Jėzus yra fariziejaus namuose. Čia jis ką tik pagydė vandenlige sergantį vyrą. Pastebėjęs, kad atėję svečiai prie stalo renkasi garbingiausias vietas, Jėzus pasinaudoja proga pakalbėti apie kuklumą.

„Kai kas nors pakviečia tave į vestuves, neužimk garbingiausios vietos, – sako jis. – Galbūt kuris kitas pakviestasis yra už tave garbingesnis, ir tas, kuris tave ir jį pakvietė, priėjęs tau pasakys: ‘Užleisk vietą jam.’ Tuomet susigėdęs turėsi pereiti į paskutinę vietą“ (Luko 14:8, 9).

Jėzus tęsia: „Kai tave pakvies, atėjęs verčiau užsiimk paskutinę vietą, kad tas, kuris tave pakvietė, priėjęs tau pasakytų: ‘Bičiuli, pereik į garbingesnę vietą.’ Tada visų svečių akyse tau bus garbė.“ Jėzus čia kalba ne šiaip apie gražias manieras. Susirinkusiuosius jis ragina ugdytis brangintiną dorybę – kuklumą. Savo pamokymą Jėzus užbaigia tokiais žodžiais: „Kiekvienas, kuris aukštinasi, bus pažemintas, o kas nusižemina, bus išaukštintas“ (Luko 14:10, 11).

Tada Jėzus kreipiasi į jį pakvietusį fariziejų. Jis paaiškina, kokį svetingumą labiausiai vertina Dievas: „Kai suruoši pietus ar vakarienę, nekviesk nei draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, nes gali būti, kad ir jie atsidėkodami kada nors pakvies tave ir taip tau bus atlyginta. Kai keli vaišes, verčiau kviesk vargšus, paliegusius, luošus, aklus, tai būsi laimingas, nes jie neturi kuo atsilyginti“ (Luko 14:12–14).

Suprantama, tai nereiškia, kad į svečius negalima kviestis draugų, giminaičių ar kaimynų. Jėzus nori pasakyti, kad šeimininko, kuris nepamiršta ir stokojančių, vargingų žmonių, laukia didelis džiaugsmas. „Tau bus atlyginta per teisiųjų prisikėlimą“, – sako Jėzus fariziejui. Vienas iš svečių tai girdėdamas taria: „Laimingas, kas valgys duoną Dievo Karalystėje“ (Luko 14:15). Vyro manymu, tai būtų didelė garbė. Deja, galimybę būti Dievo Karalystėje vertina ne visi. Tą puikiai pailiustruoja tolesnis Jėzaus palyginimas:

„Vienas žmogus ruošė didelę vakarienę ir pakvietė daug svečių. [...] Jis išsiuntė savo vergą pasakyti kviestiesiems: ‘Ateikite, viskas jau paruošta.’ Bet jie visi kaip vienas ėmė teisintis. Pirmasis jam tarė: ‘Nusipirkau dirvą ir turiu eiti jos apžiūrėti. Prašau priimti mano pasiteisinimą.’ Kitas sakė: ‘Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Prašau priimti mano pasiteisinimą.’ Dar kitas sakė: ‘Ką tik vedžiau, todėl negaliu ateiti’“ (Luko 14:16–20).

Kokie nevykę išsisukinėjimai! Apžiūrėti dirvos ir išmėginti jaučių žmogus paprastai eina prieš pirkdamas. Bet tiedu savo pirkinius jau įsigijo, tad ar negalėtų pasidžiaugti jais vėliau? Trečiasis vyras vestuvėms nebesiruošia – jis jau vedė, tad irgi neturi rimtos priežasties kvietimo atsisakyti. Girdėdamas tokius pasiteisinimus, šeimininkas užsirūstina ir vergui liepia:

„Skubiai eik į miesto didžiąsias gatves ir skersgatvius ir vesk čia vargšus, paliegėlius, neregius ir luošius.“ Padaręs, kaip liepta, vergas praneša šeimininkui, kad namuose vis dar yra vietos. „Eik į vieškelius ir keliukus, – įsako šeimininkas, – ir, ką sutiksi, priversk ateiti, kad mano namai būtų pilni. Sakau jums:  nė vienas iš anų pakviestųjų neragaus mano vakarienės“ (Luko 14:21–24).

Šis pasakojimas pailiustruoja, kaip Jehova per Jėzų Kristų kviečia žmones į dangaus Karalystę. Galimybę įeiti į Karalystę pirmiausia turėjo žydų tauta, ypač religiniai vadovai. Deja, per visą Jėzaus tarnystės žemėje laikotarpį į kvietimą atsiliepė tik nedaugelis. Tačiau Jėzus duoda suprasti, kad kviečiami bus ir kiti. Antrasis kvietimas bus orientuotas į visiškai paprastus, suvargusius žydų tautos žmones, taip pat prozelitus. Galiausiai galimybė paveldėti dangaus Karalystę bus suteikta ir tiems, kuriuos žydai laiko nevertais tarnauti Dievui (Apaštalų darbų 10:28–48).

Išties, kaip Jėzui ir sakė vienas iš svečių, „laimingas, kas valgys duoną Dievo Karalystėje“.