54 skyrius

‛Tikroji duona iš dangaus’

VAKARYKŠTĖ diena buvo tikrai pilna įvykių. Jėzus stebuklingai pamaitino tūkstančius žmonių ir išvengė žmonių mėginimo padaryti jį karaliumi. Naktį jis ėjo įsiaudrinusiu Galilėjos ežeru, išgelbėjo Petrą, kuris eidamas smarkiai banguojančiu vandens paviršiumi pradėjo skęsti, nuramino bangas, kad nesudužtų jo mokinių valtis.

Dabar žmonės, kuriuos Jėzus stebuklingai pamaitino Galilėjos ežero šiaurrytinėje pakrantėje, susiranda jį netoli Kafarnaumo ir klausinėja: „Kada suspėjai čionai atvykti?“ Priekaištaudamas jiems Jėzus sako, jog jie ieško jo tik todėl, kad tikisi vėl veltui pavalgyti. Jis ragina juos plušėti ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui. Todėl žmonės klausia: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“

Jėzus nurodo patį vertingiausią darbą. „Tai ir bus Dievo darbas: — paaiškina jis, — tikėkite tą, kurį jis siuntė.“

Tačiau žmonės netiki Jėzaus, nors jis padarė daug stebuklų. Neįtikima, kad po visų jo padarytų stebuklų jie dar klausia: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: ‛Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus.’“

Atsakydamas į jų prašymą ženklo, Jėzus aiškiai nurodo, kas yra stebuklų Šaltinis: „Tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę.“

„Viešpatie, — sako žmonės, — duok visuomet mums tos duonos!“

„Aš esu gyvybės duona! — paaiškina Jėzus. — Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. Bet aš jums jau sakiau: jūs mane regėjote ir netikite. Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu, nes aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną. Tokia mano Tėvo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą.“

Tada žydai ima murmėti ant Jėzaus, kad jis pasakė: „Aš duona, nužengusi iš dangaus.“ Jie laiko jį tik žmogiškų tėvų sūnumi ir prieštarauja lygiai kaip Nazareto žmonės: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‛Aš esu nužengęs iš dangaus’?“

„Liaukitės tarpusavyje murmėję! — atsako Jėzus. — Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: ‛Ir bus visi mokomi Dievo.’ Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.“

Paskui Jėzus pakartoja: „Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną — gyvens per amžius.“ Taip, tikėdami Jėzų, kurį siuntė Dievas, žmonės gali gauti amžinąjį gyvenimą. To negali suteikti nei mana, nei jokia kita duona!

Matyt, diskusija apie duoną iš dangaus prasidėjo netrukus po to, kai žmonės rado Jėzų netoli Kafarnaumo. Bet ji tęsiama ir pasiekia kulminaciją vėliau, kai Jėzus moko Kafarnaumo sinagogoje. Jono 6:25-51, 59; Psalmių 77:24; Izaijo 54:13; Mato 13:55-57.

▪ Po kokių įvykių Jėzus pradėjo diskusiją apie duoną iš dangaus?

▪ Kodėl prašymas ženklo toks netinkamas, atsižvelgiant į tai, ką Jėzus ką tik padarė?

▪ Kodėl žydai murma ant Jėzaus dėl jo tvirtinimo, kad jis yra tikroji duona iš dangaus?

▪ Kur vyko diskusija apie duoną iš dangaus?