Jobo 2:1–13
2 Vieną dieną, kai Jehovos akivaizdon vėl rinkosi Dievo sūnūs*,+ į jų būrį taip pat atėjo Šėtonas ir atsistojo Jehovos akivaizdoje.+
2 Jehova kreipėsi į Šėtoną: „Kur buvai?“ – „Klajojau po žemę, skersai išilgai ją išvaikščiojau“,+ – atsakė Jehovai Šėtonas.
3 „Ar pastebėjai mano tarną Jobą? – paklausė Jehova. – Kito tokio žemėje nėra. Jis doras, teisus,+ dievobaimingas žmogus, besišalinantis to, kas bloga. Jis tvirtai laikosi ir tebėra man ištikimas.+ O tu mane kurstai,+ kad jį sunaikinčiau be jokios priežasties.“
4 Bet į tai Šėtonas Jehovai atsakė: „Oda už odą. Žmogus už savo gyvybę* atiduos viską.
5 Tik ištiesk ranką, užgauk jo kaulus ir kūną, ir jis tikrai iškeiks tave į akis.“+
6 Jehova tarė Šėtonui: „Tebūnie. Jis tavo rankose. Tik gyvybės jam neatimk.“
7 Pasišalinęs iš Jehovos akivaizdos, Šėtonas ėmė varginti Jobą baisiais skauduliais+ – skauduliai Jobą nusėjo nuo padų iki viršugalvio.
8 Jobas atsisėdo į pelenus+ ir paėmęs molio šukę grandėsi kūną.
9 Žmona galiausiai jam tarė: „Tu vis dar nepasiduodi ir tebesi Dievui ištikimas?!* Prakeik Dievą ir mirk!“
10 Bet jis atsakė: „Kalbi kaip kokia kvaila moteris. Negi nuo Dievo turėtume priimti tiktai gera? Negi neturėtume priimti ir bloga?“+ Nors Jobui nutiko tokie dalykai, savo lūpomis jis nenusidėjo.+
11 Apie visas Jobą ištikusias nelaimes išgirdo trys jo bičiuliai* – temanas Elifazas,+ šuachas+ Bildadas+ ir naamatietis Cofaras.+ Kiekvienas išsiruošė iš savo namų ir pakeliui susitiko, kaip buvo sutarę. Tada visi kartu keliavo Jobo užjausti ir paguosti.
12 Jobą vyrai pamatė iš tolo, tačiau negalėjo pažinti. Jie pratrūko garsiai raudoti, persiplėšė drabužius, ėmė svaidyti į orą žemes ir berti jas sau ant galvos.+
13 Paskui susėdo ant žemės ir taip prasėdėjo su juo septynias dienas ir septynias naktis. Nė vienas nepratarė jam nė žodžio, nes matė, kad jo skausmas labai didelis.+
Išnašos
^ T. y. angelai.
^ Arba „Tu vis dar neišsižadi savo dorumo?!“ Žr. žodynėlyje „ištikimybė Dievui“.
^ Arba „pažįstami“.
