2 Metraščių 6:1–42
6 Tada Saliamonas prabilo: „Jehova sakė gyvensiąs tirštoje tamsumoje.+
2 Aš pastačiau tau didingus Namus, įruošiau vietą, kad joje gyventum per amžius.“+
3 Visai Izraelio bendruomenei stovint, karalius atsigręžė į žmones ir ėmė visą Izraelio bendruomenę laiminti.+
4 Jis kalbėjo: „Tebūna pašlovintas Jehova, Izraelio Dievas, kuris savomis rankomis įvykdė tai, ką savo lūpomis buvo pažadėjęs mano tėvui Dovydui, sakydamas:
5 ‘Nuo tos dienos, kai išvedžiau savo tautą iš Egipto krašto, neturėjau tarp Izraelio giminių išsirinkęs jokio miesto, kuriame stovėtų Namai mano vardui,+ ir neturėjau išsirinkęs vyro, kuris taptų mano tautos Izraelio vadu.
6 Bet dabar išsirinkau Jeruzalę,+ kad ten būtų mano vardas, ir išsirinkau Dovydą, kad valdytų mano tautą Izraelį.’+
7 Mano tėvas Dovydas visa širdimi troško pastatyti Namus Jehovos, Izraelio Dievo, vardui.+
8 Bet Jehova mano tėvui Dovydui pasakė: ‘Tu troškai pastatyti Namus mano vardui ir tavo širdies troškimas buvo geras,
9 tačiau ne tu statysi man Namus. Namus mano vardui pastatys sūnus, kuris tau gims.’+
10 Jehova tą pažadą tesėjo: aš tapau savo tėvo Dovydo įpėdiniu, atsisėdau į Izraelio sostą,+ kaip Jehova ir buvo sakęs.+ Taip pat pastačiau Namus Jehovos, Izraelio Dievo, vardui
11 ir ten padėjau Skrynią, kurioje yra Jehovos sandora,+ sudaryta su Izraelio tauta.“
12 Paskui Saliamonas visos Izraelio bendruomenės akivaizdoje atsistojo priešais Jehovos aukurą ir iškėlė rankas.+
13 (Saliamonas iš vario buvo pasidirbdinęs penkių uolekčių ilgio, penkių uolekčių pločio ir trijų uolekčių aukščio pakylą ir pastatęs ją kiemo viduryje.+ Ant tos pakylos jis ir stovėjo.) Visos Izraelio bendruomenės akivaizdoje jis atsiklaupė, iškėlė rankas į dangų+
14 ir prabilo: „O Jehova, Izraelio Dieve, nėra kito Dievo kaip tu nei danguje, nei žemėje – Dievo, kuris laikytųsi savo sandoros ir mylėtų ištikimąja meile savo tarnus, visa širdimi esančius su tavimi.+
15 Tu laikeisi pažado, duoto mano tėvui, savo tarnui Dovydui.+ Savo lūpomis tą pažadą ištarei ir savo ranka šiandien jį įvykdei.+
16 Tad dabar, Jehova, Izraelio Dieve, ištesėk, ką pažadėjai savo tarnui Dovydui, mano tėvui, tardamas: ‘Niekada nenutiks taip, kad neliktų tau palikuonio, sėdinčio Izraelio soste mano akivaizdoje, – jei tik tavo sūnūs rūpestingai žiūrės, kokiu keliu eina, ir laikysis mano įstatymo,+ kaip kad tu laikaisi.’+
17 Todėl, Jehova, Izraelio Dieve, tesėk šį pažadą, duotą savo tarnui Dovydui.
18 Bet ar tikrai Dievas gyvens žemėje tarp žmonių?+ Štai net dangus, net dangų dangūs negali tavęs sutalpinti.+ Tad kaip sutalpins tave šie Namai, kuriuos tau pastačiau?+
19 Išklausyk savo tarno maldą ir prašymą, o Jehova, manasis Dieve. Atsiliepk į pagalbos šauksmą, į maldą, kuria tavo tarnas kreipiasi į tave.
20 Tegu dieną naktį tavo akys žvelgia į šiuos Namus, į vietą, kurioje pažadėjai įkurdinti savąjį vardą,+ – kad išgirstum savo tarno maldą, kai tavo tarnas melsis atsigręžęs į šią vietą.
21 Išklausyk savo tarno maldavimus ir maldavimus savo tautos, Izraelio žmonių, kai jie melsis atsigręžę į šią vietą.+ Išgirsk danguje, savo buveinėje,+ išgirsk ir atleisk.+
22 Jeigu kas būtų apkaltintas, kad savo artimui nusidėjo, jeigu dėl to jį prisaikdintų, jei susaistytų priesaika ir jis, tos priesaikos saistomas,* ateitų prie tavo aukuro į šiuos Namus,+
23 išgirsk jį danguje ir išspręsk savo tarnų bylą: nedorėliui atmokėk, suversk jo darbus jam ant galvos,+ o teisųjį išteisink ir atlygink jam pagal jo teisumą.+
24 Jei tavo tauta Izraelis nuodėmiautų ir už tai būtų priešo sutriuškinta,+ bet paskui gręžtųsi į tave ir šlovintų tavo vardą,+ prašytų ir maldautų+ malonės tavo akivaizdoje šiuose Namuose,+
25 išgirsk danguje+ ir atleisk savo tautos Izraelio nuodėmę. Sugrąžink juos į kraštą, kurį atidavei jiems ir jų protėviams.+
26 Jei dangus užsivertų ir nebeduotų lietaus+ dėl to, kad jie nuodėmiavo,+ bet paskui jie melstųsi atsigręžę į šią vietą, šlovintų tavo vardą ir paliktų nedorus darbus, už kuriuos baudi,+
27 išgirsk juos danguje ir atleisk savo tarnų, savosios tautos Izraelio, nuodėmę, – juk tu nurodysi jiems teisingą kelią, kuriuo turėtų eiti.+ Ir sugrąžink lietų+ į kraštą, kurį davei savo tautai paveldėti.
28 Jei kraštą nualintų badas,+ maras,+ svilinantis vėjas ar rūdligė*,+ nusiaubtų būriai skėrių, visa ryjantys skėriai,+ jei kurį nors krašto miestą apgultų priešai,+ jei užkluptų kokia neganda ar liga,+
29 kad ir ko melstų,+ kad ir ko prašytų+ pavienis žmogus ar visa tavo tauta Izraelis (juk kiekvienas žino, kas jį slegia ir kas kamuoja+) ir tiestų rankas šių Namų link,+
30 išgirsk danguje, savo buveinėje,+ ir atleisk,+ atlygink kiekvienam pagal jo darbus, nes tu pažįsti širdis – tu vienintelis žinai, kas iš tikrųjų glūdi žmogaus širdyje,+ –
31 kad jie tavęs bijotų ir tavo keliais eitų per visas savo gyvenimo dienas krašte, kurį davei jų protėviams.
32 Taip pat jei svetimšalis, ne Izraelio, ne tavo tautos žmogus, atkeliautų iš tolimo krašto dėl tavo didžio vardo,+ dėl tavo iškeltos galingos rankos, jei jis ateitų ir melstųsi atsigręžęs į šiuos Namus,+
33 išklausyk jį danguje, savo buveinėje, ir suteik visa, ko svetimšalis prašo, kad visos tautos žemėje pažintų tavąjį vardą+ ir tavęs bijotų, kaip ir tavo tauta Izraelis, ir žinotų, kad tavo vardas yra šiuose Namuose, kuriuos tau pastačiau.
34 Jei tavo tautos žmonės eitų į karą su priešais, kad ir kur juos siųstum,+ ir melstųsi+ tau atsigręžę į miestą, kurį išsirinkai, į Namus, kuriuos pastačiau tavo vardui,+
35 išgirsk danguje jų maldą ir maldavimą ir padėk jiems.+
36 Jeigu jie tau nusidėtų (juk nėra žmogaus, kuris nenusidėtų+) ir tu, ant jų užsirūstinęs, atiduotum juos priešams, o šie išsivestų juos į nelaisvę, į svetimą kraštą – ar tai būtų čia pat, ar toli,+ –
37 ir jei savo pavergėjų krašte jie susiprotėtų, jei tremties krašte būdami gręžtųsi į tave, maldautų tavo malonės ir išpažintų: ‘Nusidėjome, blogai pasielgėme, darėme tai, kas nedora’,+
38 jei krašte, į kurį buvo ištremti, jie gręžtųsi į tave visa širdimi+ ir visa siela,+ jei melstųsi atsisukę į kraštą, kurį esi atidavęs jų protėviams, į miestą, kurį išsirinkai,+ į Namus, kuriuos pastačiau tavo vardui,
39 išgirsk jų maldą ir jų prašymą danguje, savo buveinėje, apgink jų teises+ ir atleisk savo tautai, kuri tau nusidėjo.
40 Taigi, manasis Dieve, meldžiu: tebūna tavo akys ir ausys atviros maldai, kuri tave pasiekia iš šios vietos*.+
41 O dabar, Dieve Jehova, užženk į savo atilsio vietą+ – tu ir tavo galybės Skrynia. Tavo kunigai, Dieve Jehova, teapsivelka išgelbėjimu ir tavo ištikimieji tesidžiaugia tavo gerumu.+
42 Dieve Jehova, neatstumk savo pateptojo,+ nepamiršk savo ištikimosios meilės Dovydui, savo tarnui.“+
Išnašos
^ Arba „jeigu dėl to jį prakeiktų, jei susaistytų prakeiksmu ir jis, to prakeiksmo saistomas“. Turimas omenyje prakeiksmas, kurį asmuo užsitrauktų, jei priesaiką duotų melagingai arba ją sulaužytų.
^ Arba „kai tau meldžiamasi dėl šios vietos“.
