Izaijas pranašauja Jehovos „nepaprastą užmojį“
Dvidešimt antras skyrius
Izaijas pranašauja Jehovos „nepaprastą užmojį“
1, 2. Kodėl Izraelis ir Judas jaučiasi saugūs?
VALANDĖLĘ Izraelis ir Judas jaučiasi saugūs. Jų vadovai, nuožmiame pasaulyje ieškodami apsaugos, sudaro politines sąjungas su didesnėmis, galingesnėmis tautomis. Izraelio sostinė Samarija kreipiasi į kaimynę Siriją, o Judo sostinė Jeruzalė deda viltis į žiauriąją Asiriją.
2 Šiaurinės karalystės gyventojai pasikliauja naujais politiniais sąjungininkais ir dar tikisi Jehovos apsaugos, nors tebegarbina aukso veršius. Judo žmonės irgi neabejoja gyvensią Jehovos prieglobstyje. Argi jų sostinėje Jeruzalėje nestovi Jehovos šventykla? Bet abiejų tautų laukia staigmena. Jehova įkvepia Izaiją pranašauti jo neklusniai tautai labai keistus įvykius. Iš tų pranašiškų žodžių dabar galima daug ko pasimokyti.
„Efraimo girtuokliai“
3, 4. Kuo didžiuojasi šiaurinė Izraelio karalystė?
3 Izaijas ima pranašauti pritrenkiančius dalykus: „Vargas Efraimo girtuoklių išpuikimo vainikui, didingo jo grožio vystančiai gėlei, žydėjusiai ant Derlingojo slėnio kalvos! Vargas vyno įveiktiesiems! Štai Viešpats siunčia drąsų galiūną. Kaip audra su kruša, kaip nusiaubianti vėtra, kaip potvynio vandenys, išsilieję per krantus, jis viską sulygina su žeme. Kojomis sutryps jis Efraimo girtuoklių išpuikimo vainiką“ (Izaijo 28:1-3).
4 Efraimas, žymiausia iš dešimties šiaurinių giminių, atstovauja visai Izraelio karalystei. Jo sostinė Samarija įsikūrusi gražioje, vaizdingoje vietoje, „ant Derlingojo slėnio kalvos“. Efraimo vadovai didžiuojasi savo „išpuikimo vainiku“ — nepriklausomybe nuo Dovydo linijos karalių, valdančių Jeruzalėje. Tačiau jie yra „girtuokliai“, dvasiškai apsvaigę, mat susimokė su Sirija prieš Judą. Visa, ką jie brangina, tuojau sutryps grobikų kojos. (Palygink Izaijo 29:9.)
5. Kokioje pavojingoje padėtyje atsidūrė Izraelis? Kokią viltį suteikia Izaijas?
5 Efraimas nesupranta, kokioje pavojingoje padėtyje atsidūrė. Izaijas toliau kalba: „Didingo jo grožio vystančiai gėlei, žydėjusiai ant Derlingojo slėnio kalvos, nutiks tas pat, kas per anksti prisirpusiai figai: kas ją pastebės, tas ir prarys, vos spėjęs paimti į ranką“ (Izaijo 28:4). Asirija čiups Efraimą kaip skanų kąsnelį, kuris praryjamas nė nekramčius. Vadinasi, nėra vilties? Bet paprastai viltis sušvelnina Izaijo teismines pranašystes. Nors tauta nupuls, dievobaimingi asmenys sulauks Jehovos pagalbos ir išliks gyvi. „Tą dieną Galybių Viešpats savo tautos likučiui bus šlovingas vainikas bei puiki diadema, ir teismo krėsle sėdinčiam duos teisingumo dvasios, o miesto vartus nuo priešų ginantiems — narsumo“ (Izaijo 28:5, 6).
„Kunigas ir pranašas šlitinėja“
6. Kada Izraelį ištinka pražūtis ir kodėl Judas neturėtų piktdžiugiauti?
6 Galiausiai ateina laikas atsiskaityti su Samarija: 740 m. p. m. e. asirai nuniokoja kraštą ir šiaurinė karalystė netenka savo valstybingumo. O Judas? Jis kentės asirų invaziją, paskui babiloniečiai sugriaus jo sostinę. Bet Izaijo amžiuje Judo šventykla stovės kaip stovėjusi, kunigija eis savo pareigas ir pranašai pranašaus. Ar Judas turėtų piktdžiugiauti, kad šiaurinę kaimynę ištiks pražūtis? Žinoma, ne! Už neklusnumą ir tikėjimo stygių Jehova atsiskaitys ir su pačiu Judu bei jo vadovais.
7. Kokia prasme Judo vadovai įkaušę ir kaip pasireiškia jų girtumas?
7 Dabar Izaijas skelbia žinią Judui: „Bet ir tie svirduliuoja, perimti vyno, klupinėja, įkaušę nuo svaigiojo gėrimo. Kunigas ir pranašas šlitinėja nuo stipraus gėrimo, gerai įsikaušę nuo vyno. Šlitinėdami nuo stipraus gėrimo, jie klysta regėdami ir klumpa spręsdami bylą. Taip, visur stalai šlykščiai apvemti, — ir nėra švarios vietos“ (Izaijo 28:7, 8). Kaip bjauru! Girtauti Dievo namuose būtų didelė blogybė. Tačiau kunigai ir pranašai yra dvasiškai įkaušę: jų protas aptemęs nuo pernelyg didelio pasitikėjimo tautų aljansais. Jie dedasi tikrais realistais ir apgaudinėja patys save. Esą, jeigu Jehovos apsaugos nepakaktų, jie turės atsarginį planą! Dvasiškai apsvaigę religiniai vadai spjaudosi papiktinančiais, nešvankiais žodžiais ir išsiduoda visiškai netikintys Dievo pažadais.
8. Kaip žmonės reaguoja į Izaijo žinią?
8 Kaip Judo vadovai reaguoja į Jehovos perspėjimą? Jie šaiposi iš Izaijo ir prikaišioja, kad jis kalbąs su jais kaip su kūdikiais: „Ką nori jis pamokyti? Kam nori paaiškinti savo apreiškimą? Mažyliams, ką tik nujunkytiems, ką tik nuo krūties atitrauktiems? Jis vis veblena: ‛Įsakymas po įsakymo, taisyklė po taisyklės, čionai truputį, tenai truputį!’“ (Izaijo 28:9, 10) Izaijo žinia jiems tokia monotoniška ir svetima! Pranašas vis kartoja: ‛Taip Jehova įsakė! Taip Jehova įsakė! Šito Jehova reikalauja! Šito Jehova reikalauja!’ * Bet netrukus Judo gyventojams „kalbės“ Jehovos veiksmai. Dievas pasiųs prieš juos babiloniečių kariuomenę — kitataučius, šnekančius iš tiesų svetima kalba. Tie kariai įvykdys Jehovos „įsakymą po įsakymo“ ir Judas žlugs. (Perskaityk Izaijo 28:11-13.)
Mūsų laikų dvasiniai girtuokliai
9, 10. Kada ir kaip Izaijo žodžiai pildosi vėlesnėms kartoms?
9 Ar Izaijo pranašystės išsipildė tiktai senovės Izraeliui ir Judui? Anaiptol! Jėzus bei Paulius citavo pranašo žodžius ir pritaikė juos savo laikmečio tautai (Izaijo 29:10, 13; Mato 15:8, 9; Romiečiams 11:8). Mūsų laikais susiklostė panaši situacija kaip Izaijo dienomis.
10 Dabar viltis į politiką deda krikščionijos bažnyčių vadovai. Kišdamiesi į politinius reikalus ir džiaugdamiesi vadinamųjų pasaulio galiūnų patarimais, jie svirduliuoja kaip Izraelio ir Judo girtuokliai. Užuot skelbę tyrą Biblijos tiesą, jie kalba nešvankybes. Jų dvasinis regėjimas aptemęs, jie nėra patikimi žmonijos vadai (Mato 15:14).
11. Kaip krikščionijos bažnyčių vadovai reaguoja į gerąją naujieną apie Dievo Karalystę?
11 Kaip reaguoja krikščionijos bažnyčių vadovai, kai Jehovos liudytojai atkreipia jų dėmesį į vienintelę tikrąją viltį — Dievo Karalystę? Jie nesupranta. Jiems atrodo, kad liudytojai veblena nuobodžiai kaip kūdikiai. Religiniai vadai niekina ir pašiepia skelbėjus. Kaip ir Jėzaus laikmečio žydai, jie nepageidauja Dievo Karalystės ir nenori, kad apie ją išgirstų jų kaimenės (Mato 23:13). Todėl jie įspėjami, kad Jehova ne visada kalbės per savo taikius skelbėjus. Ateis metas, kai Dievo Karalystei nepaklūstantys žmonės bus „sugniuždyti, įvilioti į spąstus ir pagauti“. Jie žūte pražus.
„Sandora su mirtimi“
12. Kokią ‛sandorą su mirtimi’ tariamai sudarė Judas?
12 Izaijo ištarmė dar nesibaigia. „Sakote: ‛Sandorą sudarėme su mirtimi, sutartį sudarėme su Šeolu; atšniokštęs nuožmusis tvanas mūsų nepasieks, nes mele radome prieglaudą, apgaulėje — slėptuvę’“ (Izaijo 28:14, 15). Judo vadovai giriasi apsisaugosią nuo pralaimėjimo politinėmis sąjungomis. Sudarę ‛sandorą su mirtimi’, jie mano išvengsią pražūties. Bet netikra prieglauda neužstos. Jų sąjungos — melas, apgaulė. Panašiai ir mūsų laikais: krikščionija, artimai bendraudama su pasaulio vadovais, neapsisaugos, kai ateis metas atsiskaityti Jehovai. Tie patys vadovai ją ir pražudys (Apreiškimo 17:16, 17).
13. Kas yra „išmėgintas akmuo“ ir kaip jį atmetė krikščionijos bažnyčios?
13 Į ką turėtų kreiptis religiniai vadovai? Izaijas užrašo Jehovos pažadą: „Štai ant Siono dedu akmenį, išmėgintą akmenį, brangų kertinį akmenį, kaip tvirtą pamatą: kas pasitiki juo, tas nedreba iš baimės. Teisingumas — mano svambalas, teisumas — mano gulsčiukas. Nušluos ledų kruša melo prieglaudą, išplaus vandenys slėptuvę“ (Izaijo 28:16, 17). Izaijui paskelbus šiuos žodžius, greit į sostą Sione sėdasi dievobaimingas karalius Ezekijas. Jo karalystę išgelbsti ne kaimynai sąjungininkai, o Jehovos ranka. Vis dėlto įkvėptoji pranašystė išsipildo ne Ezekijui. Apaštalas Petras citavo Izaijo žodžius ir paaiškino, kad „išmėgintas akmuo“ yra Jėzus Kristus, tolimas Ezekijo palikuonis, ir kad Jį tikintiems žmonėms nėra ko bijoti (1 Petro 2:6). Apgailėtina, jog krikščionijos bažnyčių vadovai, skelbdamiesi krikščionimis, elgiasi priešingai negu Jėzus. Užuot laukę, kada Jehova išplės savo Karalystę, valdomą Karaliaus Jėzaus Kristaus, jie siekia aukštos padėties ir šio pasaulio valdžios (Mato 4:8-10).
14. Kada bus panaikinta Judo „sandora su mirtimi“?
14 Kai Babilono karių „nuožmusis tvanas“ nušniokš per šalį, Jehova demaskuos Judo politinės prieglaudos melagystę. „Jūsų sandora su mirtimi bus panaikinta, — sako Jehova. — Atšniokštęs nuožmusis tvanas jus nuniokos. Atšniokštęs jis kas kartą jus pastvers... Siaubas apims suvokus, ką tai reiškia“ (Izaijo 28:18, 19). Taip nutinka žmonėms, kurie dedasi Jehovos tarnais, bet pasikliauja tautų aljansais. Ar tai ne gera pamoka?
15. Kokiu pavyzdžiu Izaijas aprašo menkavertę Judo apsaugą?
15 Pažiūrėkime, kokioje padėtyje atsidūrė Judo vadovai. „Per trumpas bus guolis, kad galėtum išsitiesti, per siauras apklotas, kad juo užsiklotum“ (Izaijo 28:20). Jie tartum gulasi pailsėti, bet nesėkmingai. Kojos kyšo iš guolio ir šąla, o jeigu kojas įtraukia, apklotas pasirodo per siauras užsikloti ir sušilti. Toks nepatogumas buvo Izaijo dienomis. Šiandieną taip yra visiems, kurie deda viltis į krikščionijos melo prieglaudą. Kai kurie krikščionijos bažnyčių vadovai dalyvaudami politikoje įsivėlė į šiurpius nusikaltimus — etninį valymą ir genocidą. Kaip bjauru!
Jehovos „nepaprastas užmojis“
16. Koks yra Jehovos „nepaprastas užmojis“ ir kodėl jis neįprastas?
16 Galutinė baigtis Judo religiniams vadovams bus visai netikėta. Jehova neįprastai pasielgs su dvasiniais Judo girtuokliais. „Viešpats pakils, kaip pakilo ant Peracimų kalno, ir rūstaus, kaip rūstavo Gibeono slėnyje, kad įvykdytų tai, ką turi įvykdyti, — savo nepaprastą užmojį, kad užbaigtų darbą, neįprastą darbą!“ (Izaijo 28:21) Karaliaus Dovydo laikais Jehova suteikė savo tautai garsias pergales prieš filistinus ant Paracimų kalno ir Gibeono slėnyje (1 Metraščių 14:10-16). Jozuės dienomis jis privertė saulę sustoti virš Gibeono, kad Izraelis sutriuškintų amoritus (Jozuės 10:8-14). Koks nepaprastas atsitikimas! Dabar Jehova vėl kovos, — šįsyk prieš tuos, kurie dedasi jo tauta. Kaip neįprasta! Juk Jeruzalė yra Jehovos garbinimo centras ir Jehovos pateptojo karaliaus miestas! Ligi šiol karališkieji Dovydo namai Jeruzalėje nepatyrė pralaimėjimo. Bet Jehova tikrai įvykdys savo „nepaprastą užmojį“. (Palygink Habakuko 1:5-7.)
17. Kaip šaipymasis susijęs su Izaijo pranašystės išsipildymu?
17 Izaijas įspėja: „Dabar jau liaukitės šaipęsi, kad nesuveržtų jūsų pančiai dar stipriau, nes išgirdau iš Viešpaties, paties Galybių Dievo, jog visam kraštui lemta būti sunaikintam“ (Izaijo 28:22). Nors vadovai šaiposi, Izaijo žinia teisinga. Tai žinia nuo Jehovos, su kuriuo jie susiję sandoros ryšiais. Mūsų laikais krikščionijos bažnyčių vadovai irgi šaiposi išgirdę apie Jehovos „nepaprastą užmojį“. Perpykę jie šaukte šaukia. Bet Jehovos liudytojai skelbia teisingą žinią. Ji pagrįsta Biblija, kurios atstovais tie vadai dedasi.
18. Kokią iliustraciją pateikia Izaijas, kalbėdamas apie Jehovos nuosaikų drausminimą?
18 O nuoširdžius žmones, nesekančius įkandin religinių vadovų, Jehova pataisys ir bus jiems maloningas. (Perskaityk Izaijo 28:23-29.) Kaip ūkininkas švelniai kulia trapesnius grūdus (pavyzdžiui, kmynus), taip Jehova drausmina atsižvelgdamas į asmenį ir aplinkybes. Jis niekada nesielgia despotiškai ar diktatoriškai, bet leidžia nusidėjėliui persiauklėti. Jeigu žmogus atsiliepia Jehovos kviečiamas, įsižiebia viltis. Nors krikščionijos bažnyčių laukia liūdnas galas, Jehovos Karalystei paklūstantis asmuo gali išvengti nepalankaus nuosprendžio.
Vargas Jeruzalei!
19. Kokia prasme Jeruzalė turi pasidaryti „aukuro židiniu“? Kada ir kaip tai įvyksta?
19 Apie ką dabar Jehova kalba? „Vargas [Arieliui], Dovydo sostinei. Švęskite savo šventes metus po metų. Bet Aš įbausiu tą [Arielį], kad jis bus nuliūdęs ir dejuos ir vis dėlto pasiliks Man lyg tikrasis aukuro židinys“ (Izaijo 29:1, 2, Vl). „Arielis“ turbūt reiškia „aukuro židinys“, šiuo atveju — Jeruzalė, kur stovi šventykla su aukuru. Žydai čia senu įpročiu švenčia šventes ir atnašauja aukas, bet Jehovai jų garbinimas nemielas (Ozėjo 6:6). Dievas pareiškia, kad miestas bus „aukuro židinys“ kiek kitokia prasme. Lyg aukuras, jis permirks krauju ir liepsnos ugnimi. Jehova pasakoja, kaip visa tai nutiks: „Apgulsiu tave, apkasiu grioviais, apstatysiu apsiausties bokštais. Tu būsi labai pažemintas ir iš dulkių prislopintu balsu kalbėsi. Tavo balsas bus girdimas kaip mirusiųjų dvasių iššaukėjo balsas, kaip šnabždesys iš po žemių“ (Izaijo 29:3, 4, Brb). Pranašystė išsipildo Judui ir Jeruzalei 607 m. p. m. e., kai Babilono kariuomenė apsiaučia ir sunaikina miestą, sudegina šventyklą. Jeruzalė nupuola sulig žeme, ant kurios buvo pastatyta.
20. Kas galiausiai atsitinka Dievo priešams?
20 Kol dar neištiko neganda, Jude viešpatauja keletas karalių, klusnių Jehovos Įstatymui. Kaip tada? Jehova kovoja už savo tautą. Nors priešų knibždėte knibžda, jie pasidaro kaip „smulkios dulkės“ ir „pelai“. Metui atėjus, Jehova išblaško juos „perkūnija, žemės drebėjimu, galingu ūžesiu, viesulu, audra ir rajos ugnies liepsna“ (Izaijo 29:5, 6).
21. Pakomentuok vaizdingą palyginimą iš Izaijo 29:7, 8.
21 Priešų kariai nekantrauja, trokšdami sugriauti Jeruzalę ir prisiryti karo grobio. Jie baisiai nusivils! Kaip alkanas sapnuoja valgąs iki soties, bet pabunda išbadėjęs, taip Judo priešai nesulauks geidžiamosios puotos. (Perskaityk Izaijo 29:7, 8.) Prisiminkime, kas nutinka Sanheribo vadovaujamai asirų kariuomenei, apsiautusiai Jeruzalę dievobaimingo karaliaus Ezekijo dienomis (Izaijo 36 ir 37 skyriai). Baisinga Asirijos karo mašina per vieną naktį apgręžiama riedėti namo. Žmogui nė rankos nepakėlus, žūva 185 000 narsių Asirijos karių! Kai Gogas iš Magogo paleis savąją karo mašiną prieš Jehovos tautą, svajonė tapti nugalėtoju vėl neišsipildys (Ezechielio 38:10-12; 39:6, 7).
22. Kaip pasireiškia Judo dvasinis girtumas?
22 Izaijui skelbiant šią pranašystę, Jude viešpatauja mažatikiai — priešingybė Ezekijui. Sudarę sąjungas su bedievių tautomis, jie dvasiniu požiūriu taip nusigeria, kad netenka sąmonės. „Būkite neryžtingi, gūžčiokite pečiais, apakinkite save ir būkite akli! Būkite girti, bet ne nuo vyno, svyruokite, bet ne nuo svaigiojo gėrimo!“ (Izaijo 29:9) Dvasiškai girti vadai nesuvokia, kokį svarbų regėjimą Jehova siuntė tikrajam pranašui. Izaijas kalba: „Gilaus snaudulio dvasią Viešpats išliejo ant jūsų. Jis aptemdė jūsų akis — pranašus ir jūsų galvas — regėtojus. Viso to regėjimas jums yra tarsi užantspauduotos knygos žodžiai. Kai ji duodama mokančiam skaityti ir sakoma: ‛Paskaityk!’ — šis atsako: ‛Negaliu, nes ji užantspauduota!’ O kai ji duodama nemokančiam skaityti ir sakoma: ‛Paskaityk!’ — tas atsako: ‛Nemoku skaityti!’“ (Izaijo 29:10-12)
23. Kodėl ir kaip Jehova pareikalaus, kad Judas atsiskaitytų?
23 Judo religiniai vadai dedasi dvasingi, bet išsižada Jehovos. Mokydami kreivų teisingumo normų, jie mėgina užglaistyti savo bedievišką, nedorą elgesį ir pasiteisinti, — mat jie užtraukė tautai Dievo nemalonę. Jehova, pareikalavęs atsiskaityti už veidmainystę, ‛nustebins šią tautą’ ir įvykdys savo „nepaprastą užmojį“. Jis sako: „Kadangi ši tauta tik liežuviu tesiartina prie manęs, tik lūpomis tegarbina mane, jos širdis nutolusi nuo manęs, tik žmonių išmoktu įstatymu tesiremia mano garbinimas, aš vėl nustebinsiu šią tautą taip nepaprastai, kad jos išminčių išmintis nueis niekais, ir protingųjų įžvalgumas pradings“ (Izaijo 29:13, 14). Judo prasimanyta išmintis ir įžvalgumas nueis niekais, kuomet Jehova sunaikins tą atskalūnišką religinę sistemą Babilono imperijos pajėgomis. Tas pats nutiko ir pirmajame amžiuje, kai žydų vadovai, dėdamiesi išmintingi, nuvedė tautą klystkeliais. Panašiai atsitiks ir mūsų laikų krikščionijos bažnyčioms (Mato 15:8, 9; Romiečiams 11:8).
24. Kaip judėjai pasirodo nebijantys Dievo?
24 Pagyrūnai Judo vadovai, iškraipę teisingąjį garbinimą, dar tikisi kaip nors išsisukti. Nejaugi tai pavyks? Izaijas nuplėšia jiems kaukę ir parodo, kad širdyje jie neturi Dievo baimės ir jokios išminties: „Vargas tiems, kurie nuo Viešpaties giliai nuslepia savo planus! Jie patamsyje daro savo darbus, sakydami: ‛Kas mus mato? Kas mus pažįsta?’ Jūs verčiate dalykus aukštyn kojomis! Argi puodžius lygus moliui? Tarsi dirbinys sakytų apie savo dirbėją: ‛Jis manęs nepadarė!’ Arba kūrinys tartų apie savo kūrėją: ‛Nieko jis neišmano!’“ (Izaijo 29:15, 16; palygink Psalmyno 111:10) Kad ir kaip gerai jie užsislėptų, vis viena bus ‛nuogi ir atidengti’ Dievo akims (Hebrajams 4:13, Brb).
„Kurčiai išgirs“
25. Kokia prasme „kurčiai“ išgirs?
25 Tikintys žmonės bus išgelbėti. (Perskaityk Izaijo 29:17-24; palygink Luko 7:22.) „Kurčiai išgirs knygos žodžius“ — Dievo Žodžio žinią. Aišku, čia kalbama ne apie kurčių ausų pagydymą, o apie dvasinės klausos atgavimą. Izaijas vėl užsimena apie Mesijo Karalystę, atkursiančią teisingąjį garbinimą žemėje. Ši Karalystė buvo įsteigta mūsų laikais. Milijonai tyraširdžių žmonių dabar leidžiasi Jehovos pataisomi ir mokosi jį šlovinti. Kaip nuostabiai pildosi pranašystė! Galiausiai išauš diena, kai visa, kas kvėpuoja, šlovins Jehovą ir liaupsins jo šventąjį vardą (Psalmyno 150:6).
26. Kokius dvasinius priminimus šiandien girdi „kurčiai“?
26 Ką šiandien sužino tokie „kurčiai“, klausydamiesi Dievo Žodžio? Jie išgirsta, jog visi krikščionys, ir ypač tie, kuriuos susirinkimas laiko sektinais pavyzdžiais, privalo rūpestingai saugotis, kad ‛nesvirduliuotų įkaušę nuo svaigiojo gėrimo’ (Izaijo 28:7). Mums niekada neturi atsibosti Dievo priminimai, padedantys išlaikyti dvasingą požiūrį. Nors krikščionys deramai paklūsta valdžiai ir tikisi iš jos tam tikrų patarnavimų, išgelbėti gali tiktai Jehova Dievas, ne pasaulis. Atminkime, jog šioji karta, kaip ir atskalūnė Jeruzalė, neišvengs Dievo teismo. Mes, panašiai kaip Izaijas, patiriame žmonių priešiškumą, bet su Jehovos pagalba ištvermingai skelbiame Jo perspėjimą (Izaijo 28:14, 22; Mato 24:34; Romiečiams 13:1-4).
27. Ko krikščionys gali pasimokyti iš Izaijo pranašystės?
27 Vyresnieji ir tėvai tegul pasimoko iš Jehovos, kaip reikia drausminti: ne tiktai nubausti, bet padėti nusidėjėliui susigrąžinti Dievo malonę (Izaijo 28:26-29; palygink Jeremijo 30:11). Visiems mums, taip pat jaunimui, yra primenama, kaip svarbu tarnauti Jehovai iš širdies ir būti krikščionimi ne dėl akių (Izaijo 29:13). Įrodykime, kad sveikai bijome Jehovos ir labai jį gerbiame — priešingai netikintiems Judo gyventojams (Izaijo 29:16). Be to, noriai duokimės Jehovos taisomi ir mokomi (Izaijo 29:24).
28. Kaip Jehovos tarnai vertina jo gelbstinčią ranką?
28 Kaip svarbu tikėti ir pasikliauti Jehova, kad jis padarys geriausiai! (Palygink Psalmyno 146:3.) Perspėjimas, kurį skelbiame, daugumai žmonių atrodo vaikiškas. Jiems keista ir neįprasta girdėti, kad krikščionijos bažnyčių, tariamai garbinančių Dievą, laukia pražūtis. Bet Jehova įvykdys savo „nepaprastą užmojį“. Tuo galima neabejoti. Užtat paskutinėmis šios santvarkos dienomis Dievo tarnai deda visas viltis į jo Karalystę ir pateptąjį Karalių Jėzų Kristų. Jie žino, kad Jehovos gelbstinti ranka ir „nepaprastas užmojis“ suteiks amžinų palaimų visiems dievobaimingiems žmonėms.
[Išnaša]
^ pstr. 8 Hebrajiškai, originalo kalba, Izaijo 28:10 eilutė skamba lyg vaikiškas eilėraštukas, surimuotas kartojant. Izaijo žodžiai religiniams vadams rodėsi vaikiški ir nuobodūs.
[Studijų klausimai]
[Iliustracijos 289 puslapyje]
Užuot pasikliovusios Dievu, bažnyčios eina išvien su politiniais vadovais
[Iliustracija 290 puslapyje]
Jehova, leidęs babiloniečiams sunaikinti Jeruzalę, įvykdo savo „nepaprastą užmojį“
[Iliustracija 298 puslapyje]
Tie, kurie buvo dvasiškai kurti, dabar ‛girdi’ Dievo Žodį
