Buvo jau po vidurnakčio, danguje švietė mėnulio pilnatis. Jėzus ir apaštalai Kidrono slėniu žingsniavo į Alyvų kalną. Kai jie atėjo į Getsemanės sodą, Jėzus pasakė: „Pasilikite čia ir pabudėkite.“ Tada pats paėjo gilyn į sodą ir atsiklaupė. Apimtas didelio sielvarto jis meldėsi Jehovai: „Teįvyksta tavo valia.“ Kad Jėzų sustiprintų, Jehova atsiuntė angelą. Grįžęs pas apaštalus, Jėzus rado juos miegančius. „Pabuskite! – tarė jis. – Dabar ne laikas miegoti. Jau atėjo valanda, kai būsiu atiduotas priešams į rankas.“

Neilgai trukus pasirodė Judas, o kartu su juo – kalavijais bei vėzdais ginkluotas būrys. Judas žinojo, kur Jėzų rasti, nes tame sode jie dažnai lankydavosi. Su kariais Judas buvo susitaręs, kad parodys, kuris yra Jėzus. Taigi jis nuėjo tiesiai prie Jėzaus ir pasakė: „Sveikas, Mokytojau!“ Tada Jėzų pabučiavo. Jėzus paklausė: „Judai, tu išduodi mane pabučiavimu?“

Jėzus išėjo į priekį ir paklausė karių: „Ko ieškote?“ Tie atsakė: „Jėzaus Nazariečio.“ „Tai aš“, – pasakė Jėzus. Vyrai iškart atsitraukė ir parkrito ant žemės. Jėzus jų dar kartą paklausė: „Ko ieškote?“ Jie ir vėl atsakė: „Jėzaus Nazariečio.“ „Juk sakiau jums, kad tai aš, – tarė Jėzus. – Leiskite šiems vyrams eiti.“

Petras, supratęs, kas netrukus bus, išsitraukė kalaviją ir vyriausiojo kunigo vergui Malkui nukirto ausį. Bet Jėzus palietė jo ausį ir išgydė. Tada Petrui pasakė: „Patrauk kalaviją. Kas griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.“  Kariai sučiupo Jėzų ir surišo jam rankas, o apaštalai pabėgo. Tada karių būrys nuvedė Jėzų pas aukštąjį kunigą Aną. Šis iš pradžių Jėzų apklausė, o paskui pasiuntė pas vyriausiąjį kunigą Kajafą. O ką tuo metu darė apaštalai?