Keturiems apaštalams Jėzus ką tik papasakojo palyginimus apie dešimt mergelių ir apie talentus. Užbaigdamas temą apie savo grįžimą ir šio pasaulio pabaigą, Jėzus duoda dar vieną, jau paskutinį palyginimą – apie avis ir ožkas.

Jėzus pradeda taip: „Kai Žmogaus Sūnus ateis savo šlovėje, o kartu su juo ir visi angelai, jis atsisės savo šlovės soste“ (Mato 25:31). Žmogaus Sūnumi jau ne pirmą sykį Jėzus vadina save. Taigi jis iškart duoda suprasti, kad būtent jam šiame pasakojime tenka esminis vaidmuo (Mato 8:20; 9:6; 20:18, 28).

Iš pirmųjų palyginimo žodžių aišku, kad visas veiksmas vyks tada, kai Jėzus kartu su angelais „ateis savo šlovėje“ ir „atsisės savo šlovės soste“. O kada konkrečiai tai bus? Kiek anksčiau Jėzus sakė, kad Žmogaus Sūnus, lydimas angelų, ateis dangaus debesyse su galia ir didžia šlove tuojau po „suspaudimo dienų“ (Mato 24:29–31; Morkaus 13:26, 27; Luko 21:27). Taigi ir dabar Jėzus kalba apie tai, kas vyks per šlovingą Žmogaus Sūnaus atėjimą didžiojo suspaudimo pabaigoje.

Jėzus pasakoja: „Kai Žmogaus Sūnus ateis savo šlovėje, [...] jo akivaizdoje bus surinktos visos tautos, ir jis atskirs žmones vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožkų. Avis jis pastatys savo dešinėje, ožkas – kairėje“ (Mato 25:31–33).

Žmonės, priskirti prie „avių“, stovi dešinėje – palankumą reiškiančioje pusėje. Jėzus tęsia: „Tada karalius tars stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite Karalystę, paruoštą jums nuo pasaulio  užgimimo’“ (Mato 25:34). Už ką jie pelnė karaliaus palankumą?

„Buvau alkanas, ir jūs mane pavalgydinote, – sako jiems karalius. – Buvau ištroškęs, ir jūs mane pagirdėte. Buvau svetimas, ir jūs svetingai mane priėmėte, nuogas, ir jūs mane aprengėte. Buvau ligonis, ir jūs manimi pasirūpinote, kalinys, ir jūs aplankėte mane.“ Tuomet „teisieji“ – tie, kurie priskirti prie „avių“, – stebisi, kada gi jie šitaip karaliui patarnavo. Šis paaiškina: „Ką padarėte mažiausiam iš šitų mano brolių, man padarėte“ (Mato 25:35, 36, 40, 46). Minėtas geradarystes „teisieji“, aišku, darė ne kur nors danguje – ten juk niekas neserga ir nealksta. Visa tai jie darė Kristaus broliams, kai šie dar gyveno žemėje.

O kaip su priskirtaisiais prie „ožkų“? Karalius jiems taria: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji! Eikite į amžinąją ugnį, paruoštą Velniui ir jo angelams! Juk aš buvau alkanas, bet jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, bet jūs manęs nepagirdėte. Buvau svetimas, bet jūs manęs nepriėmėte, nuogas, bet jūs manęs neaprengėte, ligonis ir kalinys, bet jūs manimi nepasirūpinote“ (Mato 25:41–43). Jie nusipelno griežtos bausmės, nes nepadėjo Kristaus broliams, nedarė jiems gera.

„Iš tiesų sakau jums: ko nepadarėte mažiausiam iš šitų mano brolių, man nepadarėte“, – sako karalius. Tada Jėzus paaiškina, kas vienų ir kitų laukia: „Šitie bus nubausti amžina mirtimi, o teisieji gaus amžiną gyvenimą“ (Mato 25:45, 46). Taigi Jėzus duoda suprasti, kad ateityje žmonių laukia teismas – ir jis bus lemiamas.

Tai, ką Jėzus ant Alyvmedžių kalno papasakojo keturiems apaštalams, aktualu visiems krikščionims. Kiekvienas iš mūsų turėtume sąžiningai įvertinti savo elgesį, ištirti savo mintis.