Abraomas savo sūnų Izaoką visada mokė mylėti Jehovą ir tikėti, kad jis išpildo visus savo pažadus. Tačiau vieną dieną, kai Izaokui buvo maždaug 25 metai, Jehova paprašė Abraomo kai ką padaryti. Įvykdyti šį prašymą Abraomui buvo labai nelengva. Ko Jehova paprašė?

Dievas Abraomui tarė: „Pasiimk savo vienintelį sūnų ir nueikite į Morijos kraštą. Ten ant kalno paaukok savo sūnų.“ Kodėl Jehova to prašo, Abraomas nežinojo. Bet vis tiek pakluso – ėmėsi prašymą vykdyti.

Kitą rytą anksti atsikėlęs Abraomas drauge su Izaoku ir dviem tarnais iškeliavo į Morijos kraštą. Po trijų dienų tolumoje jie išvydo kalnus. Tada savo tarnams Abraomas paliepė palaukti, kol jiedu su sūnumi nueis paaukoti aukos. Abraomas Izaokui ant pečių uždėjo malkas, o pats nešėsi peilį. Izaokas paklausė: „Tėve, o kur gyvulys, kurį aukosime?“ Abraomas atsakė: „Jehova parūpins gyvulį, sūnau.“

Užkopę ant kalno, jiedu pastatė aukurą. Paskui Abraomas surišo Izaokui rankas bei kojas ir paguldė jį ant aukuro.

Abraomas į ranką paėmė peilį. Bet tą akimirką Jehovos angelas sušuko jam iš dangaus:  „Abraomai! Nieko nedaryk berniukui! Dabar aš žinau, kad tu tvirtai tiki Dievą, nes sutikai paaukoti savo sūnų.“ Tada Abraomas pamatė aviną, ragais įstrigusį į krūmus. Jis tuoj pat atrišo Izaoką ir vietoj jo paaukojo aviną.

Nuo tos dienos Jehova Abraomą vadino savo draugu. Ar žinai kodėl? Nes Abraomas visada darė tai, ko Jehova jį prašė, – netgi tada, kai nesuprato, kodėl Jehova to prašo.

Jehova Abraomui pakartojo savo pažadą: „Aš tave palaiminsiu ir tu turėsi labai daug vaikų.“ Šis pažadas reiškė, kad Jehova per Abraomo šeimą palaimins visus gerus žmones.