Išsirinkęs dvylika apaštalų, Jėzus nusileido nuo kalno ir pamatė didžiulę minią. Pas jį susirinko žmonės iš Galilėjos, Judėjos, Tyro, Sidono, Sirijos ir iš kitapus Jordano upės. Su savimi jie atsigabeno sergančius ir demonų kankinamus žmones. Jėzus juos visus išgydė. Po to jis atsisėdo ant kalno šlaito ir pradėjo mokyti. Jis paaiškino, ką reikia daryti, kad būtume Dievo draugai: turime pripažinti, kad mums reikia Jehovos, ir jį mylėti. Bet neįmanoma mylėti Dievo, jei nemylime žmonių. Su visais, net su savo priešais, turime elgtis maloniai ir sąžiningai.

Jėzus sakė: „Reikia mylėti ne tik draugus. Jūs turite mylėti ir savo priešus. Turite nuoširdžiai kitiems atleisti. Jei kas nors ant tavęs pyksta, tuoj pat eik pas jį susitaikyti. Su kitais elkis taip, kaip nori, kad jie elgtųsi su tavimi.“

 Jėzus taip pat davė gerų patarimų, kaip žiūrėti į materialinius dalykus. Jis kalbėjo: „Draugystė su Jehova daug brangesnė už pinigus. Pinigus kas nors gali atimti, o draugystės su Jehova niekas neatims. Nustokite nerimauti, ką valgysite, ką gersite ar kuo apsirengsite. Pažvelkite į paukščius. Dievas visada duoda jiems maisto. Nerimavimu savo gyvenimo neprailginsite. Atminkite, Jehova žino, ko jums reikia.“

Žmonės niekada nebuvo girdėję, kad kas nors mokytų taip kaip Jėzus. Religiniai vadovai visų šių dalykų nemokė. Kodėl Jėzus buvo toks nuostabus mokytojas? Nes viskas, ko jis mokė, buvo nuo Jehovos.