Izaijo 6:1–13
6 Tais metais, kai mirė karalius Uzijas,+ mačiau Jehovą sėdintį aukštybėse didingame soste.+ Jo apdaras buvo pripildęs šventyklą.
2 Virš jo regėjau serafus, kiekvieną su šešiais sparnais: dviem jie buvo užsidengę veidus, dviem – kojas ir dviem plasnojo.
3 Vienas kitam jie šaukė:„Šventas, šventas, šventas yra kareivijų Viešpats Jehova!+
Visa žemė kupina jo šlovės!“
4 Nuo to šauksmo* drebėjo durų* vyriai ir Namai prisipildė dūmų.+
5 Tada tariau sau: „Vargas man!
Aš pražuvęs* –mano akys išvydo Karalių, patį kareivijų Viešpatį Jehovą!
O juk esu žmogus, kurio lūpos suteptos,+ir gyvenu tarp tų, kurių lūpos suteptos.“
6 Tuomet vienas iš serafų priskrido prie manęs. Žnyplėse jis laikė žariją,+ kurią buvo paėmęs nuo aukuro.+
7 Jis palietė man lūpas ir tarė:
„Štai žarija palietė tau lūpas.
Tavo kaltė pašalinta,tavo nuodėmė atleista.“
8 Ir aš išgirdau Jehovos balsą: „Ką man siųsti? Kas bus mūsų pasiuntinys?“+ Aš atsiliepiau: „Štai aš! Siųsk mane!“+
9 Jis tarė: „Eik ir sakyk šitai tautai:‘Jūs vis girdėsite,bet nepermanysite.
Jūs vis matysite,bet nesuprasite.’+
10 Atbukink šiai tautai širdį,+užkimšk jiems ausis,+uždenk akis,kad jų akys neišvystų,kad ausys neišgirstų,kad jų širdis nesuprastųir kad jie pas mane negrįžtų ir nebūtų pagydyti.“+
11 Tada paklausiau: „Kiek ilgai, Jehova?“ Jis atsakė:
„Kol miestai virs griuvėsiais ir taps negyvenami,kol ištuštės namaiir kraštas bus nuniokotas, liks be žmonių,+
12 kol Jehova toli išvarys žmones+ir kraštas bus visiškai apleistas.
13 Dešimtoji dalis jame pasiliks, bet ir ta sudegs. Tarsi didelį medį, tarsi ąžuolą nukirtus liks tik kelmas. Tas kelmas bus šventoji sėkla*.“
Išnašos
^ Pažod. „Nuo šaukiančiojo balso“.
^ Pažod. „slenksčių“.
^ Pažod. „nutildytas“.
^ Arba „šventieji palikuoniai“.
