Romiečiams 7:1–25
7 Nejau nežinote, broliai (kalbu suprantantiems įstatymą), kad įstatymas saisto žmogų tol, kol šis gyvas?
2 Antai ištekėjusi moteris įstatymu susaistyta su vyru tol, kol jis gyvas, tačiau jei vyras miršta, ji nebėra vyro įstatymu susaistyta.+
3 Taigi, jei vyrui gyvam esant ji taptų kito vyro žmona, ji būtų svetimautoja,+ bet jeigu vyras miršta, ji laisva nuo jo įstatymo. Jeigu ji taptų kito vyro žmona, nebūtų svetimautoja.+
4 Taip ir jūs, mano broliai, dėl Kristaus aukos* nebesate įstatymu susaistyti*. Jūs priklausote kitam+ – tam, kuris buvo prikeltas iš mirusių,+ – kad mes visi duotume vaisių Dievo garbei.+
5 Juk kai gyvenome kūniškai, mūsų kūne*, kaip parodė įstatymas, veikė nuodėmingos aistros, todėl darėme darbus*, vedančius į mirtį.+
6 O dabar esame išlaisvinti iš įstatymo+ – išvaduoti iš to,* kas mus varžė, kad būtume vergai nauja prasme, tai yra pavaldūs dvasiai,+ o ne kaip seniau – teisynui.+
7 Tai ką pasakysime? Kad įstatymas yra ydingas*? Anaiptol! Juk aš nebūčiau supratęs, kas yra nuodėmė, jei nebūtų buvę įstatymo.+ Tarkim, jei įstatyme nebūtų pasakyta: „Negeisk svetimo“,+ nebūčiau žinojęs, kad geisti svetimo yra blogai.
8 Bet nuodėmė, radusi progą, kurią suteikia įstatymas, sukėlė manyje visokiausius geismus, o nesant įstatymo nuodėmė buvo negyva.+
9 Mat kadaise, nesant įstatymo, buvau gyvas, bet, įsakymui atėjus, nuodėmė atgijo ir aš numiriau.+
10 Man paaiškėjo, kad įsakymas, turėjęs vesti į gyvenimą,+ veda į mirtį.
11 Mat nuodėmė, radusi progą, kurią suteikia įstatymas, mane suvedžiojo ir per jį nužudė.
12 Taigi įstatymas yra šventas, jo įsakymai irgi yra šventi, teisingi ir geri.+
13 Tad negi tai, kas gera, nuvedė mane į mirtį? Anaiptol! Tai padarė nuodėmė. Kad parodytų, kas esanti, nuodėmė užtraukė man mirtį pasinaudodama tuo, kas gera,+ ir dėl įsakymo tapo daug nuodėmingesnė.+
14 Mes juk žinome, kad įstatymas yra dvasiškas. O aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion,+
15 mat nesuprantu, ką darau: ko noriu, nedarau – darau, ko nekenčiu.
16 Ir jei to, ką darau, daryti nenoriu, vadinasi, pripažįstu, kad įstatymas puikus.
17 Iš tikro tai darau ne aš, o manyje gyvenanti nuodėmė.+
18 Žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena joks gėris. Aš trokštu daryti gera, bet nesugebu.+
19 Darau ne tai, kas gera – ne tai, ko noriu, bet tai, kas bloga, ko nenoriu.
20 O jeigu darau tai, ko nenoriu, vadinasi, ne aš tai darau, o manyje gyvenanti nuodėmė.
21 Taigi mane varžo toks įstatymas: kai noriu daryti gera, prie manęs pristoja bloga.+
22 Juk kaip vidinis žmogus+ aš gėriuosi Dievo įstatymu,
23 tačiau suprantu, kad mano kūne* yra kitas įstatymas ir kad jis kovoja su mano proto įstatymu.+ Tas kūne* veikiantis nuodėmės įstatymas daro mane savo belaisviu.+
24 Vargšas aš žmogus! Kas išvaduos mane iš šitai mirčiai pasmerkto kūno?
25 Dėkui Dievui, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų būsiu išvaduotas! Taigi, protu aš vergauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui.+
Išnašos
^ Pažod. „kūno“.
^ Pažod. „esate įstatymui mirę“.
^ Pažod. „nariuose“.
^ Pažod. „davėme vaisius“.
^ Pažod. „mirę tam“.
^ Pažod. „nuodėmė“.
^ Pažod. „nariuose“.
^ Pažod. „nariuose“.
