[Šaltinio nuoroda]

Abu rankraščiai: Photograph taken by courtesy of the British Museum

[Rėmelis/iliustracija 15 puslapyje]

RELIGIJA BIZANTIJOS IMPERIJOJE

Apie glaudžius bažnyčios ir valstybės ryšius Normanas Deivisas knygoje Europe—A History rašė taip: „Valstybė ir bažnyčia buvo neatskiriamai susijungusios. Imperatorius... ir patriarchas buvo laikomi pasaulietiniais ir bažnytiniais Dievo valdžios šulais. Imperija gynė stačiatikių bažnyčią, o bažnyčia liaupsino imperiją. Vakaruose tokios diktatūros nebuvo.“

[Iliustracija]

Kadaise Bizantijoje, didžiausiame Šv. Sofijos sobore (Stambulas) 1453 m. įsikūrė mečetė, o 1935 m. — muziejus

[Lentelė 14 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

SVARBIAUSI ĮVYKIAI

286 m. Diokletianas pradeda valdyti iš Nikomedijos (Mažoji Azija)

330 m. Konstantinas Bizantiją padaro imperijos sostine ir pervardina jį į Konstantinopolį

395 m. Romos imperija visam laikui suskyla į Rytų ir Vakarų

1054 m. Dėl religinės schizmos Graikų stačiatikių bažnyčia atsiskiria nuo Romos katalikų bažnyčios

1204 m. Ketvirtojo kryžiaus žygio armija apiplėšia Konstantinopolį

1453 m. Turkai užgrobia Konstantinopolį ir pačią imperiją

[Žemėlapis 12 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

JUODOJI JŪRA

KONSTANTINOPOLIS

Nikomedija

Nikėja

Efezas

Antiochija

Jeruzalė

Aleksandrija

VIDURŽEMIO JŪRA

Imperijos valdos jos klestėjimo laikotarpiu (527—565 m. e. m.)

[Iliustracijos 12 puslapyje]

Mokslininkai diskutuoja, kas buvo pirmasis Bizantijos imperatorius: (1) Diokletianas, (2) Konstantinas Didysis ar (3) Justinianas I

[Šaltinio nuoroda]

Musée du Louvre, Paris

[Iliustracija 15 puslapyje]

Rankraštyje esančiame paveikslėlyje pavaizduota 1204-ųjų Konstantinopolio apsiaustis

[Šaltinio nuoroda]

© Cliché Bibliothèque nationale de France, Paris

[Iliustracija 15 puslapyje]

Papuošalas su centre įtvirtinta 321 m. e. m. auksine solido moneta

[Šaltinio nuoroda]

Photograph taken by courtesy of the British Museum