1, 2. Kaip vienas brolis kalbėjo apie tvirto tikėjimo žmones, mums pažįstamus iš Biblijos, ir kodėl būtų nuostabu su jais susibičiuliauti?

„APIE žmones, mums pažįstamus iš Biblijos, jis kalba kaip apie savo senus draugus“, — pasidžiaugė viena krikščionė išklausiusi senyvo keliaujančiojo prižiūrėtojo kalbą. Ir pasakė ji labai taikliai. Tas brolis Dievo Žodį tyrinėjo ir kitus jo mokė ne vieną dešimtmetį, todėl nenuostabu, kad tvirto tikėjimo vyrai ir moterys, apie kuriuos rašoma Biblijoje, tapo jam tokie artimi, lyg būtų bičiuliavęsis su jais visą savo gyvenimą.

² Argi nebūtų puiku su tais dievobaimingais žmonėmis susibičiuliauti ir mums? Ar jų paveikslai mūsų sąmonėje tokie ryškūs, kad galėtume laikyti juos savo draugais? Įsivaizduokime, kaip vaikštinėjame, šnekučiuojamės su Nojumi, Abraomu, Rūta, Eliju ar Estera, kaip vis geriau juos pažįstame. Kiek daug gerų dalykų iš jų sužinotume ir išmoktume, kokių vertingų patarimų ir padrąsinančių žodžių išgirstume! (Perskaityk Patarlių 13:20.)

3. a) Ką turėtume daryti, kad iš senovėje gyvenusių Dievo tarnų išmoktume daug gera? b) Kokius klausimus aptarsime?

³ Aišku, užmegzti ir palaikyti tokią prasmingą bendrystę taps visai įmanoma, kai bus teisiųjų prisikėlimas iš numirusių (Apd 24:15). Tačiau daug gera išmokti iš senovėje gyvenusių Dievo tarnų galime jau dabar. O ką turėtume daryti? Pasak apaštalo Pauliaus, „iš tų, kurie dėl tikėjimo ir kantrybės paveldi pažadus“, turėtume imti pavyzdį (Hbr 6:12). Šioje knygoje apie tai pakalbėsime plačiau. Bet iš pradžių pasigilinkime į minėtus Pauliaus žodžius ir aptarkime tokius klausimus: kas yra tikėjimas ir kodėl jis mums būtinas? kaip galime sekti Dievui atsidavusių žmonių tikėjimo pavyzdžiu?

4. Ką daugelis mano apie tikėjimą ir kodėl jie klysta?

⁴ Žmonės, apie kuriuos šioje knygoje kalbėsime, buvo išties tvirto tikėjimo, ši dorybė jiems buvo neįkainojama. Šiandieną daug kas tikrosios tikėjimo vertės nesuvokia ir mano, kad tikėti reiškia laikyti ką nors neabejotinu dalyku, neturint tam jokio pagrindo, jokių įrodymų. Bet taip manantys klysta. Tikras tikėjimas nėra aklatikystė, tai daugiau negu jausmas ir tai nėra koks tuščias įsitikinimas. Tikėti aklai būtų pavojinga. Jausmas čia atsiranda, čia jau dingsta. Ir būti įsitikinusiam, kad Dievas yra,  nepakanka, nes jo buvimu „demonai irgi tiki, ir dreba“ (Jok 2:19).

5, 6. a) Į kokius du tikėjimo aspektus apaštalas Paulius atkreipė dėmesį? b) Kiek tvirtas turi būti tikėjimo pagrindas? Pailiustruok pavyzdžiu.

⁵ Jausmus ir aklą įsitikinimą tikras tikėjimas gerokai pranoksta. Prisiminkime, kaip tikėjimas apibrėžiamas Biblijoje. (Perskaityk Hebrajams 11:1.) Apaštalas Paulius atkreipia dėmesį į du tikėjimo aspektus. Viena, tai tikėjimas esamomis tikrenybėmis, kurios nėra regimos. Paprasta akimi, pavyzdžiui, negalime matyti Dievo Jehovos, jo Sūnaus, danguje viešpataujančios Karalystės ir kitų dvasinės sferos tikrenybių. Antra, tai tikėjimas „tuo, ko viliamasi“, — dalykais, kurie dar bus ateityje. Dabar, pavyzdžiui, dar nematome naujojo pasaulio. Laukiame, kada duris į jį atvers Dievo Karalystė.

⁶ Ar tai reiškia, kad mūsų tikėjimas neregimomis tikrenybėmis ir viskuo, ko viliamės, yra nepagrįstas? Anaiptol. Tikras tikėjimas, kaip aiškino apaštalas Paulius, turi tvirtą pagrindą. Jo pavartotas žodis, lietuviškai išverstas „pagrįstas įsitikinimas“, originalo kalboje dar gali reikšti „nuosavybės dokumentas“. Įsivaizduokime tokią situaciją. Žmogus nusprendė padovanoti mums namą. Jis įteikia mums dokumentą, patvirtinantį teisę į nuosavybę, ir sako: „Štai jūsų nauji namai.“ Aišku, nepagalvotume, kad mums reikės gyventi ant tų popieriaus lapų. Mes suprantame, kad turėti nuosavybės dokumentą iš esmės reiškia turėti patį namą. Panašiai ir su tikėjimu: jis tarsi tas nuosavybės dokumentas garantuoja, kad visa, ką Dievas nori mums suteikti, yra tikra — lyg jau būtų suteikta.

7. Kas dar pasakytina apie tikėjimą?

⁷ Tikras tikėjimas, be to, neatsiejamas nuo pasitikėjimo, kuris pagrįstas patirtimi, ir tvirtų įsitikinimų, kurie remiasi visomis mūsų žiniomis apie Dievą. Tikėjimas įgalina mus žvelgti į Dievą kaip į mylintį Tėvą ir pasitikėti, kad jis ištesės visus savo pažadus. Bet tai dar ne viskas. Kad tikras tikėjimas mumyse gyvuotų, jį, taip sakant, reikia maitinti. Taip pat būtina išreikšti darbais, nes „tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2:26).

8. Kodėl turėti tikėjimą taip svarbu?

⁸ Kodėl turėti tikėjimą taip svarbu? Apaštalas Paulius pateikia aiškų atsakymą. (Perskaityk Hebrajams 11:6.) Be tikėjimo neįmanoma nei prie Jehovos artintis, nei įgyti jo palankumo. Taip, tikėjimas būtinas, kad stiprintume bendrystę su dangiškuoju Tėvu ir jį šlovintume. Tai yra kilniausia, ką gali daryti kiekvienas protingas Dievo kūrinys.

9. Kas rodo, kad Jehova padeda mums tikėjimą ugdytis?

⁹ Jehova žino, kad mums reikia turėti tikėjimą, todėl moko, kaip jį ugdytis ir  išreikšti. Krikščionių bendruomenei jis duoda dvasingų vyrų, kurie rūpinasi jo tarnais ir yra geras pavyzdys. Per savo Žodį Jehova ragina: „Sekite jų tikėjimu“ (Hbr 13:7). Ir jis duoda dar daugiau. Apaštalas Paulius rašė apie „didelį debesį liudytojų“ — senovėje gyvenusius žmones, iš kurių verta imti pavyzdį (Hbr 12:1). Laiško hebrajams 11 skyriuje Paulius jų pamini tik nedidelę dalį. Biblijos puslapiuose skaitome daugybę tikrų, neišgalvotų istorijų apie jaunus ir senus, vyrus ir moteris, įvairių visuomenės sluoksnių atstovus — tvirto tikėjimo žmones. Mes, gyvenantys bedievystės laikais, iš jų daug ko pasimokome.

10. Kokios turėtų būti mūsų asmeninės studijos, kad geriau pažintume senovėje gyvenusius Dievo tarnus?

¹⁰ Kad iš ko nors galėtume imti pavyzdį, pirmiausia su tuo asmeniu turime artimiau susipažinti. Rengiant šią knygą buvo įdėta daug pastangų, ištyrinėta daug informacijos — ir viskas dėl to, kad mūsų sąmonėje ištikimų Dievui vyrų ir moterų paveikslai iš praeities atgytų ir taptų ryškūs. Kodėl ir mums patiems nepasistengus daugiau patyrinėti tų žmonių gyvenimo detales? Kai studijuosime asmeniškai, pasinaudokime turimomis studijų priemonėmis ir į Dievo Žodį kaskimės giliau. Tai, ką perskaitėme, apmąstykime ir bandykime mintyse nusipiešti įvykių vaizdą. Įsivaizduokime, kad patys esame tenai — regime ir girdime, kas dedasi aplinkui, užuodžiame ore tvyrančius kvapus. Dar svarbiau, pamėginkime nuspėti, ką žmonės, apie kuriuos skaitome, mąsto, ką jaučia ir išgyvena. Jeigu stengsimės tai suprasti, jie mums taps savi, tarsi būtų seni geri draugai.

11, 12. a) Kokioje situacijoje atsidūrę galime dar geriau pažinti Abraomą ir Sarą? b) Kokiomis aplinkybėmis mums ypač padėtų Onos, Elijo ar Samuelio pavyzdys?

¹¹ Kai su tais dievobaimingais žmonėmis geriau susipažinsime, norėsime ir elgtis taip, kaip jie. Sakykim, iš Jehovos organizacijos sulaukėme pasiūlymo tarnyboje nuveikti daugiau — galbūt persikelti ten, kur mažai skelbėjų, ar išmėginti kokį evangelizacijos metodą, kurio vis nesiryždavome imtis. Ar, meldžiantis ir svarstant, ką daryti, nevertėtų prisiminti Abraomo ir Saros pavyzdžio? Juodu buvo dosniai palaiminti už tai, kad atsisakė patogaus gyvenimo Ūre ir iškeliavo į svetimą kraštą. Viską nuodugniai apmąstę, turbūt pasielgsime panašiai kaip jie. Tada galėsime sakyti, kad Abraomą ir Sarą pažįstame iš tikrųjų.

¹² Arba, tarkim, koks artimas žmogus su mumis pasielgė piktavališkai ir mus labai nuliūdino — taip, kad net nebenorime eiti į bendruomenės sueigas. Čia būtų gerai  prisiminti, kaip, Peninos užgauliojama, atsilaikė Ona. Apmąstę tą Biblijos pasakojimą, tikriausiai gebėsime nuraminti širdį ir sueigų neapleisime. Tada pasijausime, tarsi Oną pažinotume asmeniškai. O jeigu, pavyzdžiui, kovojame su savo bevertiškumu, būtų naudinga patyrinėti, kokioje, regis, beviltiškoje situacijoje buvo atsidūręs Elijas ir kaip Jehova jį paguodė. Šis pranašas tada pasidarys mums ypač savas. Arba jeigu esame jauni ir mus bendramoksliai nuolat spaudžia pasielgti nedorai, galbūt vertėtų pasigilinti, kaip Samuelis nepasidavė kunigo Elio sūnų blogai įtakai. Pamatysime, kiek daug su Samueliu turime bendra.

13. Ar sekti kieno nors tikėjimu reiškia pačiam neturėti tvirto tikėjimo? Paaiškink.

¹³ Bet jeigu stengiesi elgtis kaip tie tvirto tikėjimo žmonės, apie kuriuos rašoma Biblijoje, ar tai reiškia, kad juos tik mėgdžioji ir kad tavo paties tikėjimas nėra tvirtas? Dėl šito nereikėtų būgštauti. Atminkime: Jehovos Žodyje esame raginami imti iš tų žmonių pavyzdį (1 Kor 4:16; 11:1; 2 Tes 3:7, 9). Be to, dievobaimingi vyrai ir moterys, apie kuriuos šioje knygoje kalbėsime, irgi ėmė pavyzdį iš anksčiau gyvenusių Dievo tarnų. Štai Marijai sektinas pavyzdys buvo Ona, — kaip rašoma 17-ame skyriuje, šlovindama Dievą ji, regis, kalbėjo Onos žodžiais. Ar tai reiškia, kad Marija aklai sekė Ona ir kad jos tikėjimas nebuvo toks jau tvirtas? Anaiptol! Marija turėjo stiprų tikėjimą, ir Onos pavyzdys jai buvo tik papildomas akstinas tą tikėjimą puoselėti ir pačiai pelnyti gerą vardą Jehovos akyse.

14, 15. Ką šiame leidinyje rasime ir kaip galime geriausiai juo pasinaudoti?

¹⁴ Ši knyga parengta tam, kad ją skaitydami stiprintume savo tikėjimą. Visi skyriai yra rinkinys straipsnių, kurie 2008—2013 metais buvo išspausdinti žurnalo Sargybos bokštas rubrikoje „Sekime jų tikėjimu“. Tie straipsniai buvo iš naujo suredaguoti, papildyti. Kad informaciją būtų lengviau aptarti ir pamatyti jos praktinę vertę, prie pastraipų ir kiekvieno skyriaus pabaigoje pateikiama klausimų. Knygoje gausu naujų spalvingų, daug pasakančių iliustracijų. Kai kurios, publikuotos anksčiau, buvo padidintos ir padailintos. Taip pat rasime chronologinę įvykių juostą, žemėlapių. Knyga Sekime jų tikėjimu — puikus leidinys, skirtas studijuoti asmeniškai, su šeima ir bendruomenėje. Daugeliui šeimų galbūt patiks ją kartu skaityti garsiai.

¹⁵ Tegul ši knyga paskatins mus sekti senovėje gyvenusių ištikimų Dievo tarnų tikėjimu. Tesustiprins mūsų tikėjimą ir bendrystę su dangiškuoju Tėvu Jehova!