Vis dar ta pati nisano 16-oji, sekmadienis. Jėzaus mokiniai labai nusiminę. Jų Mokytojo kapas tuščias, tačiau kol kas jie nesuvokia, kad jis prisikėlė (Mato 28:9, 10; Luko 24:11). Du Jėzaus mokiniai, vienas jų vardu Kleopas, iš Jeruzalės leidžiasi į Emausą – kaimą, esantį už 11 kilometrų.

Kelyje jiedu kalbasi apie visa, kas įvyko. Jiems beeinant prisigretina nepažįstamas vyras.

– Apie kokius dalykus judu šnekatės? – pasiteirauja jis.

– Gal tu atvykėlis ir Jeruzalėje gyveni atskirai nuo kitų, kad nežinai, kas joje šiomis dienomis įvyko? – stebisi Kleopas.

– Kas būtent?

– Nagi visa, kas nutiko su Jėzumi Nazariečiu, – ima pasakoti mokiniai. – [...] O mes vylėmės, kad jis yra tas, kuris išvaduos Izraelį (Luko 24:17–21).

Taip pat jie papasakoja, kas įvyko šiandien: kaip moterys nuėjusios prie Jėzaus kapo rado jį tuščią ir kaip išvydo nežemišką reginį – angelus, kurie pasakė, kad Jėzus gyvas. Dar paaiškina, kad kai kurie iš mokinių irgi buvo nuėję prie kapo – ir „rado viską taip, kaip moterys buvo sakiusios“ (Luko 24:24).

Mokiniai sutrikę ir nusiminę. Akivaizdu, kad jie neperpranta visų tų įvykių reikšmės. Taigi nepažįstamasis mato būtinybę juos paprotinti.

– O neišmanėliai, kokios nerangios jūsų širdys! – sako jis. – Kodėl netikite tuo, ką yra kalbėję pranašai? Argi Kristus neturėjo viso to iškentėti ir paskui būti pašlovintas? (Luko 24:25, 26)

Tada jis ima nuodugniai aiškinti, kas apie Kristų sakoma visuose Raštuose.

Galiausiai visi trys pasiekia Emausą. Mokiniams taip patiko, ką girdėjo, kad nepažįstamąjį jie įkalbinėja: „Pasilik su mumis, nes tuoj vakaras, diena jau baigiasi.“ Šis sutinka, ir visi nueina į namus. Susėdus valgyti nepažįstamasis sukalba maldą, laužia duoną ir duoda mokiniams. Jie iškart atpažįsta, kad šis bendrakeleivis yra Jėzus! Jis iš tiesų gyvas! Tačiau Jėzus pranyksta jiems iš akių (Luko 24:29–31).

Jaudulio apimti mokiniai ima tarpusavyje šnekėtis: „Argi mūsų širdys nedegė, kai jis kalbėjo mums kelyje ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Luko 24:32). Nieko nelaukdami jie grįžta į Jeruzalę ir susiranda apaštalus ir kitus mokinius. Jiedu nespėja dar nė žodžio ištarti, o jau girdi anuos kalbant: „Viešpats tikrai buvo prikeltas, jis pasirodė Simonui!“ (Luko 24:34). Tada Kleopas su savo bendrakelioniu paliudija, kad Jėzus buvo pasirodęs ir jiems.

Ir štai visų nuostabai kambaryje pasirodo Jėzus. Neįtikėtina – durys juk užsklęstos! (Jie buvo užsirakinę, nes bijojo žydų.) Dabar Jėzus stovi visų viduryje ir taria: „Ramybė jums.“ Tačiau mokinius apima didelė baimė – kaip ir kažkada anksčiau, jie pamano išvydę dvasią (Luko 24:36, 37; Mato 14:25–27).

Norėdamas mokinius patikinti, kad jie mato ne kokią šmėklą, kad jiems nesivaidena, Jėzus sako: „Ko nusigandote? Kodėl jūsų širdyse kyla abejonės? Pažiūrėkite į mano rankas ir kojas – čia gi aš! Palieskite mane ir pažiūrėkite: dvasia juk neturi raumenų ir kaulų, kaip matote mane turint“ (Luko 24:36–39). Matydami Jėzų mokiniai ir džiaugiasi, ir sykiu negali patikėti savo akimis.

Jėzus nori jų dvejones išsklaidyti. „Ar turite čia ko nors valgyti?“ – paklausia jis. Mokiniai  paduoda Jėzui keptos žuvies ir šis visiems matant valgo. Paskui Jėzus ima kalbėti: „Štai ką buvau sakęs jums dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas apie mane parašyta Mozės Įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse“ (Luko 24:41–44).

Kaip pirma Kleopui ir jo draugui, taip dabar Jėzus šventuosius raštus aiškina visiems susirinkusiems: „Parašyta: Kristus kentės, trečią dieną prisikels iš mirusių ir jo vardu visose tautose, pradedant Jeruzale, bus skelbiama, kad reikia rodyti atgailą, vedančią į nuodėmių atleidimą. Jūs liudysite apie šiuos dalykus“ (Luko 24:46–48).

Po dienos ar kelių mokiniai susitinka apaštalą Tomą. Kai Jėzus pasirodė kambaryje susirinkusiems mokiniams, jo dėl kažkokių priežasčių ten nebuvo.

– Mes matėme Viešpatį! – entuziastingai pasakoja jam mokiniai.

– Jeigu nepamatysiu jo rankose vinių padarytų žaizdų, nepaliesiu tų žaizdų pirštu ir neuždėsiu rankos ant jo šono, niekada nepatikėsiu, – pareiškia Tomas (Jono 20:25).

Praėjus aštuonioms dienoms mokiniai vėl susirenka drauge. Šįsyk su jais yra ir Tomas. Staiga jų viduryje fiziniu kūnu pasirodo Jėzus, nors durys, kaip ir anąkart, užrakintos.

– Ramybė jums, – pasveikina jis susirinkusius.

Tada Jėzus kreipiasi į Tomą:

– Pridėk čionai pirštą, pažiūrėk į mano rankas. Ištiesk ranką ir paliesk mano šoną. Tikėk, daugiau neabejok.

– Mano Viešpatie, mano Dieve! – sušunka Tomas.

Dabar apaštalas nė kiek neabejoja, kad Jėzus tikrai gyvas. Jis visiškai įsitikinęs, kad Jėzus yra Dievo siųstasis, atėjęs iš aukštybių.

– Patikėjai, nes mane pamatei? – sako jam Jėzus ir čia pat priduria: – Laimingi, kurie tiki nematę (Jono 20:26–29).