Trečias skyrius

Kaip atsirado gyvybė?

MŪSŲ Žemėje knibždėte knibžda gyvybė. Nuo snieguotos Arkties iki pat Amazonės drėgnųjų miškų, nuo Sacharos dykumos iki Evergleido pelkių, nuo tamsių vandenyno gelmių iki žėrinčių kalnų viršūnių — visur pilna gyvybės. Ir ji dažnai stebina mus.

Gyvybės tipų įvairovė, skirtingi dydžiai bei gausa tiesiog pribloškia. Mūsų planetoje dūzgia bei vibžda milijonas rūšių vabzdžių. Mus supančiuose vandenyse plaukioja per 20 000 rūšių žuvų — vienos sulig ryžių grūdeliu, o kitos — ilgos kaip sunkvežimis. Žemę puošia bent 350 000 rūšių augalų — kai kurie keisti, tačiau dauguma — nuostabūs. Padangėje skraido per 9000 rūšių paukščių. Tos būtybės, įskaitant žmogų, — tai reginys bei simfonija, vadinama gyvenimu.

Bet stebina ne vien žavinga aplinkinių gyvių įvairovė; dar nuostabesnė jų nepaprasta vienovė. Biochemikai, kruopščiai tiriantys Žemės gyvius, aiškina, kad visos gyvos būtybės — tiek amebos, tiek žmogus — priklauso nuo stulbinančios sąveikos: darnaus nukleino rūgščių (DNR ir RNR) bei baltymų molekulių darbo. Sudėtingi procesai, kuriuose dalyvauja šie komponentai, vyksta iš esmės visose žmogaus kūno ląstelėse, lygiai kaip ir kolibrių, liūtų bei banginių ląstelėse. Ši vieninga sąveika kuria puikią gyvybės mozaiką. Iš kur tokia nuostabi gyvybės darna? Kaip iš tikrųjų atsirado gyvybė?

 Tu tikriausiai pripažįsti, kad kadaise Žemėje nebuvo gyvybės. Mokslininkai su tuo sutinka, ir dauguma religinių knygų panašiai teigia. Bet tu galbūt suvoki, kad šie du šaltiniai — mokslas ir religija — gyvybės atsiradimą Žemėje aiškina skirtingai.

Milijonai įvairaus išsilavinimo žmonių tiki, kad  gyvybę Žemei davė išmintingas Kūrėjas, pirmutinis Projektuotojas. O daugelis mokslininkų sako, kad gyvybė išsivystė iš negyvos materijos visiškai atsitiktinai, palaipsniui vykstant visokioms cheminėms reakcijoms. Kuris tvirtinimas teisingas?

Neturime manyti, kad šios dilemos sprendimas mums nereikšmingas ir nepadės prasmingiau gyventi. Kaip jau minėta, vienas pačių svarbiausių klausimų, į kuriuos žmonija ieško atsakymo, yra: iš kur mes, gyvos būtybės, atsiradome?

Daugumoje mokslinių paskaitų dėmesys sutelkiamas į gyvybės formų prisitaikymą bei išlikimą, o ne į svarbesnį — pačios gyvybės atsiradimo klausimą. Galbūt pastebėjai, kad gyvybės atsiradimą paprastai bandoma paaiškinti apibendrinimais, tokiais kaip šis: ‛Per milijonus metų, sąveikaujant molekulėms, kažkaip atsirado gyvybė.’ Tačiau ar tai patenkinamas atsakymas? Tai reikštų, kad saulės, žaibų ar vulkanų energijos veikiama negyva materija pajudėjo, ėmė vystytis ir galiausiai pasirodė pirmosios gyvybės formos — visa tai be niekieno pagalbos. Koks milžiniškas šuolis! Iš negyvos materijos į gyvą! Ar viskas būtent taip ir vyko?

Priimti tokią sampratą viduramžiais galbūt neatrodė didelė problema, nes dauguma tikėjo, kad gyvybė savaime atsiranda iš negyvos materijos. XVII amžiuje italų gydytojas Frančeskas Redis galiausiai įrodė, kad vikšrų sugedusioje mėsoje atsiranda tik tada, kai musės joje padeda kiaušinėlių. Mėsoje, ant kurios musės negalėdavo nutūpti, vikšrų neatsirasdavo. Jeigu padarai, dydžio sulig muse, neatsiranda savaime, kaip yra su mikrobais,  kurių visada pasitaiko maiste, ar jis būtų uždengtas, ar ne? Nors vėliau bandymais buvo nustatyta, jog mikrobai neatsiranda savaime, klausimas liko ginčytinas. Paskui pasirodė Lui Pastero darbai.

Daug žmonių atsimena Pastero darbus — fermentacijos bei infekcinių ligų problemos sprendimą. Be to, jis bandymais nustatinėjo, ar mikroskopinės gyvybės formos galėjo atsirasti savaime. Tu tikriausiai skaitei apie tai: Pasteras įtikinamai parodė, kad sterilizuotame vandenyje, apsaugotame nuo teršalų, neatsiranda nė mažiausia bakterija. 1864 metais jis pranešė: „Savaiminio atsiradimo doktrina niekada nebeatsigaus po mirtino smūgio, kurį jai sudavė tas paprastas eksperimentas.“ Tas tvirtinimas nepaneigiamas. Sukurti gyvybę iš negyvos materijos dar nepavyko jokiais bandymais.

Tad kaip Žemėje atsirado gyvybė? Atsakyti į šį klausimą iš naujo pamėginta trečiajame dešimtmetyje; tai rodo rusų biochemiko Aleksandro I. Oparino darbai. Jis ir kiti mokslininkai nuo tada siūlo kažką panašaus į trijų veiksmų dramos scenarijų, kuriame vaizduojama, kas esą vyko Žemės scenoje. Pirmajame veiksme aprašomas žemės elementų, arba žaliavų, transformavimasis į molekulių grupes. Toliau staiga pereinama prie didelių molekulių. Ir paskutinis šios dramos veiksmas — šuolis į pirmąją gyvą ląstelę. Bet ar tikrai taip ir buvo?

Šioje dramoje būtina paaiškinti, kad pirminė Žemės atmosfera labai skyrėsi nuo dabartinės. Viena teorija sako, kad tada beveik visiškai nebuvo  laisvo deguonies ir iš azoto, vandenilio bei anglies susidarė amoniakas ir metanas. Teigiama, kad, žaibams ir ultravioletiniams spinduliams bombarduojant šių dujų bei vandens garų atmosferą, formavosi cukrūs ir amino rūgštys. Tačiau prisiminkime, kad tai tik prielaidos.

Remiantis šia teorine drama, tie molekulių junginiai pateko į vandenynus ar kitus vandens  telkinius. Per ilgą laiką cukrūs, rūgštys bei kiti dariniai koncentravosi į buljoną — „pirmykštę sriubą“, kurioje amino rūgštys, tarkim, jungėsi sudarydamos baltymus. Plėtojantis šiai teorinei progresijai, kiti dariniai, vadinami nukleotidais, sudarė grandines ir virto nukleino rūgštimi, tokia kaip DNR. Manoma, kad visa tai paruošė sceną paskutiniam tos molekulinės dramos veiksmui.

Tą paskutinį faktais nepatvirtintą veiksmą galima pavadinti meilės istorija. Baltymų ir DNR molekulės atsitiktinai susitinka, viena kitą atpažįsta ir apsikabina. Tada, prieš pat nusileidžiant uždangai, gimsta pirmoji gyva ląstelė. Jeigu tu sekei šią dramą, tikriausiai svarstei: ‛Ar tai tikrovė, ar prasimanymas? Ar galėjo taip Žemėje atsirasti gyvybė?’

Laboratoriniai bandymai sukurti gyvybę

Šeštojo dešimtmečio pradžioje mokslininkai sumanė patikrinti Aleksandro Oparino teoriją. Faktas, kad gyvybė atsiranda tik iš gyvybės, jau buvo įrodytas, bet mokslininkai spėliojo, kad jeigu praeityje sąlygos buvo kitokios, iš negyvos materijos gyvybė galėjo atsirasti pamažu. Ar įmanoma tai pademonstruoti? Mokslininkas Stenlis L. Mileris, dirbdamas Haroldo Jurėjaus laboratorijoje, vandenilį, amoniaką, metaną ir vandens garus (manydamas, kad iš to susidėjo pirmykštė atmosfera) uždarė hermetiškoje kolboje, kurios dugne virė vanduo (atitinkantis vandenyną), ir per vandens garus leido elektros (žaibo imitacija) išlydžius. Po savaitės kolboje atsirado rausvos klampios medžiagos, kurioje  Mileris rado nemažai amino rūgščių — svarbiausią sudėtinę baltymų dalį. Galbūt esi girdėjęs apie šį eksperimentą, nes metų metais jis būdavo minimas moksliniuose vadovėliuose bei mokyklų programose kaip žemiškosios gyvybės pradžios paaiškinimas. Bet ar tai logiškas paaiškinimas?

Iš tiesų Milerio eksperimento reikšmė šiandien labai abejotina. (Žiūrėk „Klasikinis, tačiau abejotinas bandymas“ 36—37 puslapiuose.) Vis dėlto tariama eksperimento sėkmė paskatino daryti naujus bandymus, ir net buvo gauta komponentų, kurie randami nukleino rūgštyse (DNR ir RNR). Šios srities specialistai (kartais vadinami gyvybės kilmės tyrinėtojais) buvo pilni optimizmo, nes tariamai atkartojo pirmąjį molekulinės dramos veiksmą. Atrodė, kad laboratoriniais bandymais bus galima atkartoti ir kitus du šios dramos veiksmus. Vienas chemijos profesorius tvirtino: „Primityviųjų gyvybės formų atsiradimą netrukus bus galima paaiškinti evoliucijos procesais.“ O vienas rašytojas, gvildenantis mokslo klausimus, pastebėjo: „Kritikai spėliojo, kad tokie mokslininkai, kaip Meri Šelė knygoje minimas dr. Frankenšteinas, greitai savo laboratorijose kurs gyvus organizmus ir tiksliai parodys, kaip išsivystė gyvybė.“ Savaiminio gyvybės atsiradimo paslaptis, daugelio manymu,  buvo atskleista. (Žiūrėk „‛Dešiniosios’ ir ‛kairiosios’ amino rūgštys“ 38 puslapyje.)

Nuomonės keičiasi — mįslės lieka

Tačiau metams bėgant tas optimizmas išgaravo. Slenka dešimtmečiai, o gyvybės paslaptys tebėra nesuvokiamos. Maždaug po 40 metų nuo savo eksperimento profesorius Mileris žurnale Scientific American pasakė: „Gyvybės atsiradimo klausimas pasirodė daug sunkesnis, negu aš bei daugelis kitų žmonių įsivaizdavome.“ Kiti mokslininkai pritaria šiam naujam požiūriui. Pavyzdžiui, 1969 metais biologijos profesorius Dinas H. Kenjonas, kaip bendraautoris, išleido knygą Biochemical Predestination (Biocheminė lemtis). Bet visai neseniai jis  pripažino, jog „iš esmės neįtikima, kad be niekieno pagalbos materija ir energija jungėsi į gyvas sistemas“.

Iš tiesų laboratoriniai bandymai patvirtino Kenjono žodžius, kad „visose dabartinėse gyvybės cheminės prigimties teorijose yra esminių trūkumų“. Kai Mileris ir kiti susintetino amino rūgštis, mokslininkai ieškojo būdų pagaminti baltymus bei DNR, nes abu šie komponentai būtini gyvybei Žemėje. Koks buvo gautas rezultatas po tūkstančių bandymų, atliktų su vadinamąja pirmykšte atmosfera? Leidinyje The Mystery of Life’s Origin: Reassessing Current Theories sakoma: „Matome įspūdingą priešingybę: pasiekta reikšmingų laimėjimų sintetinant amino rūgštis, bet vis nepavyksta susintetinti baltymų bei DNR.“ Pastarosios pastangos apibūdinamos kaip „nuolatinė nesėkmė“.

Iš tiesų paslaptis ne tik ta, kaip atsirado pirmosios baltymų bei nukleino rūgšties (DNR ar RNR) molekulės. Paslaptis yra, kaip jos veikia kartu. „Tik bendradarbiaujant toms dviem molekulėms įmanomas gyvenimas Žemėje“, — sakoma enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica. Tačiau joje nurodoma, kad to bendradarbiavimo pradžia tebėra „kertinė ir neišsprendžiama gyvybės kilmės problema“. Iš tiesų taip.

Priede A „Darnus darbas gyvybei palaikyti“ (45—47 puslapiai) iš esmės apžvelgiama, kaip nuostabiai mūsų ląstelėse darbuojasi baltymai bei nukleino rūgštys. Vos dirstelėjęs į savo kūno ląsteles, imi žavėtis mokslininkų darbais šioje srityje. Jie nušvietė tuos nepaprastai sudėtingus procesus,  apie kuriuos nedaugelis tesusimąstome, nors jie vyksta kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką. Tačiau, kita vertus, stulbinantis sudėtingumas bei tikslumas verčia mus grįžti prie klausimo, kaip visa tai prasidėjo.

Tu tikriausiai žinai, kad gyvybės kilmės tyrinėtojai tebebando kurti įtaigų gyvybės atsiradimo scenarijų. Vis dėlto jų argumentai neįtikinami. (Žiūrėk priedą B „Iš ‛RNR pasaulio’ ar iš kosmoso?“ 48 puslapyje.) Pavyzdžiui, Klausas Dozas iš Vokietijos Mainco Biochemijos instituto pareiškė: „Šiuo metu visi ginčai dėl principinių teorijų bei šios srities eksperimentų arba atsiduria aklavietėje, arba baigiasi savo neišmanymo pripažinimu.“

1996 metų Tarptautinėje konferencijoje dėl gyvybės kilmės irgi nebuvo rasta jokių sprendimų. Priešingai, žurnalas Science pranešė, kad maždaug 300 susirinkusių mokslininkų „bandė išspręsti mįslę, kaip visų pirma atsirado [DNR ir RNR] molekulės ir kaip jos virto atsikuriančiomis ląstelėmis“.

Tyrinėti ir net pradėti aiškinti, kas dedasi mūsų ląstelių molekulėse, reikia proto ir didelio išsilavinimo. Ar protinga tikėti, kad „pirmykštėje sriuboje“ iš pradžių vyko sudėtingi procesai — nekontroliuojami, savaiminiai ir atsitiktiniai? O gal reikėjo dar kažko?

 Kodėl tiek mįslių?

Šiandien matome, jog daugiau kaip pusę šimtmečio spėliota bei tūkstančius kartų bandyta įrodyti, kad gyvybė atsirado savaime. Tad sunku nepritarti Nobelio premijos laureatui Fransiui Krikui. Kalbėdamas apie gyvybės kilmės teorijas, Krikas pažymėjo, jog „per dažnai mėginama kažką tvirtinti teturint vos keletą faktų“. Todėl nestebina kai kurių mokslininkų analitikų išvados, jog gyvybė yra per daug sudėtinga, kad galėtų staiga atsirasti savaime net gerai įrengtoje laboratorijoje, jau nekalbant apie „laukines“ sąlygas.

 Jeigu pažangus mokslas negali įrodyti, kad gyvybė atsirado savaime, kodėl kai kurie mokslininkai vis dar palaiko tokias teorijas? Prieš keletą dešimtmečių profesorius Dž. D. Bernalis leidinyje The Origin of Life paaiškino: „Taikant šiai [savaiminio gyvybės atsiradimo] teorijai griežtus mokslo kriterijus, jos pačios ginčytinais teiginiais įmanoma akivaizdžiai įrodyti, kad gyvybė neatsirado savaime; tai pernelyg neįtikima ir galimybė įsižiebti gyvybei per maža.“ Jis pridūrė: „Šiuo požiūriu belieka tik apgailestauti: Žemėje yra begalybė gyvybės formų ir jų veikla tokia įvairi, kad norint paaiškinti gyvybės atsiradimą tenka iškraipyti argumentus.“ O padėtis vis tiek nesikeičia.

Pagalvok, ką reiškia taip samprotauti. Tai lyg sakytum: ‛Mokslo požiūriu teisinga, jog gyvybė neatsirado pati. Bet savaiminis jos atsiradimas tėra vienintelė svarstytina galimybė. Taigi norint paremti hipotezę, kad gyvybė atsirado savaime, reikia iškraipyti faktus.’ Ar tave patenkina tokia logika? Ar taip samprotaujant netenka dažnai ‛kraipyti’ faktų?

Tačiau yra nusimanančių, gerbiamų mokslininkų, kurie nemato reikalo kraipyti faktų, kad pasitelktų vyraujančią filosofiją gyvybės kilmei išaiškinti. Veikiau tie faktai padeda jiems padaryti protingą išvadą. Kokie tie faktai ir kokia išvada?

Žinios ir protas

Viename dokumentiniame filme buvo rodomas pokalbis su žinomu Lenkijos Mokslų akademijos Dendrologijos instituto profesoriumi genetiku Mačiejumi Giertychu. Štai ką jis pasakė:

 „Mes suprantame, kad genuose yra milžiniškas informacijos kiekis. Mokslas nežino, kaip ta informacija galėtų atsirasti savaime. Tam reikia proto; ji negali atsirasti atsitiktinai. Žodžiai neatsiranda vien sumaišius raides.“ Jis pridūrė: „Pavyzdžiui, labai sudėtinga DNR, RNR, baltymo replikacijos sistema ląstelėje turėjo tobulai veikti jau nuo pat pradžios. Kitaip gyvybinės sistemos negalėtų egzistuoti. Vienintelis logiškas paaiškinimas toks: ši neaprėpiama informacija yra proto rezultatas.“

Kuo daugiau sužinai apie gamtos stebuklus, tuo logiškesnė rodosi išvada: gyvybė turėjo kilti iš protingo šaltinio. Kokio?

Kaip jau buvo minėta, milijonai išsilavinusių žmonių daro išvadą, kad gyvybę Žemėje tikriausiai sukūrė aukštesnis protas, kūrėjas. Taip, bešališkai ištyrę faktus, jie sutinka, kad net šiame mokslo amžiuje išmintinga pritarti Biblijos poetui, kuris senų senovėje apie Dievą pasakė: „Tavyje yra gyvenimo šaltinis“ (Psalmių 35:10).

Ar tu tvirtai nusistatęs dėl to, ar ne, sutelkime dėmesį į kai kuriuos tave patį liečiančius stebuklus. Taip patirsime daug pasitenkinimo ir geriau išsiaiškinsime šį klausimą, turintį įtakos mūsų gyvenimui.

 [Rėmelis 30 puslapyje]

Kokia atsitiktinumo tikimybė?

„Tik atsitiktinumas padarė viską, kad iš pirmykštės sriubos išsivystytų žmogus“, — pasakė Nobelio premijos laureatas Kristianas de Duvas, kalbėdamas apie gyvybės atsiradimą. Tačiau ar protinga gyvybės kilmę aiškinti atsitiktinumu?

Kas yra atsitiktinumas? Kai kas turi omenyje matematinę tikimybę, pavyzdžiui, kuria puse nukris mesta moneta. Tačiau kalbėdami apie gyvybės atsiradimą daugelis mokslininkų žodį „atsitiktinumas“ vartoja ne tokia prasme. Šis neapibrėžtas žodis veikiau atstoja tikslesnį žodį „priežastis“, ypač kai ta priežastis nežinoma.

Biofizikas Donaldas M. Makėjus pažymi: „Suasmeninti ‛atsitiktinumą’, tarsi kalbėtume apie priežastinį veiksnį, reikštų neteisėtai pereiti nuo mokslinės prie pusiau religinės mitologinės sampratos.“ Panašiai nurodo ir Robertas Č. Spraulis: „Taip ilgai vadinę nežinomą priežastį ‛atsitiktinumu’, žmonės ima užmiršti, jog tai tėra pakaitalas. ... Prielaida, kad ‛atsitiktinumas lygus nežinomai priežasčiai’, daugeliui įgavo reikšmę ‛atsitiktinumas lygus priežasčiai’.“

Pavyzdžiui, Nobelio premijos laureatas Žakas L. Mono samprotaudamas rėmėsi šiuo teiginiu — ‛atsitiktinumas lygus priežasčiai’. „Tik grynas, visiškai aklas atsitiktinumas [yra] stulbinančio evoliucijos statinio pagrindas, — rašė jis. — Žmogus pagaliau žino esąs vienintelė būtybė neaprėpiamoje bejausmėje visatoje, atsiradęs joje visai atsitiktinai.“ Įsidėmėk jo žodžius: ‛Atsitiktinai.’ Mono šiuo atžvilgiu nesiskiria nuo daugelio kitų — atsitiktinumą iškelia kaip kūrybos principą. Atsitiktinumą siūloma laikyti gyvybės atsiradimo Žemėje priežastimi.

Iš tiesų žodynai rodo, kad „atsitiktinumas“ yra „neapibrėžta ir betikslė nepaaiškinamų įvykių priežastis“. Taigi kas kalba, kad gyvybę nulėmė atsitiktinumas, tas teigia, jog ji atsirado dėl tam tikros nežinomos priežastinės jėgos. Tad rašydami žodį „Atsitiktinumas“ didžiąja raide, argi kai kurie iš esmės nesako, jog tai Kūrėjas?

[Rėmelis 35 puslapyje]

„[Mažiausia bakterija] panaši į žmogų daug labiau negu Stenlio Milerio cheminiai mišiniai, nes ji jau turi šias biocheminės sistemos savybes. Taigi greičiau bakterija išsivystys į žmogų, negu iš amino rūgščių mišinio atsiras bakterija“ (Biologijos profesorė Lin Margulis).

 [Rėmelis/iliustracija 36, 37 puslapiuose]

Klasikinis, tačiau abejotinas bandymas

Stenlio Milerio 1953 metais atliktas bandymas dažnai minimas kaip savaiminio gyvybės atsiradimo įrodymas. Tačiau Mileris savo aiškinimą grindė prielaida, jog pirmykštė atmosfera buvo „redukuota“. Tai yra joje beveik nebuvo laisvo (chemiškai nesusijungusio) deguonies. Kaipgi taip?

Knygoje The Mystery of Life’s Origin: Reassessing Current Theories nurodoma, jog jeigu būtų buvę daug laisvo deguonies, ‛jokios amino rūgštys nebūtų susidariusios, o jeigu kaip nors ir būtų susidariusios, tuoj pat būtų suskilusios’. * Ar svari Milerio prielaida dėl vadinamosios pirmykštės atmosferos?

Viename autoritetingame straipsnyje, išspausdintame praėjus dvejiems metams nuo to eksperimento, Mileris rašė: „Šios idėjos, aišku, tėra spėlionė, nes mes nežinome, ar besiformuojančios Žemės atmosfera buvo redukuota. ... Iki šiol aiškaus įrodymo nerasta“ (Journal of the American Chemical Society, 1955 m. gegužės 12 d.).

Ar iš viso rasta kokių įrodymų? Po maždaug 25 metų rašytojas mokslininkas Robertas S. Kovenas pranešė: „Kai kurias savo prielaidas mokslininkai turi peržiūrėti. ... Įrodymų, palaikančių vandenilio prisotintos, labai redukuotos atmosferos idėją, beveik neatsirado, tačiau yra įrodymų, liudijančių priešinga“ (Technology Review, 1981 balandis).

O dar vėliau? 1991-aisiais Džonas Horganas Scientific American rašė: „Per pastarąjį dešimtmetį imta vis  labiau abejoti Jurėjaus ir Milerio prielaidomis dėl atmosferos. Laboratoriniai bandymai bei atmosferos duomenų atkūrimas kompiuteriu... rodo, kad ultravioletiniai saulės spinduliai, dabar blokuojami atmosferinio ozono, būtų suardę vandenilio turinčias molekules. ... Tokia atmosfera [anglies dioksidas ir azotas] nepalanki sintetintis amino rūgštims bei kitiems gyvybės pirmtakams.“

Tad kodėl daugelis iki šiol tiki, kad pirmykštė Žemės atmosfera buvo redukuota — turėjo mažai deguonies? Leidinyje Molecular Evolution and the Origin of Life Sidnėjus V. Foksas bei Klausas Dozas atsako: atmosferoje turėjo trūkti deguonies pirmiausia dėl to, kad, „remiantis laboratoriniais bandymais, cheminei evoliucijai... deguonis būtų labai trukdęs“, ir dėl to, kad tokie dariniai kaip amino rūgštys „geologiniais laikais vyraujant deguoniui nebūtų patvarūs“.

Ar toks samprotavimas nėra tuščiažodžiavimas? Pirmykštė atmosfera esą buvo redukuota, nes priešingu atveju gyvybė nebūtų atsiradusi savaime. Bet iš tiesų nėra garantijos, kad ji buvo redukuota.

Dar viena svarbi detalė: jeigu dujų mišinys atstoja atmosferą, elektros kibirkštis imituoja žaibą, o verdantis vanduo — jūrą, kas yra mokslininkas, ruošiantis ir atliekantis bandymą?

[Išnaša]

[Rėmelis 38 puslapyje]

„Dešiniosios“ ir „kairiosios“ amino rūgštys

Rankos, žinia, yra dešinioji ir kairioji. Taip ir su amino rūgšties molekulėmis. Iš maždaug 100 žinomų amino rūgščių tik 20 įeina į baltymus, ir visos jos yra „kairiosios“. Kai mokslininkai, imituodami procesus, tariamai vykusius pirmykštėje sriuboje, laboratoriškai susintetina amino rūgštis, jie jose randa po lygiai „dešiniųjų“ bei „kairiųjų“ molekulių. „Toks vienodas paplitimas, — pranešama The New York Times, — nebūdingas gyvybei, kuri priklauso tik nuo ‛kairiųjų’ amino rūgščių.“ Kodėl gyvieji organizmai sudaryti vien iš „kairiųjų“ amino rūgščių, yra „didelė paslaptis“. Net meteorituose aptiktos amino rūgštys „daugiausia buvo ‛kairiosios’“. Dr. Džefris L. Beida, nagrinėjantis gyvybės kilmės problemas, pasakė, kad „biologinių amino rūgščių asimetriją galbūt lėmė kažkokia kosmoso jėga“.

[Rėmelis 40 puslapyje]

„Šiais eksperimentais... įrodinėjama abiotinė sintezė to, ką iš tikrųjų sukūrė bei suplanavo labai intelektualus biotinis asmuo, siekdamas patvirtinti idėjas, kurioms jis buvo labai atsidavęs“ (Origin and Development of Living Systems).

 [Rėmelis/iliustracija 41 puslapyje]

„Sąmoningai sukurta“

Britų astronomas seras Fredas Hoilis dešimtmečius paskyrė visatai bei gyvybei tyrinėti ir net palaikė idėją, kad gyvybė į Žemę pateko iš kosmoso. Skaitydamas paskaitas Kalifornijos Technologijos institute, jis aiškino ir apie amino rūgščių išsidėstymo tvarką baltymuose.

„Didžioji biologijos problema, — sakė Hoilis, — yra ne tas nuogas faktas, jog baltymą sudaro tam tikra tvarka susijungusių amino rūgščių grandinė, o tai, kad tikslus amino rūgščių išsidėstymas suteikia šiai grandinei nepaprastų savybių... Jeigu amino rūgštys būtų susijungusios bet kaip, begalė kombinacijų visai nepraverstų gyvajai ląstelei. Tik pagalvok: paprasto fermento grandinė susideda iš beveik 200 grandžių ir kiekviena grandis turi 20 galimybių, taigi galimų nenaudingų kombinacijų nepaprastai gausu — daugiau negu atomų visose galaktikose, matomose didžiausiais teleskopais. Taip yra su vienu fermentu, o jų iš viso per 2000 — pačios įvairiausios paskirties. Tad kaip prieita prie esamos tvarkos?“

Hoilis pridūrė: „Užuot priėmus fantastiškai mažą tikimybę, jog aklos gamtos jėgos įžiebė gyvybę, verčiau manyti ją buvus sąmoningai sukurtą.“

[Rėmelis 44 puslapyje]

Profesorius Maiklas Dž. Bihis pareiškė: „Asmuo, kuris nemano turįs ieškoti vien nesusijusių su intelektu priežasčių, sąžiningai pasakys, kad daugelis biocheminių sistemų yra sukurtos. Bet sukurtos ne gamtos dėsnių, ne atsitiktinumo ir ne būtinybės, o veikiau suplanuotos... Gyvybė Žemėje nuo pat pamatų ir būtiniausių komponentų yra protingos veiklos rezultatas.“

[Schema/iliustracija 42 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Vos žvilgtelėjus į sudėtingą kūno ląstelės pasaulį bei nepaprastas jos funkcijas, kyla klausimas: kaip visa tai atsirado?

• Ląstelės membrana

Prižiūri, kas patenka į ląstelę ir kas išeina iš jos

• Branduolys

Ląstelės valdymo centras

• Chromosomos

Jose yra DNR, pagrindinis genetinis planas

• Ribosomos

Čia gaminami baltymai

• Branduolėlis

Čia formuojamos ribosomos

• Mitochondrija

Čia gaminamos molekulės, teikiančios ląstelei energiją

[Iliustracija 33 puslapyje]

Daug mokslininkų dabar pripažįsta, kad sudėtingos gyvybei būtinos molekulės negalėjo savaime atsirasti jokioje pirmykštėje sriuboje