Hebrajams 2:1–18

  • „Turime būti itin dėmesingi“ (1–4)

  • Visa atiduota Jėzaus valdžiai (5–9)

  • Jėzus ir jo broliai (10–18)

    • Didysis išgelbėjimo Vedlys (10)

    • Gailestingas vyriausiasis kunigas (17)

2  Todėl turime būti itin dėmesingi tam, ką girdėjome,+ antraip galime būti nuplukdyti į šalį.+  Juk jeigu jau angelų paskelbtas žodis+ susaistė žmogų taip, kad už kiekvieną nusižengimą ir neklusnų poelgį jis susilaukdavo teisingos bausmės,+  tai argi ištrūksime nuo bausmės, jei paniekinsime didį išgelbėjimą,+ apie kurį pirmasis paskelbė mūsų Viešpats+ ir mums paliudijo girdėjusieji jį apie tai skelbiant?  Juk ir Dievas tą žinią paliudijo darydamas ženklus, stebuklus, įvairius įstabius darbus+ ir pagal savo valią dalydamas šventosios dvasios dovanas.+  Ne angelams jis atidavė valdyti būsimąją žemę,+ apie kurią kalbame.  Vienas liudytojas kažkur yra pasakęs: „Kas tas žmogus, kad jį prisimeni? Kas tas žmogaus sūnus, kad tu juo rūpiniesi?+  Jį padarei tik truputį žemesnį už angelus, šlove ir garbe apvainikavai ir savo rankų darbus jam pavedei.  Visa jo valdžiai atidavei*.“+ Jeigu jau Dievas visa atidavė jo valdžiai,+ vadinasi, nepaliko nieko, kas nebūtų jam atiduota.+ Nors mes dar nematome, kad visa yra jo valdžiai atiduota,+  matome, kad Jėzus – tas, kuris buvo padarytas truputį žemesnis už angelus,+ – iškentė mirtiną kančią ir dabar yra apvainikuotas šlove ir garbe.+ Taip, dėl Dievo malonės jis už kiekvieną paragavo mirties.+ 10  Norėdamas nuvesti į šlovę daugelį sūnų,+ Dievas, kuriam ir dėl kurio visa gyvuoja, leido, kad didysis jų išgelbėjimo Vedlys+ kentėtų ir taip būtų ištobulintas.+ 11  Kadangi ir šventintojo, ir šventinamųjų+ tėvas yra vienas,+ šventintojas nesigėdija vadinti jų broliais.+ 12  Jis sako: „Aš skelbsiu tavo vardą savo broliams, sambūryje šlovinsiu tave giesme.“+ 13  Ir dar: „Aš juo pasitikėsiu.“+ Ir dar: „Štai aš ir vaikeliai, kuriuos Jehova* man davė.“+ 14  Kadangi tie „vaikeliai“ yra kūnas ir kraujas, jis irgi tapo kūnu ir krauju,+ kad savo mirtimi į nieką paverstų tą, kuris gali užtraukti mirtį,+ tai yra Velnią,+ 15  ir išvaduotų tuos, kurie visą gyvenimą buvo mirties baimės vergystėje.+ 16  Jis juk buvo atėjęs ne angelams pagelbėti, o Abraomo palikuoniams.+ 17  Taigi, jis turėjo tapti viskuo panašus į savo brolius+ – kad tarnaudamas Dievui būtų gailestingas ir ištikimas vyriausiasis kunigas ir galėtų paaukoti permaldavimo auką+ už tautos nuodėmes.+ 18  Kadangi pats buvo mėginamas ir kentėjo,+ gali padėti tiems, kurie yra mėginami.+

Išnašos

Pažod. „padėjai jam po kojų“.