Kodėl aš turiu taip sirgti?
8 SKYRIUS
Kodėl aš turiu taip sirgti?
„Jaunystėje jautiesi nenugalimas. Bet kai staiga sunkiai susergi, tas jausmas išgaruoja. Atrodo, lyg būtum pasenęs per vieną naktį“ (Džeisonas)
BŪDAMAS aštuoniolikos, Džeisonas sužinojo sergąs Krono liga — sekinančiu ir skausmingu žarnyno uždegimu. Gal ir tave kamuoja kokia lėtinė liga ar negalia. Tai, ką kiti daro nė nesusimąstydami — rengiasi, valgo, eina į mokyklą, — tau galbūt kasdien yra didžiulis iššūkis.
Dėl lėtinės ligos gal jautiesi praradęs laisvę, tarsi įkalintas už grotų. Tave gal slegia vienatvė. Gal net imi svarstyti, ar kaip nors neįžeidei Dievo, arba manyti, kad Dievas skyrė tau rūstų ištikimybės išbandymą. Tačiau Biblijoje sakoma: „Tuo, kas bloga, Dievo neįmanoma mėginti ir jis pats nė vieno tuo nemėgina“ (Jokūbo 1:13). Ligos — tiesiog neišvengiama dabartinio gyvenimo dalis, be to, kiekvienas žmogus gali tapti „laiko ir atsitiktinumo“ auka (Mokytojo 9:11, Brb).
Laimei, Dievas yra pažadėjęs mums naują pasaulį ir, kaip rašoma Biblijoje, „nebus ten žmogaus, kuris sakytų: ‘Aš ligotas!’“ (Izaijo 33:24) Gyventi tame pasaulyje galės netgi tie, kas yra užmigę mirties miegu, — jie bus prikelti (Jono 5:28, 29). O kol tas laikas dar neatėjo, kaip galėtum su esama padėtimi susigyventi?
Stenkis būti optimistas. Biblijoje sakoma: „Linksma širdis — geras vaistas“ (Patarlių 17:22). Kai kam gali atrodyti, kad sunki liga ir džiaugsmas bei juokas yra nesuderinami dalykai. Tačiau sveikas humoras ir maloni draugija gali praskaidrinti mintis ir sustiprinti norą gyventi. Tad pamąstyk, kaip galėtum įsileisti į savo gyvenimą daugiau džiaugsmo. Atmink, šis jausmas kyla iš Dievo ir yra jo dvasios vaisiaus dalis (Galatams 5:22). Toji dvasia padės įgyti džiaugsmo, tada ligą pakelti bus lengviau (Psalmyno 41:4 [41:3, Brb]).
Užsibrėžk pasiekiamus tikslus. Pasak Biblijos, „pas kukliuosius ateina išmintis“ (Patarlių 11:2). Kuklumas neleis tau pulti į kraštutinumus — nei būti nutrūktgalviui, nei perdėtai atsargiam. Pavyzdžiui, tinkama fizinė veikla, jeigu sveikata leidžia ja užsiimti, pagerins tavo savijautą. Būtent todėl daugelis medicinos įstaigų yra parengusios fizioterapijos programas jauniems pacientams. Ligoniui pritaikyta mankšta dažnai ne vien pagerina fizinę sveikatą, bet ir pakelia nuotaiką. Esmė tokia: tau reikia objektyviai įvertinti savo padėtį ir užsibrėžti pasiekiamus tikslus.
Mokykis tinkamai reaguoti. O jeigu kas nepagalvojęs pasako apie tavo ligą ar negalią ką nors užgaulaus? Biblijoje rašoma: „Nekreipk dėmesio į visa, ką žmonės kalba“ (Mokytojo 7:21). Tikrai, kartais tokių žodžių geriausia tiesiog neimti į širdį. Kita vertus, galbūt gali užbėgti tam už akių. Tarkim, pastebi, kad kiti, matydami tave prikaustytą prie vežimėlio, yra kiek įsitempę. Padėk jiems atsipalaiduoti, pavyzdžiui, užkalbindamas tokiais žodžiais: „Labas, mano vardas... O tavo? Jauskis laisvai — prie savo vežimėlio aš jau seniai pripratęs.“
Nenuleisk rankų. Jėzus didelių kentėjimų akivaizdoje meldėsi Dievui, juo kliovėsi ir sutelkė dėmesį į laukiančią džiugią ateitį, o ne į laikinas kančias (Hebrajams 12:2). Iš sunkių jam tekusių išgyvenimų daug ko pasimokė (Hebrajams 4:15, 16; 5:7-9). Priėmė pagalbą ir padrąsinimą (Luko 22:43). Nors kentėjo, rado jėgų pasirūpinti ir kitais (Luko 23:39-43; Jono 19:26, 27).
Jehova tavimi rūpinasi
Kad ir kokia sunki būtų tavo būklė, nemanyk, kad Dievui esi nieko vertas. Priešingai, kiekvieną žmogų, kuris Luko 12:7). „Jis jumis rūpinasi“ — rūpinasi kiekvienu atskirai, taigi ir tavimi (1 Petro 5:7). Jam miela tavo tarnystė, nors ir sergi ar esi neįgalus.
stengiasi jam įtikti, Jehova brangina ir vertina (Tad neleisk, kad baimė ar nepasitikėjimas savimi sulaikytų tave nuo to, ką nori ir turi daryti. Visad ieškok Jehovos paramos. Jis žino tavo reikmes, supranta tavo jausmus. Be to, kad ištvertum, jis gali suteikti „neįprastai didelės galios“ (2 Korintiečiams 4:7). Ilgainiui tau turbūt pavyks išsiugdyti tokį pozityvų požiūrį, kokį turi Timotis. Kai vaikinas buvo septyniolikos, jam nustatė lėtinio nuovargio sindromą. „Kaip rašoma 1 Korintiečiams 10:13, Jehova neleis mūsų mėginti virš mūsų jėgų, — sako Timotis. — Vadinasi, jeigu Kūrėjas tiki, jog galiu šį išbandymą pakelti, kas aš toks, kad jam prieštaraučiau?“
Jeigu serga tavo pažįstamas
Na, o jeigu pats esi sveikas, bet pažįsti ką nors, kas serga ar yra neįgalus? Kaip galėtum jam padėti? Svarbiausia mokėti atjausti, būti „jautrios širdies“ (1 Petro 3:8). Pasistenk suprasti, ką tam žmogui tenka patirti. Pažvelk į tai jo, ne savo akimis. Nina, kuri gimė su įskilu stuburu, sako: „Kadangi esu maža ir sėdžiu vežimėlyje, kai kurie žmonės kalba su manimi tarsi su vaiku, ir dėl to jaučiuosi nesmagiai. O štai kiti, norėdami su manim pasišnekėti, prisėda, kad mūsų akys būtų viename aukštyje. Man tas labai patinka!“
Jei žvelgsi į žmogų, o ne į jo negalią, pamatysi, kad ligotieji ar neįgalieji daug kuo panašūs į tave. Tik pagalvok: tavo žodžiai gali būti jiems kaip „dvasinė dovana“! O dalydamasis tokiomis dovanomis ir pats būsi palaimintas, juk tai puiki proga „pasidrąsinti vienas kito tikėjimu“ (Romiečiams 1:11, 12).
DAUGIAU APIE TAI SKAITYK 1 TOMO 13 SKYRIUJE
BIBLIJOS EILUTĖ
„Tuomet [...] nebus ten žmogaus, kuris sakytų: ‘Aš ligotas!’“ (Izaijo 33:23, 24)
PATARIMAS
Žinojimas išsklaido nežinios baimę. Tad stenkis apie savo ligą ar negalią išsiaiškinti kuo daugiau. Jei ko nors nesupranti, paklausk gydytojo.
AR ŽINOJAI... ?
Tavo liga ar negalia nėra Dievo bausmė. Veikiau tai pasekmė netobulumo, kurį visi esame paveldėję iš Adomo (Romiečiams 5:12).
VEIKSMŲ PLANAS
Kad, būdamas ligotas ar neįgalus, išsaugočiau teigiamą nuostatą, aš... ․․․․․
Vienas pasiekiamas tikslas, kurį galėčiau užsibrėžti, yra... ․․․․․
Jeigu kas nors apie mano sveikatą pasakys man ką užgaulaus, aš... ․․․․․
Savo tėvų šita tema norėčiau paklausti... ․․․․․
KAIP TAU ATRODO?
● Kaip, pasinaudodamas šio skyriaus medžiaga, galėtum padėti žmogui, kamuojamam lėtinės ligos ar kokios negalios?
● Jei sergi lėtine liga, apie kokius pozityvius dalykus galėtum mąstyti?
● Iš kur žinoti, kad tavo negalavimas nėra Dievo nemalonės ženklas?
[Rėmelis/iliustracija 75 puslapyje]
DASTINAS, 22 metų
„Pamenu, kaip mamos glėbyje verkiau sužinojęs, kad būsiu prikaustytas prie vežimėlio. Buvau vos aštuonerių.
Sergu raumenų distrofija. Be kitų pagalbos negaliu apsirengti, išsimaudyti, pavalgyti. Rankų išvis nepakeliu. Vis dėlto mano gyvenimas kupinas veiklos ir gerų įspūdžių. Yra daugybė dalykų, už kuriuos galiu dėkoti. Reguliariai dalyvauju tarnyboje, esu bendruomenės patarnautojas. Man nė neatrodo, kad turiu su kažkuo grumtis. Kai tarnauji Jehovai, visada yra ką veikti ir ko laukti. O galiausiai tikiuosi sulaukti Dievo naujojo pasaulio, kai galėsiu šokinėti tartum elnias“ (Izaijo 35:6).
[Rėmelis/iliustracija 75 puslapyje]
TOMOKO, 21 metų
„Tebuvau ketverių, kai gydytojas pasakė: „Turėsi visą gyvenimą leistis insuliną.“
Diabetikui kontroliuoti cukraus kiekį kraujyje yra tikras iššūkis. Dažnai būna, kad norisi valgyti, o negaliu, arba kad reikia valgyti, o nenoriu. Man jau padaryta apie 25 000 injekcijų, tad rankos ir kojos nusėtos randų. Bet tėvai padėjo susigyventi su tuo, kaip yra. Jie visada buvo linksmi, teigiamai nusiteikę ir išmokė mane vertinti dvasinius dalykus. Jehova yra geras man. Sveikatai kiek pagerėjus, nusprendžiau savo dėkingumą jam išreikšti imdamasi visalaikės tarnybos.“
[Rėmelis/iliustracija 76 puslapyje]
DŽEIMSAS, 18 metų
„Kiti nežino, kaip elgtis su žmogumi, kuris kitoks nei visi. O aš ir esu kitoks.
Man nustatyta reta žemaūgiškumo forma. Žmonės sutinka kitus pagal išvaizdą, todėl man tenka nuolat įrodinėti, kad nesu žemu balsu kalbantis mažas vaikas. Bet, užuot krimtęsis dėl to, ko neturiu, stengiuosi daugiau galvoti apie tai, ką turiu. Džiaugiuosi gyvenimu. Studijuoju Bibliją ir meldžiu Jehovą paramos. Mane visada palaiko ir šeima. Laukiu meto, kai Dievas išvaduos iš visų negandų. O kol kas gyvenu su savo negalia, bet neleidžiu jai mano gyvenimo valdyti.“
[Rėmelis/iliustracija 76 puslapyje]
DANITRIJA, 16 metų
„Supratau, kad su manim kažkas ne taip, — net keldama stiklinę vandens jaučiau didelį skausmą.
Fibromialgija yra skausminga liga tiek fiziškai, tiek emociškai. Esu paauglė ir nenoriu atsilikti nuo draugų, bet man viską daryti daug sunkiau, negu buvo anksčiau. Net kol užmiegu, rodos, praeina visa amžinybė! Bet supratau, kad Jehovos padedama galiu su savo bėda susigyventi. Man netgi pavyko skirti daugiau laiko tarnystei — buvau pagalbine pioniere. Lengva nebuvo, bet susidorojau. Darau, ką galiu. Turiu įsiklausyti, ką sako mano kūnas, ir nepersistengti. O jeigu užsimirštu, mama visada man primena.“
[Rėmelis/iliustracija 77 puslapyje]
ELIZIJA, 20 metų
„Mokiausi pačiais aukščiausiais pažymiais. O dabar sunku perskaityti paprastą sakinį, ir tai kartais prislegia.
Dėl lėtinio nuovargio sindromo netgi paprasti užsiėmimai tampa našta. Dažnai net negaliu atsikelti iš lovos. Bet niekada neleidau, kad liga imtų mane valdyti. Kasdien skaitau Bibliją. Kartais teišeina perskaityti vos keletą eilučių arba tenka prašyti, kad paskaitytų namiškiai. Esu be galo dėkinga savo šeimai. Tėtis net atsisakė garbingų pareigų viename kongrese, kad padėtų man jame dalyvauti. Jis nė karto nesiskundė. Pasakė, kad didžiausia garbė jam — rūpintis savo šeima.“
[Rėmelis/iliustracija 77 puslapyje]
KATSUTOŠIS, 20 metų
„Mane apima panika, imu rėkti, baisiai kratytis, netgi mėtyti ir daužyti daiktus.
Epilepsija sergu nuo penkerių. Priepuoliai ištikdavo iki septynių kartų per mėnesį. Turiu kasdien gerti vaistus ir nuo jų greit nuvargstu. Tačiau stengiuosi galvoti ir apie kitus, ne vien apie save. Bendruomenėje yra du mano amžiaus visalaikiai tarnai ir jie mane labai pastiprina. Baigęs mokyklą labiau susitelkiau į tarnybą. Su epilepsija grumiuosi kasdien. Kai rankos ima svirti, stengiuosi gerai pailsėti. Kitą dieną jau būnu geresnės nuotaikos.“
[Rėmelis/iliustracija 78 puslapyje]
METJU, 19 metų
„Sunku pelnyti bendraamžių pagarbą, jeigu neatitinki jų įsivaizdavimo, koks turi būti „normalus“ žmogus.
Norėčiau sportuoti, bet negaliu. Man cerebrinis paralyžius, taigi sunku net vaikščioti. Bet stengiuosi per daug negalvoti apie tai, ko negaliu daryti. Užsiimu tuo, kas mano jėgoms, pavyzdžiui, skaitau. Karalystės salėje galiu būti savimi ir nereikia nuogąstauti, ką pagalvos kiti. Taip pat guodžia žinojimas, kad Jehova myli mane už tai, koks esu viduje. Tiesą sakant, netgi nelaikau savęs neįgaliu. Laikau save žmogumi, kuris tiesiog turi įveikti tam tikrus papildomus sunkumus.“
[Rėmelis/iliustracija 78 puslapyje]
MIKI, 25 metų
„Anksčiau galėjau sportuoti. Bet dar būdama paauglė staiga, galima sakyti, pasenau.
Gimiau su prieširdžių pertvaros defektu, kitaip tariant, turiu įgimtą širdies ydą. Simptomai ėmė reikštis paauglystėje. Ir nors man atliko operaciją, iki šiol — net ir praėjus šešeriems metams — nuolat kenčiu galvos skausmus ir greitai nuvargstu. Todėl užsibrėžiu sau pasiekiamus, artimus tikslus. Pavyzdžiui, įstengiau imtis visalaikės tarnybos. Daugiausia liudiju telefonu ir rašau laiškus. Liga padėjo išsiugdyti ištvermę ir kuklumą — savybes, kurių iki tol neturėjau.“
[Iliustracija 74 puslapyje]
Ilgalaikis sveikatos sutrikimas verčia jaustis lyg kokiam kaliniui, tačiau Biblija teikia išvadavimo viltį