Mokytojo 12:1–14
12 Tad atmink savo didįjį Kūrėją jaunystės dienomis,+ kol neatėjo vargo dienos+ ir metai, apie kuriuos sakysi: „Jie man nemalonūs“, –
2 metai, kai prigęsta saulės, mėnulio, žvaigždžių šviesa+ ir po liūties* vėl grįžta debesys.
3 Atmink jį, kol neatėjo diena, kai namų sargai* ima drebėti, galiūnai klumpa, malėjos nebemala, nes jų mažai belikę, ir mergelės, žvelgiančios pro langą, mato tik tamsą,+
4 kai vartai į gatvę užsiveria, nutyla girnų ūžesys, kai net paukščio čiulbėjimas prižadina ir kai dukterys giesmininkės nuščiūva,+
5 kai bijomasi aukštumų ir gatvėje darosi baugu, kai migdolas pražysta,+ kai žiogas vos bepasivelka ir kai kapario uoga subliūkšta. Juk žmogus tada jau eina link savo namų, kur ilgus amžius ilsėsis,+ ir gatvėje ima būriuotis raudotojai.+
6 Nutrūks sidabro gija, subyrės aukso dubuo, ąsotis suduš prie šaltinio ir šulinio ratas sulūš.
7 Tada dulkės sugrįš į žemę,+ kurioje ir buvo, o dvasia* – pas Dievą, kuris ją davė.+
8 „Tuštybių tuštybė, – sako mokytojas.+ – Viskas yra tuštybė.“+
9 Mokytojas buvo išmintingas ir to, ką žinojo, mokė kitus.+ Jis viską apmąstė, nuodugniai ištyrė ir užrašė daugybę patarlių.+
10 Mokytojas stengėsi surasti gražių posakių+ ir tiksliai perteikti tiesos žodžius.
11 Išmintingų žmonių žodžiai yra lyg akstinai+ ir jų surinkti posakiai – lyg tvirtai įkaltos vinys. Visi jie – nuo vieno ganytojo.
12 O dėl viso kito, mano sūnau, būk atsargus: knygų rašymui nebus galo, ir kas į jas įninka, nuvargina kūną.+
13 Visa tai išklausius, išvada tokia: bijok Dievo+ ir laikykis jo įsakymų+ – tai kiekvieno žmogaus pareiga.+
14 Juk Dievas pašauks atsiskaityti už kiekvieną darbą, netgi slaptą, ir įvertins, ar jis geras, ar blogas.+
