2 Korintiečiams 11:1–33
11 O kad pakęstumėte truputį mano kvailumo! Bet jūs ir pakenčiate.
2 Nerimauju dėl jūsų, kaip dera Dievo akyse,* nes sužadėjau jus su vienu vyru, su Kristumi, ir noriu jam pristatyti jus kaip skaisčią mergelę.+
3 Bijau, kad jums nenutiktų taip, kaip Ievai, kurią gyvatė klastingai apgavo,+ – kad kas nors nesugadintų jūsų proto ir neprarastumėte nuoširdumo ir skaistumo, kurio Kristus tikisi iš jūsų.+
4 Mat jei kas ateina ir kalba ne apie tą Jėzų, apie kurį mes kalbėjome, arba jei skleidžia jums ne tą dvasią, kurią buvote gavę, arba skelbia ne tą gerąją naujieną, kurią buvote priėmę,+ jūs lengvai su tuo taikstotės.
5 Manau, kad už tuos jūsų ypatinguosius apaštalus nesu niekuo prastesnis.+
6 O jeigu man ir stinga iškalbos,+ tai žinių apie Dievą tikrai ne. Tą mes jums visaip ir visais atžvilgiais atskleidėme.
7 Gal padariau nuodėmę, kai dovanai paskelbdamas jums Dievo gerąją naujieną save nužeminau, o jus išaukštinau?+
8 Kad galėčiau jums patarnauti, aš apiplėšiau kitas bendruomenes, priimdamas iš jų paramą.+
9 O kai pas jus būdamas ėmiau stokoti, nė vieno neapsunkinau, nes mano reikmėmis dosniai pasirūpino iš Makedonijos atvykę broliai.+ Išties, aš visaip saugojausi ir saugosiuosi tapti jums našta.+
10 Aš nenustosiu tuo girtis+ Achajos srityse – sakau tai kaip Kristaus sekėjas.
11 Kodėl saugojausi jus apsunkinti? Ar todėl, kad jūsų nemyliu? Dievas žino, kad myliu.
12 Ką darau, ir toliau darysiu,+ kad tie, kurie ieško pagrindo pasirodyti esą lygūs su mumis ir pasigirti tuo, ką daro, tokio pagrindo nerastų.
13 Tokie žmonės yra netikri apaštalai. Jie apgaudinėja kitus, tik apsimeta Kristaus apaštalais.+
14 Ir nėra ko stebėtis, juk ir pats Šėtonas apsimeta šviesos angelu.+
15 Tad nieko ypatinga, kad ir jo tarnai apsimeta teisumo tarnais. Tačiau jų atlygis bus toks, kokio savo darbais nusipelno.+
16 Aš kartoju: tegul niekas nemano, kad esu kvailas. Bet jeigu ir manote, tai priimkite mane kaip kvailį, kad ir aš galėčiau truputį pasigirti.
17 Dabar kalbu ne kaip tas, kuris seka Viešpaties pavyzdžiu, o pagyrūniškai, kaip savimi pasikliaujantis kvailys.
18 Kad jau daugelis giriasi kūniškais dalykais, pasigirsiu ir aš.
19 Matau, esate protingi, todėl mielai pakenčiate kvailius.
20 Tiesą sakant, jūs netgi taikstotės su tuo, kad jus pavergia, kad ryja jūsų nuosavybę, kad iš jūsų grobia, kad prieš jus aukštinasi ir muša jums per veidą.
21 Mūsų gėdai sakau, kad šitaip elgtis mes, regis, buvome per silpni.
Bet jeigu kiti elgiasi drąsiai – kalbu kaip kvailys, – tai ir aš taip elgiuosi.
22 Jie hebrajai? Aš irgi.+ Jie izraelitai? Aš irgi. Jie Abraomo palikuoniai? Aš irgi.+
23 Jie Kristaus tarnai? Atsakysiu kaip pamišėlis – aš juo labiau! Aš daug daugiau plušau,+ daug dažniau kalėjau,+ iškenčiau daugybę mušimų, daug sykių buvau prie mirties.+
24 Nuo žydų penkis kartus gavau kirčių – po keturiasdešimt be vieno,+
25 tris kartus buvau nuplaktas rykštėmis,+ sykį apmėtytas akmenimis,+ tris kartus patyriau laivo sudužimą,+ visą parą išbuvau atviroje jūroje,
26 dažnai keliavau, patyriau pavojų upėse, kentėjau nuo plėšikų, nuo tautiečių,+ nuo kitataučių,+ patyriau įvairių pavojų miestuose,+ dykumoje, jūroje, sunkumų dėl netikrų brolių.
27 Aš plūkiausi ir vargau, daug naktų buvau be miego,+ alkau ir troškau,+ dažnai stokojau maisto,+ kentėjau dėl šalčio ir nuogumo.
28 Be šitų išorinių dalykų, manęs nė dienos neapleidžia nerimas dėl visų bendruomenių.+
29 Jei kas silpnas, argi aš nesijaučiu silpnas? Jei kas suklumpa, argi aš nedegu apmaudu?
30 Jei turiu girtis, girsiuosi tuo, kad esu silpnas.
31 Viešpaties Jėzaus Dievas ir Tėvas, kuriam tebūna gyrius per amžius, žino, kad nemeluoju.
32 Karaliaus Areto etnarchas* pastatė Damasko miesto vartuose sargybą norėdamas mane sučiupti,
33 bet mane nuleido pintinėje pro miesto sienos langą+ ir aš ištrūkau iš jo rankų.
