Rusakalbiai brangina garbinimo laisvę

NUO 1991 METŲ, KAI ŽLUGO TARYBŲ SĄJUNGA, JOS GYVENTOJAI TURI DAUGIAU LAISVĖS GARBINTI DIEVĄ. ŠIĄ LAISVĘ BRANGINA IR Į KITAS ŠALIS EMIGRAVĘ ŽMONĖS.

DAUGELIS buvusios Tarybų Sąjungos gyventojų džiūgavo gavę teisę laisvai rinktis garbinti Dievą — tokios galimybės jie neturėjo ištisus dešimtmečius.

1917 metais praūžus bolševikų revoliucijai, Rusijoje skaityti Bibliją tapo pavojinga ir tik nedaugelis ryždavosi taip rizikuoti savo laisve. Jehovos Liudytojai buvo išimtis. Prieš 44 metus, 1956-ųjų balandžio 16-osios žurnale Newsweek buvo pacituoti jaunuolio iš Rytų Vokietijos žodžiai: „Tik Jehovos Liudytojai skaito Bibliją.“ Už tai, kad rengdavo Biblijos studijas ir skelbdavo Šventojo Rašto žinią, Liudytojai buvo kišami į kalėjimus ir siunčiami į darbo stovyklas. Tačiau kad ir kur būdami, Liudytojai sutelkdavo dėmesį į Biblijos teikiamą viltį. Apie tai galime skaityti rėmelyje.

1991 metais pradėjus griūti Tarybų Sąjungai, Liudytojai surengė joje septynis kongresus, kuriuose buvo pateikta Biblijos mokymo programa. Iš viso juose dalyvavo 74252 žmonės. O po poros metų, 1993-iaisiais, aštuoniuose kongresuose, surengtuose 4-iose iš 15-os buvusių Tarybų Sąjungos respublikų, * susirinko 112326 dalyviai. Daugelis iš jų buvo ilgus metus kalėję tarybiniuose kalėjimuose ir vargę darbo stovyklose. Tie ištikimi krikščionys džiūgavo galėdami laisvai, be jokių trukdymų garbinti Dievą.

Nuo 1993-iųjų buvusios Tarybų Sąjungos respublikų gyventojai brangina galimybę savo tėvynėje laisvai rinktis į krikščioniškus sambūrius. Pavyzdžiui, pernai 282333 Jehovos Liudytojai ir jų draugai džiūgavo galėdami drauge garbinti 80-yje srities kongresų „Dievo pranašiškas žodis“,  surengtų buvusiose tarybinėse respublikose. Juose iš viso pasikrikštijo 13452 žmonės.

Gal ir keista, bet kitose pasaulio šalyse pernai taip pat vyko kongresai rusų kalba. Iš viso 6336 žmonės dalyvavo tuose sambūriuose už buvusios Tarybų Sąjungos ribų! Kur vyko tie kongresai? Ir kodėl tiek daug rusakalbių domisi Biblija? Pirma trumpai aptarkime pastarąjį klausimą.

Jie suvokia dvasinius poreikius

Rusijos religinė praeitis turtinga. Jos išpuošti šimtmečių senumo soborai vieni žymiausių krikščionijos pasaulyje. Vis dėlto Stačiatikių bažnyčia, kaip ir Romos Katalikų bažnyčia, nemokė žmonių Biblijos.

„Biblija, — aiškinama neseniai išleistoje knygoje The Russian Tragedy—The Burden of History, — Stačiatikių bažnyčiai niekada nebuvo svarbi.“ Todėl, anot Rusijos religijotyrininko Sergejaus Ivanenkos, „stačiatikiai menkai tepažįsta Bibliją, tad daugelį stačiatikių bažnyčių parapijiečių prietarai, okultizmas ir magija veikia labiau nei netikinčius žmones“.

Panašiai teigė ir žymus rusų rašytojas Tolstojus. Jis rašė: „Aš įsitikinau, kad [Rusų stačiatikių] bažnyčios mokymai teoriškai yra klastingas ir žalingas melas, o praktiškai — primityvių prietarų ir kerų rinkinys, užgožiantis visą krikščioniškų mokymų prasmę.“

Tokioje aplinkoje lyg derlingoje dirvoje suvešėjo tarybinis komunizmas, propagavęs ateizmą ir paskleidęs šią gerai žinomą frazę: „Religija — liaudies opijus.“ Tačiau netrukus pats komunizmas tapo savotišku tikėjimu, dažnai vadinamu Raudonąja religija. Bet jis neišliko. 1991-aisiais žlugus Tarybų Sąjungai, milijonai žmonių sutriko ir nežinojo, ko griebtis. Jehovos Liudytojų paskatinti, tūkstančiai rusų ėmė ieškoti atsakymų Biblijoje.

Dėl puikios mokymo sistemos rusai yra vieni raštingiausių žmonių pasaulyje. Tad daugelis rusų ne tik pradėjo skaityti Bibliją, bet ir su džiaugsmu taikyti jos mokymus. Tuo pačiu metu, paskutiniame ypač XX amžiaus dešimtmetyje, šimtai tūkstančių buvusios Tarybų Sąjungos gyventojų emigravo į kitas šalis, pavyzdžiui, Graikiją, Jungtines Valstijas ir Vokietiją. Kokios buvo to pasekmės?

Galimybė laisvai garbinti Vokietijoje

XVIII ir XIX šimtmečiuose į Rusiją  kėlėsi daug vokiečių. Labiausiai pasižymėjo 15-metė Sofija, kuri 1762-aisiais vietoj savo vyro ėmė valdyti Rusiją. Savo ilgo karaliavimo laikotarpiu Sofija, vėliau pavadinta Jekaterina Didžiąja, kvietė Vokietijos ūkininkus į Rusiją. Per Antrąjį pasaulinį karą, Vokietijai užpuolus Tarybų Sąjungą, dauguma šalies vokiečių buvo ištremti į Sibirą ir kitas tarybines respublikas: Kazachiją, Kirgiziją bei Uzbekiją. Pastaruoju metu daug rusakalbių vokiečių bei kitų buvusios Tarybų Sąjungos gyventojų dėl geresnių ekonominių sąlygų emigravo į Vokietiją.

1992-ųjų gruodį pirmasis Vokietijos rusakalbių susirinkimas buvo įkurtas Berlyne. Pernai šioje šalyje iš 52 susirinkimų ir 43 mažesnių grupių buvo sudaryti trys rusakalbių rajonai. Rusakalbių srities kongrese „Dievo pranašiškas žodis“, surengtame Kelne liepos 30 — rugpjūčio 1 dienomis, didžiausias dalyvių skaičius buvo 4920, iš jų 164 Jehovai pasiaukoję žmonės krikštijosi. O dar anksčiau, balandžio 1-ąją, Vokietijos rusakalbių susirinkimai šventė Jėzaus mirties Minėjimą, kuriame dalyvavo 6175 asmenys.

Rusakalbiai Jungtinėse Valstijose

Jungtines Valstijas taip pat užplūdo buvusios Tarybų Sąjungos gyventojai. Laikraštyje The New York Times buvo teigiama: „Nuo 1991 iki 1996 metų Brukline sparčiausiai augo rusų imigrantų grupė. Per tą laikotarpį Imigracijos ir natūralizacijos tarnyba į Jungtines Valstijas leido atvykti daugiau kaip 339000 imigrantų iš buvusios Tarybų Sąjungos.“

Kaip buvo rašoma 1999 metų sausio mėnesio Times, per praėjusį dešimtmetį iš buvusios Tarybų Sąjungos į Niujorką ir jo apylinkes persikėlė apie 400000 žydų. Be to, pastaraisiais metais tūkstančiai rusų apsigyveno ir kitose Jungtinių Valstijų dalyse. Pavyzdžiui, šiaurinę Kaliforniją užplūdo maždaug 35000 naujų rusų imigrantų, todėl ji virto trečiu pagal dydį imigrantų iš buvusios Tarybų Sąjungos centru po Niujorko ir Los Andželo. Tie rusakalbiai žmonės irgi pasinaudojo galimybe  studijuoti Bibliją ir tūkstančiai ėmė garbinti tikrąjį Dievą, Jehovą.

1994-ųjų balandžio 1 dieną Jungtinėse Valstijose, Brukline (Niujorkas), buvo įkurtas pirmasis rusakalbių Jehovos Liudytojų susirinkimas. Netrukus tokie susirinkimai buvo sudaryti Pensilvanijoje, Kalifornijoje ir Vašingtone. O daugelyje kitų šalies vietų ėmė kurtis studijų grupės.

Pirmasis Jungtinėse Valstijose

Pernai rugpjūčio 20—22 dienomis 670 dalyvių iš visų Jungtinių Valstijų ir Kanados džiaugėsi galėdami dalyvauti pirmajame rusakalbių srities kongrese Niujorke. Visos kalbos buvo sakomos rusiškai, o dramą su kostiumais, paremtą Biblijos pasakojimu apie Jokūbą ir Ezavą, pastatė Los Andželo (Kalifornija) rusų susirinkimo nariai. Tai išties buvo didelis kongreso įvykis.

Kitas svarbus momentas — 14 asmenų krikštas; visus juos matome nuotraukoje. Kai kurie iš jų keliavo net 4000 kilometrų iš Portlendo (Oregonas), Los Andželo ir San Francisko (Kalifornija), kad galėtų pasikrikštyti šiame Niujorko kongrese. Anksčiau šie 14 žmonių gyveno buvusiose tarybinėse respublikose: Armėnijoje, Azerbaidžane, Baltarusijoje, Moldovoje, Rusijoje ir Ukrainoje. Jų pasakojimai atskleidžia, kaip jie brangina Dievo pažinimą ir garbinimo laisvę.

Svetlana (pirmutinėje eilėje trečia iš kairės) užaugo Maskvoje. 17-kos metų ištekėjo už daug vyresnio žinomo dainininko, o 1989-aisiais kartu su neseniai gimusiu sūnumi atvyko į Jungtines Valstijas. Dėl dažnų vyro kelionių po penkerių metų jie išsiskyrė.

Kai Svetlana susitiko su bendradarbe Liudytoja, draugai perspėjo neįsivelti į, jų žodžiais tariant, „sektą, kontroliuosiančią [jos] gyvenimą ir atimsiančią visus [jos] pinigus“. Vis dėlto Svetlana norėjo sužinoti Biblijos mokymus. Ji sako, kaip reagavo, kai Liudytojai jai parodė Dievo vardą Biblijoje: „Man padarė didelį įspūdį, kad tik Liudytojai skelbia Dievo vardą.“

Jaunystėje Andrejus (antroje eilėje trečias iš kairės) paliko namus Sibire ir išvyko į Sankt Peterburgą (taip miestas vadinamas mūsų dienomis) pasitobulinti sporto srityje. Netrukus Tarybų Sąjunga žlugo, tad 1993-iaisiais 22 metų Andrejus  atvyko į Jungtines Valstijas. Jis aiškina: „Pradėjau mąstyti apie Dievą ir ėmiau lankytis rusų stačiatikių bažnyčioje. Kartą, per rusų Velykas, visą naktį ten išbuvau mėgindamas suartėti su Dievu.“

Tuo metu Svetlana susipažino su Andrejumi ir papasakojo jam, ką pati sužinojusi per Biblijos studijas. Vaikinas noriai nuėjo su ja į Jehovos Liudytojų sueigą, o paskui sutiko studijuoti Bibliją. 1999-ųjų sausį jie susituokė. Po krikšto kongrese jiedu tiesiog švytėjo.

Pavelas (antroje eilėje ketvirtas iš kairės) gimė netoli Karagandos (Kazachija), vėliau persikėlė į Nalčiką (Rusija). Šis didelis miestas įsikūręs beveik prie Čečėnijos ir Dagestano pasienio; tose respublikose nuolat vyksta kovos. Pavelas pirmą kartą Liudytojus sutiko 1996-ųjų rugpjūtį, bet kitą mėnesį iškeliavo į San Franciską. Jis vartojo narkotikus ir buvo susilaukęs dukters, kurią išvykdamas iš Rusijos paliko su jos motina.

Jungtinėse Valstijose Pavelas iškart susisiekė su Jehovos Liudytojais ir ėmė studijuoti Bibliją. Jis pakeitė gyvenseną ir parašė savo dukters motinai apie naujuosius įsitikinimus. Dabar ir ji studijuoja su Liudytojais ir ketina vykti į Jungtines Valstijas, kad jiedu su Pavelu galėtų susituokti ir kartu visa šeima tarnauti Jehovai Kalifornijoje.

Georgijus (antroje eilėje antras iš kairės) gimė ir užaugo Maskvoje. Į Jungtines Valstijas atvyko 1996-aisiais ir kitais metais vedė iš Azerbaidžano kilusią Florą. Jis lankė rusų stačiatikių bažnyčią, tačiau, perskaitęs žurnalą Sargybos bokštas, suabejojo mokymu apie Trejybę. Georgijus parašė laišką Sargybos bokšto bendrijai ir gavo brošiūrą Ar tu turi tikėti Trejybe? 1998 metais jiedu su Flora pradėjo studijuoti Bibliją. Dabar ji irgi ketina krikštytis.

Kitas kongreso dalyvius pradžiuginęs dalykas — linkėjimai iš Maskvos, kur tą patį savaitgalį vykusiame kongrese dalyvavo  15108 žmonės. Kaip džiugu buvo Niujorko delegatams išgirsti pranešimą, kad ten pasikrikštijo 600 asmenų! Ta žinia buvo ypač džiugi todėl, kad savaitę prieš kongresą Jungtinių Valstijų ir kitų šalių laikraščiuose bei televizijoje skambėjo grėsmingi pranešimai.

Kas vyko Maskvoje

1999 metų liepos 21-ąją Liudytojai pasirašė Olimpinio stadiono nuomos sutartį. Tas stadionas įsikūręs beveik pačiame Maskvos centre šalia didelės rusų stačiatikių bažnyčios. Tačiau likus savaitei iki kongreso pradžios paaiškėjo, kad teks patirti pasipriešinimą. Rugpjūčio 18 dieną, trečiadienį, nors jau buvo sumokėtas nuomos mokestis, leidimas naudotis stadionu dar nebuvo gautas. Pareigūnams teko aiškinti, kad Jehovos Liudytojai — teisiškai pripažinta Rusijos religinė organizacija, kaip skaitome rėmelyje 28 puslapyje.

Kadangi kongrese penktadienio rytą turėjo dalyvauti 15000 delegatų, Liudytojų atstovai ėmė nerimauti. Kai kurie dalyviai į Maskvą turėjo keliauti daugybę kilometrų. Galiausiai rugpjūčio 19 dieną, ketvirtadienį, maždaug 20 valandą, po kelias valandas trukusių diskusijų stadiono vadovybė pranešė Liudytojų atstovams, kad jie gali rengti kongresą. Miesto administracija tam neprieštaravo.

Kitą rytą tūkstančiai žmonių užplūdo stadioną. Liudytojai savanoriai kiaurą naktį plušo ruošdamiesi jų atvykimui. Pirmąjį rytą taip pat atvyko žiniasklaidos atstovai, kuriems buvo pranešta apie priešininkų mėginimus sutrukdyti renginį. „Sveikiname! — sušuko vienas jų. — Džiaugiamės, kad jūsų kongresas prasidėjo.“

Geros elgsenos pavyzdys

Stadiono vadovybė manė būsiant išmintinga pasirūpinti apsauga. Todėl prie visų  įėjimų stovėjo apsaugos žmonės su metalo detektoriais, panašiais į naudojamus oro uoste. Be to, ir pačiame stadione budėjo policininkai. Nors grėsmė išliko, kongresas vyko tvarkingai.

Šeštadienio popietę kažkas paskambino telefonu ir pranešė, kad stadione padėta bomba. Grasinimas buvo gautas baigiantis priešpaskutinei dienos kalbai. Tad, paprašius stadiono administracijai, buvo perskaitytas trumpas pranešimas apie skubią evakuaciją. Stadiono pareigūnai bei policininkai stebėjosi, kaip tvarkingai visi išėjo iš stadiono. Jie niekad nebuvo matę tokio dalyko! Jie net teiravosi, gal šis išėjimas iš anksto surepetuotas.

Bombos nebuvo, o kitos dienos programa užsitęsė, nes buvo įtraukta šeštadienį neišdėstyta medžiaga. Stadiono vadovybė liko patenkinta kongresu.

Graikijoje ir kitur

Paskutiniąją rugpjūčio ir pirmąją rugsėjo savaitę rusakalbių srities kongresai buvo surengti Graikijoje: pirma Atėnuose, paskui Salonikuose. Iš viso juose dalyvavo 746 žmonės, krikštijosi — 34. Graikijoje yra 8 rusakalbių susirinkimai bei 17 mažesnių grupių, kurias sudaro imigrantai iš pietinių buvusios Tarybų Sąjungos respublikų. Sueigos rengiamos rusų ir kitomis kalbomis.

Viktoras irgi pasikrikštijo Atėnuose. Jis buvo ateistas, tačiau 1998-ųjų rugpjūtį apsilankė tarptautiniame Jehovos Liudytojų kongrese Atėnuose, kur krikštijosi jo žmona. Pasak Viktoro, jį taip sužavėjo kitų delegatų meilingas elgesys, jog jis nusprendė studijuoti Bibliją.

Vyras, vardu Igoris, gavo knygą Tu gali gyventi amžinai žemės rojuje ir perskaitęs ją išmetė visas ikonas. Jis net ėmė vadinti save Jehovos Liudytoju. Parašęs į biuro filialą Atėnuose ir 1998-ųjų lapkritį aplankytas Liudytojų, iškart atėjo į susirinkimo sueigą ir nuo to laiko nė vienos nepraleido. Dabar pasikrikštijęs Igoris siekia tapti visalaikiu Jehovos tarnu.

Rusakalbiai žmonės imigravo ir į kitas, čia nepaminėtas, pasaulio šalis. Daugelis jų taip pat džiaugiasi galėdami laisvai studijuoti Bibliją ir garbinti Dievą. Jie tikrai brangina šią privilegiją!

[Išnaša]

[Rėmelis 22 puslapyje]

Bibliją mylintys rusai

Profesorius Sergejus Ivanenka, gerbiamas Rusijos religijotyrininkas, Jehovos Liudytojus pavadino žmonėmis, nuoširdžiai tyrinėjančiais Bibliją. Savo neseniai rusų kalba išleistoje knygoje („Apie žmones, niekad nesiskiriančius su Biblija“) profesorius aprašė Tarybų Sąjungos Liudytojų istoriją: „Net įkalinti už ištikimybę savo įsitikinimams, Jehovos Liudytojai rasdavo būdų pasinaudoti Biblija.“ Jis pateikė tokį pavyzdį:

„Kaliniams turėti Bibliją buvo draudžiama. Jei per kratą rasdavo, atimdavo. Viename šiauriniame lageryje elektriku dirbęs Jehovos Liudytojas biblines knygas laikė transformatoriaus dėžėje, kur labai aukšta įtampa. Kiekviena Biblijos dalis buvo siūlu pririšta prie tam tikro laido ir tik tas žmogus žinojo, kokį siūlą reikia truktelėti, norint ištraukti, pavyzdžiui, Mato evangeliją, ir negauti mirtino elektros smūgio. Aišku, kad ir kaip stengėsi sargybiniai, visos kratos būdavo bergždžios, ir ši ypatinga Biblija nebuvo surasta.“

[Rėmelis 28 puslapyje]

Rusijoje perregistruoti Jehovos Liudytojai

Jau daugiau kaip šimtmetį Jehovos Liudytojai Rusijoje uoliai skelbia apie Dievo Karalystę. Tačiau dėl vyriausybės apribojimų pirmą kartą teisinį pripažinimą jie gavo tik 1991 metų kovo 27 dieną. Tada juos įregistravo kaip Administracinį TSRS Jehovos Liudytojų religinės organizacijos centrą.

1997 metų rugsėjo 26-ąją buvo priimtas įstatymas „Dėl sąžinės laisvės ir religinių bendrijų“. Šis naujasis įstatymas susilaukė plačių atgarsių pasaulio spaudoje. Kodėl? Todėl, kad, daugelio manymu, šis įstatymas — tai mėginimas suvaržyti religinių mažumų veiklą Rusijoje.

Tad nors Jehovos Liudytojai per vargus įsiregistravo 1991 metais, pagal naująjį Rusijos įstatymą dėl sąžinės laisvės jiems, taip pat ir kitoms religinėms organizacijoms, reikėjo persiregistruoti. Dėl to kilo daugybė klausimų. Ar šis įstatymas rodo, jog Rusijos valdžia vėl engs Jehovos Liudytojus? Ar bus išsaugota religinė tolerancija ir garbinimo laisvė, garantuota Rusijos Federacijos Konstitucijoje?

Netrukus viskas paaiškėjo. Koks džiaugsmas apėmė Liudytojus, vėl gavusius teisinį pripažinimą, kai 1999-ųjų balandžio 29 dieną Rusijos teisingumo ministerija įteikė registracijos pažymėjimą „Administraciniam Rusijos Jehovos Liudytojų centrui“!

[Iliustracija 23 puslapyje]

Pirmasis rusakalbių srities kongresas Jungtinėse Valstijose

[Iliustracija 24 puslapyje]

Biblinė drama Niujorke, pastatyta Los Andželo rusų susirinkimo

[Iliustracija 25 puslapyje]

Šie 14 pasikrikštijusiųjų Niujorke yra iš šešių buvusių Tarybų Sąjungos respublikų

[Iliustracija 26, 27 puslapiuose]

Daugiau nei 15000 žmonių susirinko Maskvos Olimpiniame stadione