Kai Getsemanės sode Jėzus buvo suimtas, apaštalai išsigando ir palikę savo Mokytoją pabėgo. Vis dėlto Petras ir „kitas mokinys“, greičiausiai Jonas, toli nenueina – Jėzaus išsivesti atėjusį būrį nusprendžia pasekti (Jono 18:15; 19:35; 21:24). Jėzų jiedu prisiveja, matyt, dar pakeliui į Ano namus. Anui išsiuntus Jėzų pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, Petras ir Jonas seka jį toliau, tik per atstumą. Jų širdyje tikriausiai grumiasi dvejopi jausmai – ir nerimas dėl Mokytojo, ir baimė dėl savo pačių gyvybės.

Jonui pavyksta patekti į vyriausiojo kunigo rūmų kiemą (mat vyriausiasis kunigas jį pažinojo), o Petras lieka laukti už vartų. Jonas nuėjęs susitaria su durininke, kad įleistų ir Petrą.

Naktis šalta, tad kieme žmonės iš anglių susikūrė ugnį ir prie jos šildosi. Petras prisėda šalia. Jis laukia, kuo gi baigsis Jėzaus teismas (Mato 26:58). Laužo šviesoje durininkė, įleidusi Petrą vidun, geriau įsižiūri į jo veidą ir netikėtai užklausia: „Ar tik ir tu nesi vienas iš to žmogaus mokinių?“ (Jono 18:17). Petrą tą naktį atpažįsta ne ji viena. Įtarimus, kad jis buvo su Jėzumi, išsako ir kiti (Mato 26:69, 71–73; Morkaus 14:70).

Žmonių spaudžiamas Petras jaučiasi toks sutrikęs, kad visus kartus savo Mokytojo išsigina, sakosi išvis jo nepažįstąs (Morkaus 14:67, 68). Galiausiai apaštalas net ima „siųsti sau prakeiksmus ir prisiekinėti“ – atseit, jeigu jis sako netiesą, teištinka jį kokia nelaimė (Mato 26:74).

Viename iš Kajafo rūmų kambarių tuo tarpu vyksta Jėzaus teismas. Iš kiemo, esančio apačioje, Petras ir kiti gali matyti, kaip vienas po kito ateina ir išeina žmonės, pakviesti duoti prieš Jėzų parodymų.

Petro tvirtinimais aplinkiniai netiki, mat jo tarmė išduoda, kad jis galilėjietis – kaip ir Jėzus. Kai Malkaus, kuriam Petras nukirto ausį, giminaitis jį atpažinęs paklausia: „Argi aš nemačiau tavęs sode su juo?“, Petras išsigina Jėzaus trečią kartą. Ir tuojau pragysta gaidys. Taip išsipildo Jėzaus pasakyti žodžiai (Jono 13:38; 18:26, 27).

Matyt, kaip tik tuo momentu Jėzų išveda į balkoną. Jis atsigręžia į kiemą, kur stovi Petras, ir jųdviejų akys susitinka. Jėzaus žvilgsnis tikriausiai perveria Petrą kiaurai. Tą akimirką apaštalas prisimena, ką vos prieš keletą valandų viršutiniame kambaryje sakė jam Viešpats. Suvokęs, kas įvyko, Petras, slegiamas baisaus kaltės jausmo, išbėga laukan ir karčiai pravirksta (Luko 22:61, 62).

Kaip galėjo taip atsitikti? Kaip Petras – tas, kuris buvo toks tikras savo dvasingumu ir stiprybe, – galėjo išsiginti savo Viešpaties? Teisingumas pamintas, Jėzus teisiamas kaip didžiausias nusikaltėlis, o jis, užuot stojęs Mokytojo ginti, atsuko jam nugarą – išsižadėjo žmogaus, kuris turi „amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jono 6:68).

Skaudi Petro patirtis byloja, kad net dievobaimingas, tvirto tikėjimo žmogus, netikėtai susidūręs su išbandymais, gali suklupti, jeigu nėra jiems tinkamai pasiruošęs. Tai, kas nutiko šiam Jėzaus apaštalui, yra gera pamoka kiekvienam iš mūsų.