Kodėl vaikai neatstoja nuo manęs?
19 skyrius
Kodėl vaikai neatstoja nuo manęs?
Berniuko eisena viską išduoda. Jis įsitempęs, jaučiasi netvirtai — tikriausiai jį glumina nauja aplinka. Vyresni mokiniai tuojau pastebi, kad jis — naujokas mokykloje. Per kelis akimirksnius jį apspinta jaunuoliai ir pradeda užgaulioti nešvankiais žodžiais! Visas išraudęs jis bėga į artimiausią prieglaudą — tualetą. Sienomis nuaidi juokas.
DAUG jaunuolių žiauriai pramogauja erzindami, pašiepdami ir įžeidinėdami kitus. Netgi bibliniais laikais kai kurie jaunuoliai turėjo niekšiškumo. Pavyzdžiui, berniukų grupė kartą erzino pranašą Eliziejų. Paniekindami jo tarnybą, vaikai nepagarbiai šūkavo: „Eik aukštyn, pliki, eik aukštyn, pliki“ (4 Karalių 2:23-25). Šiandien daug jaunuolių irgi linkę įžeidinėti, skaudinti kitus.
„Aš buvau nykštukas devintoje klasėje, — prisimena vienas iš knygos Growing Pains in the Classroom autorių. — Būti protingiausiu ir mažiausiu vaiku klasėje — tragiškas derinys vidurinėje mokykloje — kas neužgaudavo manęs dėl to, kad buvau mažas, pašiepdavo už tai, kad buvau protingas. Aš buvau vadinamas ‛keturakiu’, ‛vaikščiojančiu žodynu’ ir šimtais kitų epitetų [užgaulių žodžių].“ Leidinio The Loneliness of Children autorius priduria: „Kitiems vaikams lengva šaipytis iš tų, kurie turi fizinių trūkumų, kalbos problemų ar akivaizdžių fizinių arba elgesio keistybių.“
Kartais jaunuoliai ginasi įsitraukdami į žiaurią kovą: vienas kitą vis skaudžiau įžeidinėdami (dažnai
taikydami į kito tėvus). Tačiau daug jaunuolių yra bejėgiai prieš bendraamžių erzinimą. Vienas jaunuolis prisimena, kad kartais dėl bendraklasių pašaipų ir erzinimo jis būdavo toks išsigandęs ir nelaimingas, jog ‛manydavo vemsiąs’. Jis negalėjo sutelkti dėmesio į mokymąsi, nes nerimaudavo, ką jam padarys kiti mokiniai.Visai nejuokinga
Ar bendraamžiai yra žiauriai pasielgę su tavimi? Tada tave galbūt paguos žinia, kad Dievui tai nėra juokinga. Apsvarstyk Biblijos pranešimą apie šventę, kuri buvo surengta Abraomo sūnaus Izaoko nujunkymo proga. Tikriausiai pavydėdamas palikimo, kuris teks Izaokui, Abraomo vyresnysis sūnus Izmaelis pradėjo ‛šaipytis’ iš Izaoko. Ir tai tikrai nebuvo geraširdiškas juokas; tas šaipymasis prilygo ‛persekiojimui’ (Galatams 4:29). Todėl Izaoko motina Sara pajuto priešiškumą toje pajuokoje. Ji tai suvokė kaip priešiškumą Jehovos tikslui per jos sūnų Izaoką duoti „sėklą“ (NW), arba Mesiją. Reikalaujant Sarai, Izmaelis ir jo motina buvo išvaryti iš Abraomo namų (Pradžios 21:8-14, Brb red.).
Taip pat visai nejuokinga, kai jaunuoliai piktavališkai erzina tave, ypač jei jie tai daro dėl to, kad tu Žydams 11:36). Juos reikia pagirti už drąsą iškenčiant tokius priekaištus!
stengiesi gyventi pagal Biblijos normas. Pavyzdžiui, jaunuoliai krikščionys yra žinomi kaip pasakojantys apie savo tikėjimą kitiems. Tačiau grupelė jaunų Jehovos Liudytojų pasakė: „Vaikai mokykloje iš mūsų šaiposi, nes mes skelbiame nuo durų prie durų; mus už tai žemina.“ Taip, kaip ir ištikimi Dievo tarnai senovės laikais, daug jaunuolių krikščionių ‛kenčia patyčias’ (Kodėl jie tai daro
Vis dėlto tu galbūt galvoji, ką daryti, kad šaipūnai atstotų nuo tavęs. Pirma, pasvarstyk, kodėl jie šaiposi. „Ir juokiantis širdis gali liūdėti“, — Biblija sako Patarlių 14:13 (Brb red.). Kai grupė jaunuolių ką nors erzina, jie pratrūksta juoktis. Tačiau jie ‛šūkauja ne iš širdies džiaugsmo’ (Izaijo 65:14). Dažnai juokas būna tik vidinės sumaišties priedanga. Prisidengę drąsuolių kauke šaipūnai iš tikrųjų galbūt galvoja: ‛Mes nepatenkinti savimi, tačiau pažemindami kitą jaučiamės geriau.’
Pavydas taip pat sužadina išpuolius. Prisimink Biblijos pasakojimą apie paauglį Juozapą, kuriam jo broliai buvo priešiški, nes jis buvo tėvo numylėtinis. Stiprus pavydas paskatino ne tik įžeidinėti, bet galvoti apie žmogžudystę! (Pradžios 37:4, 11, 20) Taip ir šiandien labai protingas arba mokytojų mėgstamas mokinys gali kelti savo bendraamžiams pavydą. Užgauliojimai tartum „pastato jį į savo vietą“.
Taigi dažnai šaipymosi priežastis būna nesaugumo jausmas, pavydas ir menka savigarba. Tad ar tau vertėtų prarasti savigarbą dėl to, kad jos neteko koks nors savimi nepasitikintis jaunuolis?
Baigti erzinimus
„Laimingas žmogus, kuris. . . nesėda į šaipūnų krėslą“, — sako psalmininkas (Psalmių 1:1, NW). Pats imdamas šaipytis, kad nukreiptum dėmesį nuo savęs, tik paskatinsi įžeidinėtojus. „Niekam neatmokėkite piktu už pikta. . . . Nugalėk pikta gerumu“, — pataria Dievas (Romiečiams 12:17-21).
Ir Ekleziasto 7:9 (Brb red.) sakoma: „Nebūk greitas pykti, nes pyktis yra kvailio antyje.“ Iš tiesų, argi verta į šaipymąsi žiūrėti taip rimtai? Tiesa, skaudu, kai kas nors pasišaipo iš tavo kūno sudėjimo arba pasijuokia iš veido defektų. Vis dėlto tos pastabos, kad ir kokios netinkamos, ne visada būna piktybinės. Tad jeigu kas nors nekaltai, o gal ir ne visiškai nekaltai, užgauna tavo skaudamą vietą, argi verta jaustis prislėgtam? Jeigu žodžiai nėra nepadorūs ar nepagarbūs, stenkis įžvelgti juose humorą. Yra „metas juoktis“, todėl įsižeisti dėl linksmos pašaipos gal ir nederėtų (Ekleziasto 3:4).
O jeigu šaipymasis yra žiaurus arba net niršus? Atmink, kad šaipūnas nori pasidžiaugti tavo reakcija, pasimėgauti tavo skausmu. Atsikirsdamas, imdamas gintis arba pravirkdamas tikriausiai paskatintum jį ar ją toliau tave erzinti. Kodėl turėtum teikti jam malonumą matyti tave susikrimtusį? Dažnai geriausias būdas apsiginti nuo įžeidimų — tai šaltai nekreipti į juos dėmesio.
Karalius Saliamonas pasakė: „Neimk taip pat į širdį ir viso, ką žmonės kalba, kad kartais neišgirstumei savo tarno tave keikiant. Nes tavo širdis žino, kad ir tu esi dažnai keikęs kitus“ (Ekleziasto 7:21, 22). ‛Imti į širdį’ kandžias šaipūnų pastabas reikštų būti pernelyg susirūpinusiam, kaip jie tave įvertins. Tačiau argi jų vertinimas ką nors reiškia? Apaštalą Paulių neteisingai puolė jo pavydūs amžininkai, bet jis atsakė: „Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane. . . . Mano teisėjas yra Viešpats“ (1 Korintiečiams 4:3, 4). Pauliaus santykiai su Dievu buvo tokie stiprūs, kad jam pakako pasitikėjimo ir vidinės stiprybės atlaikyti neteisingus puolimus.
Tešviečia tavo šviesa
Kartais tu gali būti pašieptas dėl savo krikščioniško gyvenimo kelio. Netgi Jėzus Kristus turėjo iškęsti tokį „priešgyniavimą“ (Žydams 12:3). Jeremijas irgi ‛buvo pajuokiamas kasdien’, nes drąsiai skelbė Jehovos žinią. Patyčios buvo tokios įkyrios, kad Jeremijas laikinai neteko drąsos. „Nebeminėsiu Jo [Jehovos] ir nebekalbėsiu Jo vardu“, — nusprendė jis. Tačiau meilė Dievui ir tiesai galiausiai paskatino jį nugalėti baimę (Jeremijo 20:7-9, Brb red.).
Kai kurie jaunuoliai krikščionys šiandien irgi jaučiasi netekę drąsos. Norėdami išvengti pašaipų kai kurie pamėgino slėpti, jog jie yra krikščionys. Tačiau meilė Dievui dažnai galiausiai paskatina juos įveikti baimę ir ‛leisti savo šviesai šviesti’! (Mato 5:16) Pavyzdžiui, vienas paauglys pasakė: „Mano požiūris pasikeitė. Į savo krikščionišką gyvenimą pradėjau žiūrėti ne kaip į naštą, bet kaip į tai, kuo galiu didžiuotis.“ Tu irgi gali „girtis“ privilegija pažinti Dievą ir būti jo įrankiu padėti kitiems (1 Korintiečiams 1:31).
Tačiau nekurstyk priešiškumo nuolat kritikuodamas kitus arba sudarydamas įspūdį, kad jautiesi esąs aukštesnis. Kai pasitaiko proga papasakoti apie savo tikėjimą, pasakok, tačiau „romiai ir pagarbiai“ (1 Petro , Brb red.). Tavo reputacija dėl gero elgesio gali būti tau geriausia apsauga, kol esi mokykloje. Nors kai kuriems tavo drąsus elgesys gali nepatikti, dažnai jie pavydžiai gerbs tave už tai. 3:15
Merginą, vardu Vanesa, erzindavo grupė mergaičių: jos suduodavo jai, pastumdavo, išmušdavo knygas jai iš rankų — visaip mėgindavo išprovokuoti kovą. Jos netgi išpylė šokolado ir pieno kokteilį jai ant galvos bei švarios baltos suknelės. Tačiau ji niekuomet nepasidavė provokacijoms. Kiek vėliau Vanesa susitiko tos grupės kurstytoją Jehovos Liudytojų kongrese! „Aš nekenčiau tavęs. . ., — pasakė buvusi užgauliotoja. — Norėjau, kad bent kartą prarastum savitvardą.“ Tačiau noras sužinoti, kaip Vanesa sugebėdavo išlikti rami, paskatino ją sutikti studijuoti Bibliją su Jehovos Liudytojais. „Aš pamilau tai, ką sužinojau, — tęsė ji, — ir rytoj krikštysiuos.“
Tad neleisk, kad bendraamžių „priešgyniavimas“ palaužtų tavo dvasią. Kai tinkama, parodyk humoro jausmą. Į blogį atsakyk gerumu. Nemesk malkų į nesutarimų laužą ir ilgainiui tavo šaipūnai nebejaus malonumo tyčiodamiesi iš tavęs, nes „nebesant malkų gęsta ugnis“ (Patarlių 26:20).
Aptarimo klausimai:
◻ Kaip Dievas žiūri į tuos, kurie žiauriai tyčiojasi iš kitų?
◻ Kas dažnai slypi už jaunuolių pašaipų?
◻ Ką gali daryti, kad susilauktum mažiau pašaipų ar net visai jų išvengtum?
◻ Kodėl svarbu ‛leisti savo šviesai šviesti’ mokykloje, net jeigu kiti iš tavęs šaiposi?
◻ Kokių priemonių galėtum imtis, kad apsisaugotum nuo smurto mokykloje?
[Anotacija 155 puslapyje]
Prisidengę drąsuolių kauke šaipūnai iš tikrųjų galbūt galvoja: ‛Mes nepatenkinti savimi, tačiau pažemindami kitą jaučiamės geriau’
[Rėmelis 152 puslapyje]
Kaip aš galiu išvengti būti sumuštas?
‛Kai ateini į mokyklą, gyvenimas atsiduria tavo rankose.’ Taip sako daugelis mokinių. Tačiau nešiotis ginklą kvaila ir tai užtraukia nelaimę (Patarlių 11:27, Brb red.). Tad kaip tu gali apsisaugoti?
Žinok, kokios vietos yra pavojingos, ir venk jų. Kai kuriose mokyklose koridoriai, laiptinės ir rūbinės yra tikros nelaimių vietos. Tualetai irgi pagarsėjo kaip vietos, kur susirenkama muštis bei vartoti narkotikus, tad daugelis jaunuolių verčiau jaučiasi nepatogiai, bet neina į tas patalpas.
Žiūrėk, su kuo draugauji. Dažnai jaunuolis patenka į muštynes vien dėl to, kad bendrauja su netinkama draugija. (Žiūrėk Patarlių 22:24, 25, Brb red.) Žinoma, šaltas elgesys su bendraklasiais gali atstumti juos arba sukelti jų priešiškumą tau. Jeigu būsi draugiškas ir mandagus su jais, jie gal bus labiau linkę atstoti nuo tavęs.
Šalinkis muštynių. ‛Neverskite vienas kito susikauti’ (Galatams 5:26, NW, išnaša). Net jeigu tu laimėsi muštynes, tavo priešininkas ar priešininkė galbūt tiesiog lauks tinkamos progos revanšui. Tad pirma pamėgink atkalbėti jį nuo muštynių (Patarlių 15:1). Jeigu žodžiai neveikia, pasišalink arba net pabėk nuo smurtinio susidūrimo. Atmink, „vertesnis yra gyvas šuo negu negyvas liūtas“ (Ekleziasto 9:5). Kraštutiniu atveju imkis bet kokių protingų priemonių, kad apsisaugotum ir apsigintum (Romiečiams 12:18).
Pasikalbėk su savo tėvais. Jaunuoliai „retai tepraneša tėvams patyrę prievartą mokykloje, nes baiminasi, kad tėvai palaikys juos bailiais arba išbars už tai, kad nepasipriešino chuliganams“ (The Loneliness of Children). Tačiau dažnai tėvų įsikišimas yra vienintelė priemonė užkirsti kelią bėdai.
Melskis Dievui. Dievas neužtikrina, jog apsaugos tave nuo fizinių sužeidimų. Bet jis gali suteikti tau drąsos, kad neišsigąstum susidūrimų, ir išminties, kad sugebėtum viską nuraminti (Jokūbo 1:5).
[Paveikslas 151 puslapyje]
Daug jaunuolių yra erzinami bendraamžių
[Paveikslas 154 puslapyje]
Šaipūnas nori pasimėgauti tavo skausmu. Atsikirsdamas arba pravirkdamas gali netgi paskatinti jį toliau erzinti
[Paveikslas 156 puslapyje]
Kai esi erzinamas, stenkis parodyti humoro jausmą