Izaijo 26:1–21
26 Tą dieną Judo žemėje bus giedama tokia giesmė:+
„Mes turim stiprų miestą.+
Mums išgelbėti jis pastatė sieną ir pylimus.+
2 Atverkite vartus!+ Teįeina teisi tauta,tau ištikima tauta.
3 Tu saugai tuos, kas kliaujasi tavimi*.
Juos laimini ramybe* nuolatos,+nes jie tavimi pasitiki.+
4 Pasitikėkite Jehova per amžius,+nes Jahas*, Jehova – amžiais tverianti Uola.+
5 Juk jis pažemina gyvenančius aukštai, išdidų miestą.
Nuverčia jį žemyn,nusviedžia žemėn,sulygina su dulkėm.
6 Tą miestą tryps beturčių kojos,vargdieniai jį mindžios.“
7 Teisiojo takas lygus*.
Teisiajam taką tu išlygini,nes esi teisingas.
8 Nuo tavo nurodyto kelio, o Jehova, nenukrypstame,tavimi mes viliamės,brangina mūsų siela tavo vardą ir mintis apie tave.
9 Visa esybe naktį aš tavęs ilgiuos,savosios dvasios gelmėje tavęs nepamirštu.+
Kai žemėj nuosprendžius tu vykdai,gyventojai sužino, kas yra teisu.+
10 Tačiau nedorėlis, net jeigu jam parodytum malonę,nepasimokytų teisumo+ –dorybės šalyje darytų, kas nedora,+Jehovos prakilnumo neišvystų.+
11 Tu jau pakėlęs ranką, Jehova, bet jie nemato.+
Jie pamatys, kaip užsistoji savo tautą, ir susigės,praris juos ugnis, kurią esi parengęs savo priešams.
12 Jehova, tu laiminsi mus ramybe,+juk visa, ko tik imamės,tu dėl mūsų padarai.
13 Jehova, mūsų Dieve, be tavęs yra mus valdę ir kiti valdovai,+bet mūsų lūpos tars vien tavo vardą.+
14 Anie jau mirę, jau nebegyvens.
Jie pakirsti mirties, jau nesikels.+
Tu žvilgsnį į juos atkreipeiir sunaikinai, ištrynei atminimą jų.
15 Jehova, tu pagausinai tautą.
Tu pagausinai tautąir save patį pašlovinai,+tu išplėtei krašto ribas.+
16 Jehova, nelaimės dieną žmonės žvelgė į tave,pašnibždomis jie meldėsi, kai buvo baudžiami.+
17 Kaip kad gimdyti besiruošianti nėščiojikenčia sąrėmių skausmus ir šaukia,taip mes, Jehova, kentėjom dėl tavęs.
18 Tarsi nėščioji ištvėrėme skausmus,tačiau pagimdėme tik vėją.
Išgelbėjimo kraštui mes neatnešėme,negimė nė vienas, kas jame apsigyventų.
19 „Tavo mirusieji vėl gyvens.
Kūnai mano tarnų* prisikels.+
Nubuskite, iš džiaugsmo šūkaukite,gyvenantieji dulkėse,+nes jūsų rasa – ryto rasa*,ir žemė leis mirties pakirstiesiems grįžti į gyvenimą*.
20 Mano tarnai, sueikite į savo kambarius,užsklęskite paskui save duris+ir patūnokite trumpai –tol, kol praeis mano rūstybė.+
21 Štai Jehova jau ateina iš savo buveinės,ir krašto gyventojai turės atsiskaityti už kaltes.
Žemė atidengs joje pralietą kraująir užmuštųjų ji daugiau neslėps.“
Išnašos
^ Arba galbūt „kurių nuostata tvirta“.
^ Arba „taika“.
^ Jehovos vardo trumpinys.
^ Arba „doras“.
^ Pažod. „Mano kūnas“.
^ Arba galbūt „rasa ant žolynų (dedešvų)“.
^ Arba „žemė pagimdys tuos, kuriuos buvo pakirtusi mirtis“.
