Sužinojęs, kad izraelitai paliko Egiptą, faraonas pasigailėjo juos išleidęs. Jis įsakė savo kariams: „Paruoškite visus kovos vežimus! Turime juos pasivyti! Be reikalo leidome jiems išeiti.“ Taigi jis su savo kariuomene pradėjo izraelitus vytis.

Jehova savo tautą vedė debesies stulpu dieną ir ugnies stulpu naktį. Kai izraelitai pasiekė Raudonąją jūrą, Jehova liepė jiems įsirengti stovyklą.

Netikėtai izraelitai išvydo faraoną ir jo karius, artėjančius link jų. Izraelitams nebuvo kur trauktis: iš vienos pusės – jūra, iš kitos – egiptiečiai. Mozei jie priekaištavo: „Kodėl išvedei mus iš Egipto? Mes visi žūsime!“ Jis atsakė: „Nebijokite. Palaukite ir pamatysite, kaip Jehova mus išgelbės.“ Mozė išties pasitikėjo Jehova, ar ne?

Jehova liepė izraelitams susiruošti keliauti. Tą naktį Jehova debesies stulpą perkėlė tarp egiptiečių ir izraelitų. Egiptiečių pusėje buvo visiška tamsa, o izraelitų pusėje buvo šviesu.

 Jehova Mozei liepė ištiesti ranką virš jūros. Tada Jehova sukėlė smarkų vėją, kad pūstų visą naktį. Jūra persiskyrė pusiau, ir atsirado kelias! Vandens sienoms stūksant iš abiejų pusių, visa tauta perėjo jūrą sausu dugnu.

Faraono kariuomenė leidosi jūros dugnu izraelitams iš paskos. Bet tada Jehova sukėlė sumaištį tarp karių. Nuo jų kovos vežimų ėmė kristi ratai. Kariai šaukė: „Bėkime iš čia! Jehova už juos kovoja.“

Jehova Mozei sakė: „Pakelk ranką virš jūros.“ Tą pačią akimirką vandens sienos griuvo ant egiptiečių. Faraonas ir visa jo kariuomenė nuskendo. Neišsigelbėjo nė vienas.

O kitoje jūros pusėje didžiulė izraelitų minia šlovino Dievą giesme: „Giedokite Jehovai, nes jis šlovingai nugalėjo! Žirgą ir raitininką nugramzdino jūroje.“ Visiems giedant, moterys šoko ir grojo būgneliais. Visi džiūgavo, nes pagaliau buvo laisvi.