Dykumų klajokliai kupranugariai ir laukiniai arkliai

IŠ ATSIBUSKITE! BENDRADARBIO AUSTRALIJOJE

AUSTRALIJOS tyrlaukiai. Kas jums ateina į galvą, išgirdus apie šią vietovę? Manote, jog tai žemė, kur šokinėja kengūros ir bėgioja neskraidantys emu, kur dulkėtos raudonos dykumos ir alpinantis dienos karštis? Iš dalies jūs teisūs, tačiau tai dar ir kraštas, pilnas netikėtumų.

Ar žinote, kad Australijoje liko paskutinės žemėje laukinių kupranugarių bandos, didžiausios pasaulyje laukinių arklių kaimenės, o ir tokios kaip čia asilų gausybės nėra visoje planetoje? Kaip šie atsparūs gyvūnai — praėjusių laikų prisiminimas — čia atsirado ir kaip jie ištvėrė kraštutinumus bei prie jų prisitaikė, žino nedaug kas.

Kupranugariai pramynė kelius

Per pastaruosius keturis dešimtmečius iš kai kurių retai gyvenamų rajonų galvijų augintojų galima išgirsti skundą, panašų į tą, kurį vienas kaubojus išsakė knygoje The Camel in Australia: „Mačiau vietą, kur 5 kupranugariai tiesiog suniokojo 10 kilometrų aptvaro... Vienoje vietoje jie ne tik sutraukė vielą, bet ir išlaužė baslius bei visa kita.“

Daug kainuojantys aptvarai nepajėgia atsilaikyti prieš ryžtingų kupranugarių ilgas kojas ir masyvų kūną. Tačiau tos pačios stiprios kojos padėjo nutiesti dabar per šį sausringą žemyną besidriekiančius gyvybiškai svarbius kelius.

 1860-aisiais įvežti iš Indijos, kupranugariai lydėjo tyrinėtojus Barką ir Vilsą jų didvyriškame žygyje iš Australijos žemyno pietų į šiaurę. Pirmieji nuotykių ieškotojai vertino šiuos egzotiškus gyvūnus dėl didžiulės jų jėgos bei ištvermės ir mielai jais naudojosi. Šie nepaprastai ekonomiški gyvuliai nunešdavo 300 kilogramų krovinį 800 kilometrų, pasitenkindami tik 15 litrų vandens.

Ištvermingaisiais kupranugariais buvo gabenamas maistas bei įrankiai į tolimus aukso telkinių miestus, jais buvo naudojamasi tiesiant sausumos telegrafo liniją iš Adelaidės į Darviną bei žvalgant vietovę Australijos geležinkelio linijai, jungiančiai Sidnėjų su Pertu. Keturių milijonų kvadratinių kilometrų plote jie pramynė kelius ten, kur tebėra sunku keliauti net šiuolaikine technika.

Daugiausiai (22000) naminių kupranugarių buvo priskaičiuojama 1922-aisiais, tačiau kai juos pakeitė automobiliai, dauguma gyvūnų buvo paleisti. Pagal turimus duomenis, galėdami laisvai klajoti ir daugintis, dabar savo namais Australijos dykumas laiko daugiau kaip 200000 kupranugarių. Kažkas paskaičiavo, kad per šešerius metus jų padvigubės.

Tačiau ne visi kupranugariai yra laisvi. Centrinės Australijos kupranugarių asociacijos atstovas Atsibuskite! bendradarbiui sakė: „Australija vienintelė visame pasaulyje turi sveikų kupranugarių bandas. Todėl kasmet nedidelis jų skaičius išvežamas į Jungtinių Valstijų ir Azijos zoologijos sodus.“ O vietiniai išvykų organizatoriai siūlo lankytojams progą pajodinėti ant kupranugario bei susipažinti su Australijos centrinėmis sritimis, kuriose klajoja ir būriai kitų paleistų darbinių gyvulių.

 Kas yra brembis?

1788-aisiais pirmoji anglų laivų flotilė Australijos pakrantėje išlaipino didelį būrį kalinių, kareivių ir arklių. Tų arklių — kaip ir kartu atvykusių žmonių — istorija šioje šalyje ir romantiška, ir tragiška.

Pirmiesiems atvykėliams arkliai labai pravertė užvaldant naujas teritorijas — atsikėlėliai raiti leidosi į visas keturias žemyno puses. Atsiskyrę nuo kitų arba pabėgę gyvuliai greit susibūrė į sulaukėjusias bandas. Tokius arklius buvo imta vadinti brembiais. Žodis „brembis“ galbūt kilo iš čiabuvių žodžio barumbi, reiškiančio „laukinis“.

Laisvai klajojantys laukiniai brembiai sužadino tokių poetų kaip A. B. (Bandžo) Patersono vaizduotę ir dėl jo baladės „Vaikinas nuo sniegu apklotos upės“ brembiai daugelio australų širdies kertelėje turi savo vietą. Brembių pagausėjo po I pasaulinio karo, kai buvo paleisti bastytis nebereikalingi voleriai — arkliai, kurie buvo veisiami Australijos lengvajai kavalerijai ir siunčiami Indijon kariniams tikslams. Paskaičiuota, jog dabar po žemyną klajoja maždaug 300000 laukinių arklių.

Šuoliuodami jie kanopomis tarsi kalvio kūjais daužo trapų dirvos paviršių ir galvotrūkčiais  lekia prie vandens. Užėjus sausrai, arkliai kenčia arba net stimpa nuo troškulio. Žemėje, kurioje jau ir taip yra galvijų perteklius, šie brembiai tapo nepageidaujama našta. Todėl kasmet tūkstančiai jų išžudoma. Vienų mėsa perdirbama žmonių, kitų — gyvulių maistui.

Tačiau brembio giminaitis — laukinis asilas — klajoja dar laisviau už kupranugarį bei arklį. Vislesnis už sulaukėjusį arklį ir paplitęs didesnėje teritorijoje negu kupranugaris, jis pats tapo savo vislumo auka.

Naudojamasi išdaviko paslaugomis

Asilai, kaip ir arkliai, pirmą kartą buvo įvežti XVIII amžiaus pabaigoje kroviniams gabenti arba arti ir gana greit prisitaikė prie aplinkos. Kai XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje jie buvo masiškai išleidžiami į laisvę, jų skaičius 30 kartų viršijo tikrųjų laukinių asilų bandas.

Sukurti gyventi dykumoje, asilai, kaip ir kupranugariai, netekę daug vandens nustoja prakaituoti. Net praradę skysčių kiekį, prilygstantį 30 procentų kūno svorio, jie išgyvena. (Daugelis kitų žinduolių žūva netekę 12—15 procentų.) Jie labiau mėgsta vešlias ganyklas, bet gali ėsti ir šiurkščius augalus, kurių galvijai net nepaliečia. Iki aštuntojo dešimtmečio pusėje žemyno priviso daugiau kaip 750000 asilų. Vis didėjantis jų skaičius ėmė kelti grėsmę ekologijai ir galvijų auginimui, todėl teko imtis priemonių.

Masiškai naikinant, nuo 1978-ųjų iki 1993-iųjų vien šiaurvakarinėje Australijos dalyje buvo užmušta per 500000 asilų. Šiuo metu pagal vadinamąją Judo (tai yra išdaviko) programą 300 asilų yra pritaisyti radijo siųstuvai. Paleisti į savo bandas šie asilai susekami iš sraigtasparnio ir tada banda humaniškai sunaikinama. Kai asilas išdavikas pritampa prie kito būrio, užfiksuojama, kur šis yra, ir gyvūnai sunaikinami.

„Tai ilgalaikė problema, — Atsibuskite! bendradarbiui sakė vakarų Australijos žemės ūkio apsaugos darbuotojas. — Palikus kad ir nedidelius būrelius vislių asilų, per trumpą laiką jų vėl bus tiek, kiek buvo aštuntajame dešimtmetyje, — perspėja jis. — Žmonės dažnai nesupranta, kodėl tie gyvūnai žudomi ir paliekami ten, kur krito. Jie nesuvokia, kokie neprieinami yra šie plotai. Čia nėra kelių ir didžiąją dalį teritorijos galima pasiekti tik sraigtasparniu. Tą problemą sukėlė žmonės, todėl ir žalą stengiamės sumažinti kuo žmoniškiau.“

Ištvermingi ir vislūs

Dabar jūs tikriausiai įsivaizduojate, jog centrinė Australija tiesiog knibždėte knibžda nepageidaujamų nešulinių gyvulių. Tačiau retai gyvenami Australijos rajonai labai dideli. Šie gyvūnai klajoja po teritoriją, dydžiu prilygstančią Europai ir beveik tokią pat nuošalią kaip mėnulis. Čia plyti tyrlaukiai ir dunkso kalnai, tad sunku susekti bandas, o juo labiau jas kontroliuoti.

Kitaip nei daugelis nykstančių vietinių rūšių, šie ištvermingi ir vislūs gyvūnai čia įsitvirtino ir įsigalėjo. Nepuldinėjami grobuonių ir izoliuoti nuo ligų jie laisvai klajoja po Australijos platybes.

[Iliustracija 16 puslapyje]

Po Australijos dykumas klaidžioja maždaug 200000 kupranugarių

[Šaltinio nuoroda]

Agriculture Western Australia

[Iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

Brembiai Simpsono dykumos pakraštyje

[Iliustracija 17 puslapyje]

Kupranugarių vilkstinė gabena vilną, 1929 m.

[Šaltinio nuoroda]

Image Library, State Library of New South Wales

[Iliustracija 18 puslapyje]

Brembių gaudynės

[Šaltinio nuoroda]

© Esther Beaton

[Iliustracija 18 puslapyje]

Prie asilo išdaviko tvirtinamas radijo siųstuvas

[Šaltinio nuoroda]

Agriculture Western Australia