Nuo tada, kai Jėzus pasirodė apaštalams, praėjo šiek tiek laiko. Petras sugalvojo pažvejoti Galilėjos ežere. Drauge išsiruošė Tomas, Jokūbas, Jonas ir keletas kitų mokinių. Nors žvejojo visą naktį, nepagavo nė vienos žuvies.

Anksti ryte mokiniai išvydo vyrą, stovintį ant kranto. Šis jiems pašaukė: „Ar ką nors sugavote?“ Tie atsiliepė: „Ne, nieko!“ Vyras patarė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties.“ Kai jie tai padarė, į tinklą suplaukė tokia daugybė žuvų, kad vyrai net nepajėgė jo ištraukti. Jonas iškart suprato, kad tas vyras – Jėzus, ir pasakė: „Tai Viešpats!“ Petras bemat šoko į vandenį ir nuplaukė į krantą. Kiti mokiniai atplaukė valtimi.

Priartėję prie pakrantės, jie pamatė padėtą duoną ir ant laužo kepančią žuvį. Jėzus pasakė atnešti žuvų, kurių mokiniai ką tik pagavo. Tada jis tarė: „Eikite šen, papusryčiaukite.“

 Po pusryčių Jėzus Petro paklausė: „Ar myli mane labiau nei žvejybą?“ Petras atsakė: „Taip, Viešpatie, tu tai žinai.“ Jėzus pasakė: „Maitink mano ėriukus.“ Tada vėl paklausė: „Petrai, ar myli mane?“ Šis atsakė: „Viešpatie, tu žinai, kad myliu.“ Jėzus tarė: „Ganyk mano aveles.“ Tada Jėzus paklausė to paties trečią kartą. Petras dėl to labai nuliūdo ir pasakė: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad aš tave myliu.“ „Maitink mano aveles“, – tarė Jėzus. Ir pridūrė: „Sek paskui mane.“