Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Vikingai — užkariautojai ir kolonizatoriai

Vikingai — užkariautojai ir kolonizatoriai

Vikingai — užkariautojai ir kolonizatoriai

BUVO 793-iųjų m. e. m. birželis. Mažoje Lindisfarnės saloje (dar vadinamoje Šventąja), esančioje palei Nortamberlendo (Anglija) krantus, vienuoliai dirbo kiekvienas savo darbus ir nematė aptakių, žemų laivų, kurie skrosdami bangas greitai artinosi prie salos. Laivams užčiuožus ant kranto, iš jų iššoko nuožmūs barzdoti vyrai, ginkluoti kardais bei kirviais, ir nuskubėjo link vienuolyno. Prasidėjo tikros išsigandusių vienuolių skerdynės. Užpuolikai pagrobė iš vienuolyno auksą, sidabrą, brangakmenius bei kitas vertybes. Paskui leidosi atgal į Šiaurės jūrą ir dingo.

Tie užpuolikai buvo vikingai, o jų žiaurūs ir greiti antpuoliai išgarsino juos Europoje bei pradėjo vikingų erą. Netrukus kilo toks siaubas, jog po visą Angliją pasklido malda: „Nuo normanų įtūžio saugok mus, Viešpatie.“ *

Kas gi buvo tie vikingai? Kodėl jie staiga atsirado istorijoje, viešpatavo tris amžius, o paskui netikėtai dingo?

Ūkininkai ir plėšikai

Vikingų protėviai buvo germanai, kurie maždaug prieš 2000 metų iki vikingų eros ėmė migruoti iš šiaurvakarių Europos į Daniją, Norvegiją ir Švediją — tai yra Skandinaviją. Kaip ir jų pirmtakai, visi vikingai vertėsi žemdirbyste, net dalyvavusieji antpuoliuose. Šaltesnėse Skandinavijos vietose pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis buvo žvėrių ir banginių medžioklė bei žvejyba. Vikingų pirkliai gyveno didesnėmis bendruomenėmis ir jūros keliais plaukdavo prekiauti į Europą. Tad kaip tokie, rodos, nepavojingi ir menkai težinomi žmonės tik vienos kartos laikotarpiu sugebėjo įgyti tokį blogą vardą?

Viena iš hipotezių — dėl gyventojų pertekliaus. Tačiau daugelio istorikų nuomone, ši prielaida tiktų tik vakarų Norvegijai, kur nėra pakankamai ariamos žemės. Leidinyje The Oxford Illustrated History of the Vikings rašoma: „Dauguma pirmųjų vikingų ieškojo ne žemės, o turtų.“ Tai ypač teigtina apie karalius ir vadus, kuriems, norint išlaikyti valdžią, reikėjo nemažų pajamų. Kiti vikingai išvyko iš Skandinavijos galbūt bėgdami nuo šeimyninių vaidų bei vietinių karų.

Kitas veiksnys galėjo būti tai, kad pasiturintys vikingai paprastai turėdavo po kelias žmonas, todėl susilaukdavo nemažai vaikų. Tačiau dažniausiai tik pirmagimis sūnus paveldėdavo šeimos turtą, o jaunesni vaikai turėdavo apsirūpinti patys. Kaip rašoma knygoje The Birth of Europe, paveldėjimo teisės neturintys sūnūs „burdavosi į gausų ir grėsmingą karių elitą, kuris savo tikslų siekdavo bet kokiomis priemonėmis — plėšikaudamas gimtinėje arba už jos ribų“.

Vikingai savo antpuoliams turėjo tinkamą priemonę — drakarą. Šį laivą istorikai laiko vienu iš didžiausių ankstyvųjų viduramžių technologijos pasiekimų. Šis aptakus laivas su nedidele grimzle, varomas bure ar irklais, darė vikingus kiekvienos jūros, ežero ar upės, kurią jie imdavosi užvaldyti, šeimininkais.

Vikingų ekspansija

Pasak kai kurių istorikų, vikingų era prasidėjo aštuntojo šimtmečio vidury, prieš pat Lindisfarnės užpuolimą. Šiaip ar taip, šiuo žygiu vikingai atkreipė į save dėmesį. Iš Anglijos jie pasuko į Airiją ir toliau užpuldinėjo turtingus vienuolynus. Pilnais grobio bei vergų drakarais vikingai parplaukdavo namo žiemoti. Tačiau 840 metais jie sulaužė savo tradiciją ir žiemą praleido ten, kur plėšikavo. Vikingai faktiškai užvaldė Airijos miestą Dubliną. O 850-aisiais jie ėmė žiemoti Anglijoje; pirmąją savo stovyklavietę įsirengė Taneto saloje, Temzės žiotyse.

Netrukus į Britų salas atplaukė danų bei norvegų vikingai, tačiau jau nebe kaip pavienės užpuolikų grupės, o kaip armijos — ištisomis laivų flotilėmis. Kai kurie laivai tikriausiai buvo 30 metrų ilgio ir juose galėjo tilpti iki 100 karių. Vėliau vikingai pavergė šiaurryčių Angliją ir ta vietovė buvo pavadinta „Danelaw“ (danų įstatymas), nes joje įsivyravo danų kultūra bei įstatymai. Tačiau Anglijos pietuose, Vesekse, saksų karalius Alfredas su savo rėmėjais sustabdė vikingų puolimą. Vis dėlto 1016 metais, po didžiojo Ašingtono mūšio ir Vesekso karaliaus Edmundo mirties, vikingų vadas Kanutas — tariamas krikščionis — tapo vienvaldžiu Anglijos karaliumi.

Gilyn į Europą ir dar toliau

799 metais danų vikingai ėmė puldinėti vietovę, tuomet vadintą Fryzija, — pajūrinį Europos regioną, kuris driekiasi maždaug nuo Danijos iki Nyderlandų. Iš ten Luaros ir Senos upėmis jie nusigaudavo iki vidurio Europos miestų bei kaimų ir juos apiplėšinėdavo. 845-aisiais vikingai nuniokojo net Paryžių. Frankų karalius Karolis Plikagalvis sumokėjo jiems 3000 kilogramų sidabro, kad tik šie išsinešdintų iš miesto. Tačiau grobikai grįžo ir net pasiekė Truą, Verdeną bei Tulą.

Vikingai plaukdavo ir į Ispaniją bei Portugaliją; pirmąjį garsų žygį į tas šalis jie surengė 844 metais. Jie apiplėšė kelis mažus miestus ir net kuriam laikui buvo užėmę Seviliją. „Tačiau, — rašoma Cultural Atlas of the Viking World, — gynėjai arabai taip įnirtingai priešinosi, jog vikingų pajėgos greit buvo beveik visiškai sutriuškintos.“ Vis dėlto 859 metais vikingai grįžo — šįkart su 62 laivų flotile. Nuniokoję kai kurias Ispanijos dalis, jie užpuolė Šiaurės Afriką; nors laivai buvo kupini grobio, užpuolikai dar užsuko į Italiją ir nusiaubė Pizą bei Liną (buvusią Luną).

Vikingai iš Švedijos pasuko į rytus ir per Baltijos jūrą pasiekė didžiąsias Rytų Europos vandens arterijas — Volchovą, Lovatę, Dneprą bei Volgą. Šios upės nuplukdė grobikus į Juodąją jūrą ir turtingas Bizantijos imperijos žemes. Kai kurie vikingų pirkliai Volga bei Kaspijos jūra pasiekė net Bagdadą. Ilgainiui švedų vadai tapo didžiulių Padneprės ir Pavolgio slavų žemių valdovais. Įsibrovėliai buvo pavadinti Rus (kai kurių nuomone, iš šio termino kilo žodis „Rusija“ — „Rusų žemė“).

Islandija, Grenlandija ir Niufaundlendas

Norvegų vikingai taikiniu pasirinko daugelį atokių salų. Pavyzdžiui, aštuntajame šimtmetyje jie užėmė Orknio ir Šetlendo salas, o devintajame okupavo Farerų, Hebridų salas bei rytinę Airijos dalį. Vikingai kolonizavo net Islandiją. Ten jie įsteigė parlamentą — Altingą, kuris iki šiol yra Islandijos valdžios organas ir seniausias parlamentas Vakaruose.

985 metais vikingas, vardu Erikas Raudė įkūrė koloniją Grenlandijoje. Vėliau tais pačiais metais normanas Bjadnis Herjolfsonas išplaukė iš Islandijos į Grenlandiją pas savo tėvus. Tačiau dėl vėjo jis nukrypo nuo kurso ir praplaukė pro šalį. „Tikriausiai Bjadnis buvo pirmasis normanas, matęs Šiaurės Ameriką“, — rašoma leidinyje Cultural Atlas of the Viking World.

XI amžiaus pradžioje Leifas Eriksonas, Eriko Raudės sūnus, remdamasis Bjadnio pranešimu, išplaukė iš Grenlandijos vakarų kryptimi į Bafino Žemę. Paskui plaukdamas palei Labradoro pakrantę pasiekė kraštą, kurį pavadino Vinlandu, nes jame augo laukinės vynuogės. * Prieš grįždamas Grenlandijon, Leifas ten peržiemojo. Kitąmet ekspedicijai į Vinlandą vadovavo Leifo brolis Turvalas, tačiau jis buvo nužudytas per susirėmimą su tenykščiais gyventojais. Vis dėlto po kelerių metų apie 60—160 vikingų Vinlande įkūrė gyvenvietę, tačiau dėl nesibaigiančių susirėmimų su čiabuviais po trejų metų jie išvyko ir jau niekad nebegrįžo. Tik maždaug po 500 metų Anglijoje tarnavęs italų kilmės tyrinėtojas Džovanis Kabotas paskelbė, kad Šiaurės Amerika priklausanti Anglijai.

Vikingų eros pabaiga

Vikingų eros pabaigoje šie kariūnai turėjo įkūrę kelias politines valstybes, kurias valdė skandinavų dinastijos. Tačiau jos neilgai išlaikė savitumą; netgi daugelis vikingų ilgainiui perėmė vietines kultūras ir net religijas. Pavyzdžiui, vikingų vadas Rolas, kuris užėmė dalį Prancūzijos pajūrio teritorijos ir pavadino ją Normandija (reiškia „Normanų žemė“), atsivertė į katalikybę. Vienas iš jo įpėdinių buvo Normandijos kunigaikštis Vilhelmas. 1066-aisiais po Heistingso mūšio, kur kovėsi normanų bei anglų vikingų palikuonys, nugalėtojas kunigaikštis Vilhelmas buvo karūnuotas Anglijos karaliumi.

Vilhelmas Anglijoje iškart nuslopino bet kokią skandinavų įtaką ir pradėjo naują feodalinę erą, įvesdamas viduramžių Prancūzijos valdymo, žemės nuosavybės bei ekonomikos sistemą. Tad „jeigu reikėtų nustatyti datą, žyminčią vikingų eros pabaigą, — rašoma Elzės Rėsdal knygoje The Vikings, — tai turėtų būti 1066-ieji“. Be to, XI amžiuje galima buvo regėti, kaip pirmosios vikingų karalystės Skandinavijoje virsta nepriklausomomis tautinėmis valstybėmis.

Trys vikingų istorijos šimtmečiai kupini įvykių. Tačiau įsivaizduodami vikingus tik kaip plėšikiškus barbarus, ginkluotus kardais bei kirviais, būtume nevisiškai teisūs. Jie pasirodė esą lankstūs, kai ilgainiui kolonizuodavo tolimas šalis ir net perimdavo vietinę kultūrą. Jie ilgam įsikurdavo kaip ūkininkai ir į užsienio šalių sostus sėsdavo kaip karaliai. Taip, vikingai pasirodė esą ne tik gabūs jūreiviai bei kariai, bet ir puikūs ūkininkai bei politikai.

[Išnašos]

^ pstr. 3 Už Skandinavijos ribų vikingus paprastai vadindavo stabmeldžiais, danais arba normanais. Šių laikų istorikai terminą „vikingai“ taiko visiems vikingų eros skandinavams, tad ir mes šiame straipsnyje to laikysimės. Žodžio „vikingas“ kilmė neaiški.

^ pstr. 20 Šiaurinėje Niufaundlendo dalyje, Lansomedouz gyvenvietėje, pagal XX amžiaus septintojo dešimtmečio archeologinius atradimus buvo rekonstruoti velėnomis dengti normanų pastatai. Šie atradimai rodo, jog ir čia prieš tūkstantį metų būta vikingų, tačiau abejojama, ar ši gyvenvietė buvo legendinio Vinlando dalis. (Žiūrėk 1999 m. liepos 8 d. Atsibuskite! numerį, rusų k.)

[Rėmelis 27 puslapyje]

VIKINGŲ RELIGIJA

Vikingai garbino daug mitinių dievų, pavyzdžiui, Odiną, Torą, Freirą, Frėją, Helą. Odinas, išminties ir karo dievas, vadovavo dievų panteonui. Jo žmona buvo Friga. Toras naikino milžinus bei valdė vėjus ir lietų. Freiras buvo amoralus taikos bei derlingumo dievas. Jo sesuo Frėja — meilės ir vaisingumo deivė. Hela valdė požeminį mirusiųjų pasaulį.

Anglų bei kitose kalbose kai kurių savaitės dienų pavadinimai yra kilę iš normanų mitologijos personažų vardų. Pavyzdžiui, yra dienų, pavadintų Tyro, Vodano (kitaip Odino), Toro ir Frigos vardais.

Vikingų dievai, kaip ir jų garbintojai, turtus tikriausiai įsigydavo vogdami bei pasitelkę drąsą ir apgaulę. Odinas žadėjo, jog narsuoliai, žuvę mūšyje, turės vietą dangiškosios Ashardo karalystės (dievų buveinės) didžiojoje Valhalos menėje. Ten jie galės puotauti ir kautis, kiek širdis geidžia. Vikingų didžiūnus dažniausiai laidodavo laivuose arba iš akmenų sudėtame laivo formos kape. Ten pat įdėdavo maisto, ginklų, papuošalų, nukautų gyvūnų ir tikriausiai net paaukotą vergą. Karalienės tarnaitė galbūt irgi būdavo laidojama drauge.

Raguoti šalmai, neretai siejami su vikingais, atsirado daugiau kaip prieš 1000 metų iki vikingų eros ir būdavo užsidedami tik per iškilmes. Vikingų kariai nešiodavo paprastus kūgiškus šalmus, padarytus iš metalo ar odos, arba būdavo be jų.

[Žemėlapis 26 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

VIKINGŲ EKSPANSIJA

NORVEGIJA

ISLANDIJA

GRENLANDIJA

Bafino Žemė

Labradoras

Niufaundlendas

DANIJA

ANGLIJA

AIRIJA

NYDERLANDAI

PRANCŪZIJA

PORTUGALIJA

ISPANIJA

AFRIKA

ITALIJA

ŠVEDIJA

RUSIJA

Kaspijos jūra

Bagdadas

UKRAINA

Juodoji jūra

Stambulas

[Šaltinio nuoroda]

Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracija 24 puslapyje]

Tiksli vikingų drakaro kopija

[Šaltinio nuoroda]

2 ir 24 puslapiai: Antonion Otto Rabasca, Courtesy of Gunnar Eggertson

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Vikingo ginklai

Vikingo šalmas

[Šaltinio nuoroda]

Ginklai ir šalmas: Artifacts on display at the Museum of National Antiquities, Stockholm, Sweden

[Iliustracija 27 puslapyje]

Leifas Eriksonas