Jėzus ir turtingas jaunas valdininkas
96 skyrius
Jėzus ir turtingas jaunas valdininkas
JĖZUI keliaujant per Perėjos sritį į Jeruzalę, vienas jaunas vyras pribėgęs puola prieš jį ant kelių. Tas valdininku pavadintas žmogus galbūt užima aukštą padėtį vietinėje sinagogoje arba net yra sinedriono narys. Be to, jis labai turtingas. „Gerasis Mokytojau, — klausia jis, — ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“
„Kam vadini mane geru? — prieštarauja Jėzus. — Niekas nėra geras, tik vienas Dievas.“ Galbūt tas jaunuolis žodį „gerasis“ vartoja kaip titulą, todėl Jėzus ir sako jam, kad toks titulas tinka tik Dievui.
„O jei nori įeiti į gyvenimą, — tęsia Jėzus, — laikykis įsakymų.“
„Kokių?“ — klausia vyras.
Jėzus atsako cituodamas penkis iš Dešimties Įsakymų: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; gerbk savo tėvą ir motiną.“ Po to jis priduria dar svarbesnį įsakymą: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“
„Aš viso to laikausi nuo pat jaunystės, — nuoširdžiai atsako žmogus. — Ko dar man trūksta?“
Dėl tokio atkaklaus, nuoširdaus klausimo Jėzus pajunta meilę tam vyrui. Bet Jėzus mato jo prisirišimą prie materialinių turtų, todėl nurodo, ką jam reikia daryti: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane.“
Jėzus, be abejo, su gailesčiu stebi, kaip tas vyras pakyla ir labai nusiminęs pasitraukia. Jo turtas užtemdo jam tikrųjų lobių vertę. „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ — apgailestauja Jėzus.
Mokiniai nustebinti Jėzaus žodžių. Bet juos dar labiau stebina toliau jo pasakomas pagrindinis principas: „Lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę.“
„Kas tada galės išsigelbėti?“ — domisi mokiniai.
Žvelgdamas į juos Jėzus atsako: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma.“
Petras pažymi, kad jų pasirinkimas visiškai kitoks negu turtingo jauno valdininko: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave.“ Todėl jis klausia: „Kas mums bus už tai?“
„Pasaulio atgimime, — pažada Jėzus, — kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių.“ Taip, Jėzus sako, kad žemėje bus atkurtos tokios sąlygos, kokios buvo Edeno sode. Petras ir kiti mokiniai gaus atlygį — valdys su Kristumi tą pasaulinį žemės Rojų. Ta didelė dovana tikrai verta bet kokios aukos!
Tačiau, kaip laiduoja Jėzus, atpildas gaunamas jau dabar: „Nėra nė vieno, kuris dėl manęs ir dėl Evangelijos paliktų namus ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus ir kuris jau dabar, šiuo metu, negautų šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų (kartu su persekiojimais) ir būsimajame pasaulyje — amžinojo gyvenimo.“
Jėzus pažada, kad kur jo mokiniai pasaulyje bebūtų, jų santykiai su bendrakrikščionimis bus artimesni ir brangesni negu santykiai su šeimos nariais. Turtingas jaunas valdininkas, matyt, praranda ir tą apdovanojimą, ir amžinąjį gyvenimą Dievo dangiškojoje Karalystėje.
Paskui Jėzus priduria: „Tačiau daugel pirmųjų bus paskutiniai ir daugel paskutinių — pirmi.“ Ką jis turi omenyje?
Jis nori pasakyti, kad daugelis žmonių, kurie yra „pirmi“ religinių privilegijų atžvilgiu, tokie kaip turtingas jaunas valdininkas, neįeis į Karalystę. Jie bus „paskutiniai“. O daugelis, tarp jų ir nuolankūs Jėzaus mokiniai, kuriuos savimi patenkinti fariziejai laiko „paskutiniais“ — žemės žmonėmis, arba ‛am ha·’aʹrets, — taps „pirmi“. Tai reiškia, kad jie gaus privilegiją būti Kristaus bendravaldžiais Karalystėje. Morkaus 10:17-31; Mato 19:16-30; Luko 18:18-30.
▪ Kokia, matyt, yra turtingo jauno valdininko padėtis?
▪ Kodėl Jėzus nenori būti vadinamas geru?
▪ Kaip jauno valdininko atvejis liudija apie turto pavojų?
▪ Kokį atlygį Jėzus žada savo pasekėjams?
▪ Kodėl pirmieji bus paskutiniai, o paskutinieji — pirmi?