1, 2. Kokiomis aplinkybėmis ir kodėl Jėzus smarkiai supyko?

 ĮĖJĘS į Jehovos šventyklą Jėzus pamatė tai, kas jį labai supykdė. Jėzų įpykusį tikriausiai sunku įsivaizduoti, nes jis buvo romus žmogus (Mato 21:5). Tačiau jis pyko ne be pagrindo. Šį taikingą vyrą užrūstino didelė neteisybė. a

² Jeruzalėje stovėjusi Jehovos šventykla buvo brangi Jėzaus širdžiai. Tai buvo vienintelė pasaulyje šventa vieta, skirta jo dangiškajam Tėvui garbinti. Jehovos pagerbti čionai atkeliaudavo žydai iš pačių toliausių kraštų. Net dievobaimingi svetimtaučiai rinkdavosi garbinti Jehovos į jiems skirtą išorinį šventyklos kiemą. Tačiau tai, ką šventykloje pamatė savo tarnystę neseniai pradėjęs Jėzus, jį sukrėtė – šventykla panėšėjo labiau į turgų negu į vietą, kur turėjo būti garbinamas jo Tėvas. Joje buvo pilna gyvulius pardavinėjančių prekeivių ir pinigų keitėjų. O kur čia Jėzus matė neteisybę? Tie žmonės Dievo šventykloje įžūliai apgaudinėjo, galima sakyti, apiplėšinėjo kitus (Jono 2:14).

3, 4. Kokie negeri dalykai dėjosi Jehovos šventykloje ir ką, tai pamatęs, padarė Jėzus?

³ Religiniai vadovai buvo nurodę šventyklos mokesčius mokėti tam tikromis monetomis. Kad tokių monetų įsigytų, iš toli atkeliavusiems žmonėms tekdavo išsikeisti  pinigus. Taigi pinigų keitėjai savo stalus susistatydavo tiesiog šventyklos kieme. Maža to, už kiekvieną iškeitimą imdavo mokestį. Pelninga buvo ir prekyba gyvuliais aukoms. Gyvulį buvo įmanoma nusipirkti ir kur nors mieste, tačiau šventyklos tarnautojai galėjo nepriimti jo kaip netinkamo aukoti. O dėl gyvulių, pirktų šventykloje, aukotojui sunkumų nekildavo. Žmonės, galima sakyti, neturėjo pasirinkimo ir prekeiviai, tai žinodami, nesidrovėjo prašyti didelės kainos. b Jie tiesiog plėšikavo.

⁴ Jėzus negalėjo nekreipti dėmesio į tokią neteisybę. Juk šventykla buvo jo Tėvo namai! Tad susisukęs iš virvučių rimbą jis išvaikė prekeivių galvijus ir avis. Paskui ėmė vartyti pinigų keitėjų stalus. Ant marmurinių grindų pažiro daugybė monetų. Balandžių pardavėjams Jėzus griežtai įsakė: „Pasiimkite visa tai iš čia!“ (Jono 2:15, 16). Pasipriešinti šiam drąsiam vyrui tąkart, regis, nedrįso niekas.

5–7. a) Kaip Jėzus išsiugdė tokį kaip Jehovos teisingumo jausmą ir ką galime suprasti skaitydami apie jo gyvenimą ir tarnystę žemėje? b) Ką Jėzus jau padarė ir ką dar padarys, kad Šėtono mesti kaltinimai būtų paneigti visiems laikams?

⁵ Žinoma, prekeiviai į šventyklą grįžo. Maždaug po trejų metų Jėzui vėl teko imtis veiksmų prieš tuos, kurie buvo pavertę jo Tėvo namus „plėšikų landyne“. Tąsyk Jėzus ištarė jiems Jehovos pasmerkimą (Jeremijo 7:11; Mato 21:13). Be abejo, matydamas, kaip gobšuoliai  skriaudžia žmones ir niekina šventyklą, Jėzus jautėsi taip, kaip ir jo Tėvas. Ir suprantama kodėl. Iš savo Tėvo jis mokėsi milijonus metų, todėl buvo išsiugdęs tokį kaip jo teisingumo jausmą. Tad jei tyrinėsime Jėzaus gyvenimą, aiškiai suprasime, kas Jehovos požiūriu yra teisinga ir kas ne (Jono 14:9, 10).

⁶ Jehovos viengimis Sūnus girdėjo, kaip Šėtonas jo Tėvą apšmeižė – pareiškė, kad jis melagis ir blogas valdovas. Vėliau Sūnus girdėjo ir kitą Šėtono tvirtinimą – esą joks žmogus netarnaus Jehovai iš tyrų motyvų, nuoširdžiai. Suprantama, šie neteisingi kaltinimai užgavo Sūnui širdį. Žinia, kad turės galimybę juos paneigti, be abejo, jį nudžiugino (2 Korintiečiams 1:20).

⁷ Kaip aptarėme 14-ame skyriuje, Jėzus Kristus kartą ir visiems laikams išsklaidė Šėtono sukeltas abejones dėl Jehovos tarnų ištikimybės. Taigi galime neabejoti, kad bus apginta ir Jehovos – gero ir teisingo valdovo – reputacija. Jėzus, Jehovos paskirtas didysis Vedlys, užtikrins, kad teisingumas įsiviešpatautų visoje visatoje (Apaštalų darbų 5:31). Skaitydami apie jo gyvenimą ir tarnystę matome, kad jis, kaip ir Tėvas, visada elgėsi teisingai. Apie savo Sūnų Jehova pasakė: „Aš išliesiu ant jo savosios dvasios, ir jis apreikš tautoms, kas yra teisingumas“ (Mato 12:18). Kaip Jėzus apreiškė žmonėms, kas yra teisingumas?

8–10. a) Kokios religinių vadovų sugalvotos taisyklės skiepijo izraelitams nederamą požiūrį į kitataučius ir moteris? b) Kokiomis taisyklėmis religiniai vadovai įstatymą dėl šabo padarė žmonėms našta?

⁸ Jėzus brangino Įstatymą, Jehovos duotą Izraeliui, ir pagal jį gyveno. Tačiau jo dienomis religiniai vadovai  Įstatymą buvo iškraipę. Jėzus jiems pasakė: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs [...] esate apleidę tai, kas Įstatyme svarbiau, – teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę“ (Mato 23:23). Įstatymo mokytojai ne tik nepadėjo, bet ir kliudė žmonėms suprasti, kas Dievo požiūriu teisinga ir kas ne. Iš kur tai žinome? Apsvarstykime kelis pavyzdžius.

⁹ Jehova izraelitams buvo liepęs nesibičiuliauti su aplinkinėmis tautomis, nes jos garbino kitus dievus (1 Karalių 11:1, 2). O štai kai kurie religiniai vadovai žmonėms piršo mintį, kad kitataučiai apskritai verti paniekos ir neapykantos. Į Mišną net buvo įtraukta tokia taisyklė: „Galvijo prie svetimtaučių užeigos namų palikti negalima, nes jie įtariami santykiaujantys su gyvuliais.“ Toks nusistatymas prieš kitataučius buvo neteisingas ir prieštaravo tam, kas užrašyta Mozės Įstatyme (Kunigų 19:34). Religiniai vadovai taip pat prigalvojo taisyklių, žeminančių moteris. Buvo sakoma, kad žmona turi eiti ne šalia savo vyro, o sekti jam iš paskos. Vyras negalėjo kalbėtis su moterimi viešumoje, net jeigu tai buvo jo žmona. Kaip ir vergai, moterys neturėjo teisės liudyti teisme. Religiniai vadovai melsdamiesi net dėkodavo Dievui už tai, kad negimė moterimis.

¹⁰ Religiniai vadovai taisyklių buvo prikūrę tiek daug, kad žmonėms pasidarė labai sunku suprasti, ko Dievas iš jų tikisi. Pavyzdžiui, Įstatyme buvo draudžiama dirbti per šabą – ta diena buvo skirta Dievui garbinti, savo ryšiui su juo stiprinti ir ilsėtis. O fariziejai šį įstatymą padarė žmonėms našta. Jie patys ėmėsi spręsti, kas laikytina darbu, – sudarė 39 veiklos rūšių sąrašą, į kurį įėjo, pavyzdžiui, pjūtis ir medžioklė. Dėl to sąrašo kildavo daugybė klausimų. Jei žmogus per šabą priplos  musę, ar tai bus medžioklė? O jeigu eidamas nusiskins varpų pavalgyti, ar tai bus pjūtis? Ar gydyti ligonį per šabą irgi darbas? Kad į šiuos ir panašius klausimus atsakytų, religiniai vadovai sugalvodavo dar griežtesnių, smulkmeniškesnių taisyklių.

11, 12. Kaip Jėzus leido suprasti, kad kurdami daugybę taisyklių fariziejai iškraipė Įstatymą?

¹¹ Kaip tokioje aplinkoje gyvenantiems žmonėms Jėzus padėjo suvokti, kas Jehovos požiūriu yra teisinga ir kas ne? Savo mokymu ir elgesiu. Parodyti žmonėms, kad religiniai vadovai Įstatymą iškraipo, reikėjo drąsos. Sykį Jėzus tiems vadovams tiesiai pasakė: „Laikydamiesi savo tradicijos, kurią įtvirtinote, jūs atmetate Dievo žodį.“ Taip jis leido suprasti, kad taisyklių kūrimui nepritaria (Morkaus 7:13).

¹² Pavyzdžiui, Jėzus akivaizdžiai parodė, kad įstatymą dėl šabo fariziejai supranta klaidingai ir visai nesuvokia jo paskirties. Jėzus kartą paaiškino: būdamas Mesijas jis yra „šabo Viešpats“, todėl turi teisę per šabą gydyti (Mato 12:8). Ir tai nebuvo tik žodžiai – šabo dieną Jėzus, daugeliui matant, gydydavo ligonius (Luko 6:7–10). Taip jis padėjo suprasti, ką per savo valdymo tūkstantmetį darys visoje žemėje. Tas laikotarpis bus tikrų tikriausias šabas – Dievui ištikimi žmonės bus išvaduoti iš nuodėmės ir mirties ir galės atsikvėpti.

13. Koks įstatymas įsigaliojo Kristui baigus tarnystę žemėje ir kuo jis skyrėsi nuo Mozės Įstatymo?

¹³ Kas yra tikras teisingumas, suprasti padeda ir „Kristaus įstatymas“. Jis įsigaliojo Jėzui baigus tarnystę žemėje (Galatams 6:2). Šis naujas įstatymas, kitaip nei per Mozę duotas izraelitams, nėra įstatymų ir taisyklių rinkinys. Jis pagrįstas Jėzaus duotais principais. Vis dėlto  tame įstatyme yra ir konkrečių įsakymų. Vieną jų Jėzus pavadino „nauju įsakymu“. Jėzus mokė savo sekėjus mylėti vienas kitą taip, kaip jis juos mylėjo (Jono 13:34, 35). Taip, pasiaukojama meilė turi būti skiriamasis bruožas visų, kurie gyvena pagal „Kristaus įstatymą“.

14, 15. Iš kur žinome, kad Jėzus saugojosi peržengti savo įgaliojimų ribas, ir ką tai apie jį pasako?

¹⁴ Jėzus ne tik mokė savo sekėjus mylėti, bet ir rodė pavyzdį, kaip tą daryti. Iš to, kaip jis elgėsi ir kaip gyveno, kiti galėjo matyti, ką reiškia laikytis „Kristaus įstatymo“. Apsvarstykime, kokiais trimis būdais Jėzus padėjo savo sekėjams suprasti, kas Dievo požiūriu yra teisinga.

¹⁵ Pirma, jis saugojosi pasielgti neteisingai. Kaip turbūt pastebėjai, netobuli žmonės yra linkę į išdidumą ir dėl to neretai peržengia jiems suteiktų įgaliojimų ribas. Jėzus nebuvo išdidus ir jokių ribų neperžengė. Kartą vienas vyras jo paprašė: „Mokytojau, liepk mano broliui pasidalyti su manimi palikimą.“ Ką Jėzus atsakė? „Žmogau, kas paskyrė mane jūsų teisėju ar dalytoju?“ (Luko 12:13, 14) Argi ne nuostabu! Nors protu ir įžvalga Jėzui žemėje nebuvo lygaus ir niekas neturėjo tokių įgaliojimų, kokius Dievas jam buvo suteikęs, jis atsisakė spręsti šį ginčą, nes nebuvo tam įgaliotas. Jėzus niekada – net ištisus tūkstantmečius gyvendamas danguje – neperžengė jokių ribų (Judo 9). Spręsti, kas teisinga ir kas ne, jis nuolankiai palieka Jehovai, ir tai daug apie jį pasako.

16, 17. a) Iš kur žinome, kad Jėzus buvo nešališkas? b) Kaip elgtis su žmonėmis Jėzų skatino teisingumo jausmas?

¹⁶ Antra, Jėzus buvo nešališkas. Jis darė viską, kad gerąją naujieną apie Dievo Karalystę išgirstų visokie žmonės, nesvarbu, turtingi ar vargšai. O fariziejai paprastus  ir neturtingus žmones nuo savęs stūmė ir paniekinamai vadino amhaárets (išvertus – „žemės žmonės“). Jėzus davė suprasti, kad taip elgtis neteisinga. Jis ne tik skelbė žmonėms gerąją naujieną, bet ir su jais valgė, juos maitino, gydė, kai kuriuos net prikėlė iš mirties. Taip jis parodė, kad seka Jehova – Dievu, kuris nori išgelbėti „visokius žmones“ (1 Timotiejui 2:4). c

¹⁷ Trečia, teisingumo jausmas skatino Jėzų būti žmonėms gailestingą. Jėzus stengėsi padėti nusidėjėliams (Mato 9:11–13). Taip pat noriai ištiesdavo pagalbos ranką tiems, kurių nebuvo kam apginti, pavyzdžiui, kitataučiams. Priešingai nei religiniai vadovai, Jėzus nebuvo prieš juos nusistatęs. Gailesčio vedamas jis kai kuriems kitataučiams suteikė pagalbą, taip pat juos mokė, nors pirmiausia buvo siųstas padėti žydams. Štai sykį jis patenkino romėnų šimtininko prašymą išgydyti jo tarną ir netgi pasakė: „Izraelyje neradau nė vieno, kuris turėtų tokį stiprų tikėjimą“ (Mato 8:5–13).

18, 19. a) Iš ko matyti, kad Jėzus gerbė moteris? b) Iš ko suprantame, kad elgtis teisingai reikia drąsos?

¹⁸ Jėzus taip pat parodė, kad nepritaria anuomet visuomenėje vyravusiam požiūriui į moteris. Jis nebijojo elgtis teisingai. Sykį Jėzus nedvejodamas paskelbė gerąją naujieną samarietei, sutiktai prie Sicharo šulinio, nors žydai su samariečiais – juolab moterimis – nebendravo ir jų šalinosi. Būtent tai moteriai jis pirmą kartą tiesiai pasakė, kad yra žadėtasis Mesijas (Jono 4:6, 25, 26). Fariziejų teigimu, moterys neturėtų būti mokomos  Įstatymo, o štai Jėzus jas mokė negailėdamas nei laiko, nei jėgų (Luko 10:38–42). Pagal žydų tradiciją moters liudijimas buvo laikomas nepatikimu, tačiau Jėzus po prikėlimo pirmiausia pasirodė kelioms moterims ir taip jas pagerbė. Jis netgi liepė joms eiti ir pranešti žinią apie jo prisikėlimą kitiems mokiniams (Mato 28:1–10).

¹⁹ Taip, Jėzus aiškiai apreiškė tautoms, kas yra tikras teisingumas. Dėl to jis ne kartą net rizikavo gyvybe. Toks Jėzaus pavyzdys mums padeda suprasti, kad elgtis teisingai reikia drąsos. Jėzus ne veltui buvo pavadintas „Liūtu iš Judo giminės“ (Apreiškimo 5:5). Prisimink, bebaimis liūtas dažnai vaizduoja teisingumą. Greitai Jėzus įtvirtins teisingumą visoje žemėje (Izaijo 42:4).

20, 21. Ką mūsų laikais daro Karalius Kristus, kad įtvirtintų teisingumą žemėje ir krikščionių bendruomenėje?

²⁰ 1914 metais Jėzus tapo Karaliumi ir nuo tada palaipsniui įtvirtina teisingumą žemėje. Jis daro viską, kad pildytųsi jo paties pranašystė, užrašyta Mato 24:14. Jėzaus sekėjai visoje žemėje moko žmones tiesos apie Jehovos Karalystę. Kaip ir jų Mokytojas, jie elgiasi nešališkai – stengiasi padėti pažinti Dievą Jehovą jaunam ir senam, turtingam ir vargšui, vyrui ir moteriai.

²¹ Be to, Jėzus rūpinasi, kad ir jo vadovaujamoje krikščionių bendruomenėje viskas būtų daroma teisingai. Kaip ir buvo nusakyta vienoje iš pranašysčių, jis duoda „žmones dovanų“ – Jehovai ištikimus bendruomenių vyresniuosius (Efeziečiams 4:8; 4:9–12). Jie gano Dievo kaimenę sekdami Jėzaus pavyzdžiu – su visais bendratikiais bendruomenėje elgiasi teisingai, nesvarbu, kokia būtų jų socialinė ar turtinė padėtis.

22. Kaip Jehova jaučiasi matydamas pasaulyje kerojančią neteisybę ir ką padaryti jis įgaliojo savo Sūnų?

 ²² Netrukus Jėzus įtvirtins teisingumą galutinai. Dabartiniame pasaulyje viešpatauja neteisybė. Žmonės didžiulius pinigus išleidžia malonumams, valstybės – ginklų gamybai, ir mažai kam rūpi, kad daugybė vaikų miršta iš bado. Dėl patiriamos neteisybės, kuriai būtų galima užbėgti už akių, kasmet beprasmiškai miršta milijonai žmonių. Jehovą visa tai rūstina. Jis įgaliojo savo Sūnų imtis teisėtų veiksmų – nedoram pasauliui ir jame kerojančiai neteisybei padaryti galą (Apreiškimo 16:14, 16; 19:11–15).

23. Kaip po Armagedono Kristus ir toliau vykdys teisingumą?

²³ Tačiau įvykdyti Jehovos teisingumą reiškia ne tik padaryti galą piktadariams. Savo Sūnų Dievas paskyrė ir taikos didžiūnu. Po Armagedono Jėzus visoje žemėje atkurs taiką ir valdys teisingai (Izaijo 9:6, 7). Jo dėka neteisybės, kuri šiandien sukelia žmonėms daug skausmo ir kančių, neliks nė pėdsako. Jėzus ištikimai rems tobulą Jehovos teisingumą visą amžinybę. Taigi mums labai svarbu stengtis sekti Jehovos, teisingo Dievo, pavyzdžiu. Pažiūrėkime, kaip galime tai daryti.