Apaštalų darbai 16:1–40
16 Taigi Paulius atvyko į Derbę, paskui nukeliavo į Listrą.+ Ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus,+ įtikėjusios žydės sūnus. Jo tėvas buvo graikas.
2 Listros ir Ikonijaus broliai apie Timotiejų gerai atsiliepė,
3 todėl Paulius išreiškė norą, kad jis keliautų kartu su juo. Dėl tose vietose gyvenančių žydų Paulius Timotiejų apipjaustė,+ mat visi žinojo, kad jo tėvas buvo graikas.
4 Keliaudami per miestus jie perduodavo Jeruzalės apaštalų ir vyresniųjų priimtus potvarkius ir jų turėjo būti laikomasi.+
5 Taip bendruomenių tikėjimas stiprėjo ir jos kasdien didėjo skaičiumi.
6 Jie keliavo per Frygiją ir Galatijos kraštą,+ nes skelbti žodį Azijoje* šventoji dvasia jiems uždraudė.
7 Nuėję iki Myzijos, jie mėgino pasukti į Bitiniją,+ bet Jėzaus dvasia jiems neleido,
8 todėl jie aplenkė* Myziją ir nusileido į Troadę.
9 Naktį Paulius regėjime išvydo makedoną, stovintį priešais ir jį kviečiantį: „Atvyk į Makedoniją ir padėk mums!“
10 Po to regėjimo mes padarėme išvadą, kad Dievas pašaukė mus skelbti gerąją naujieną tenykščiams, todėl nedelsdami susiruošėme vykti į Makedoniją.
11 Taigi mes išplaukėme iš Troadės ir atvykome tiesiai į Samotrakę, o kitą dieną – į Neapolį.
12 Iš ten patraukėme į Filipus.+ Tai buvo kolonija ir svarbiausias tos Makedonijos srities miestas. Mieste pabuvome keletą dienų
13 ir šabo dieną išėjome pro vartus prie upės, kur tikėjomės rasti maldos vietą. Tenai susėdę kalbėjome susirinkusioms moterims.
14 Tarp klausytojų buvo ir viena dievobaiminga moteris iš Tiatyrų,+ vardu Lidija, prekiautoja purpuru. Jehova atvėrė jos širdį, ir ji įsiklausė į tai, ką Paulius kalbėjo.
15 Kai Lidija su savo šeimyna buvo pakrikštyti,+ ji kvietė mus: „Jei pripažįstate, kad tikiu Jehovą, ateikite ir apsistokite mano namuose.“ Ji mus tiesiog privertė.
16 Kartą, kai ėjome į maldos vietą, mus pasitiko viena tarnaitė. Ji buvo užvaldyta dvasios – žyniavimo demono+ ir spėdama ateitį daug uždirbdavo savo šeimininkams.
17 Toji tarnaitė sekė Pauliui ir mums iš paskos šaukdama: „Šitie žmonės yra aukščiausiojo Dievo vergai+ ir skelbia jums apie išgelbėjimo kelią!“
18 Taip ji darė daugelį dienų. Galiausiai Paulius nebeapsikęsdamas atsigręžė ir tarė dvasiai: „Jėzaus Kristaus vardu įsakau tau iš jos išeiti!“ Ir dvasia tuojau išėjo.+
19 Jos šeimininkai, pamatę, kad viltis pasipelnyti žlugo,+ sugriebė Paulių ir Silą ir nutempė į turgaus aikštę pas vyresnybę.+
20 Nuvedę juos pas miesto magistratus, jie pareiškė: „Šitie žmonės kelia mūsų mieste didelę sumaištį.+ Jie yra žydai
21 ir skelbia papročius, kurių mums nevalia priimti ar laikytis, juk esame Romos piliečiai.“
22 Tada minia sukilo prieš suimtuosius. Magistratai nuplėšė jiems drabužius ir įsakė nuplakti rykštėmis.+
23 Stipriai nuplaktus juos įmetė į kalėjimą ir liepė kalėjimo prižiūrėtojui akylai saugoti.+
24 Gavęs tokį įsakymą, šis įkalino juos galinėje kalėjimo patalpoje ir įtvėrė jų kojas į šiekštą.
25 Apie vidurnaktį Paulius su Silu meldėsi ir giedojo Dievui,+ kaliniai jų klausėsi.
26 Staiga kilo didelis žemės drebėjimas – net kalėjimo pamatus išjudino. Visos durys iškart atsivėrė ir visų pančiai atsipalaidavo.+
27 Pabudęs ir pamatęs kalėjimo duris atviras, kalėjimo prižiūrėtojas pamanė, kad kaliniai pabėgo. Jis išsitraukė kalaviją ir jau ketino nusižudyti,+
28 bet Paulius garsiai sušuko: „Nedaryk sau nieko bloga! Mes visi esame čia!“
29 Tas paprašė šviesos, tada įbėgo vidun ir visas drebėdamas parpuolė priešais Paulių ir Silą.
30 Paskui jis išvedė juos laukan ir paklausė: „Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“
31 Šie atsakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tada būsi išgelbėtas – tu pats ir tavo namiškiai.“+
32 Ir juodu paskelbė jam ir visiems jo namiškiams Jehovos žodį.
33 Tą nakties valandą kalėjimo prižiūrėtojas pasiėmė juos su savimi, kad galėtų apiplauti jiems žaizdas, paskui nieko nelaukiant su visais saviškiais buvo pakrikštytas.+
34 Tada atsivedė juos į namus, padengė jiems stalą ir su visais namiškiais džiūgavo, kad įtikėjo Dievą.
35 Dienai išaušus, magistratai pasiuntė liktorius* pasakyti kalėjimo prižiūrėtojui: „Paleisk tuos žmones.“
36 Taigi prižiūrėtojas perdavė jų žinią Pauliui: „Magistratai atsiuntė vyrus pasakyti, kad judu paleisčiau. Esate laisvi, tad galite eiti ramybėje.“
37 Bet Paulius liktoriams atsakė: „Mus, Romos piliečius,+ nenuteistus viešai nuplakė ir įmetė į kalėjimą, o dabar slapčia nori mumis atsikratyti? Na jau ne! Tegul ateina ir patys mus išveda.“
38 Liktoriai perdavė tuos žodžius magistratams. Tie sužinoję, kad šitie žmonės yra Romos piliečiai, išsigando,+
39 todėl atėję jų atsiprašė, išlydėjo juos ir prašė palikti miestą.
40 Išėję iš kalėjimo, juodu užsuko į Lidijos namus. Ten pasimatė su broliais, padrąsino juos+ ir išvyko.
Išnašos
^ Arba „perėjo“.
^ Romos magistrato pavaldiniai, kurie lydėjo jį viešumoje ir vykdė jo nurodymus.
