1 Tesalonikiečiams 2:1–20

  • Pauliaus tarnystė Tesalonikoje (1–12)

  • Tesalonikiečiai priėmė Dievo žodį (13–16)

  • Paulius trokšta pamatyti tesalonikiečius (17–20)

2  Jūs matote, broliai, kad mūsų apsilankymas pas jus nebuvo tuščias.+ 2  Kaip žinote, prisikentėję ir patyrę patyčių Filipuose,+ mes savo Dievo padedami įsidrąsinome ir ėmėme skelbti jums Dievo gerąją naujieną,+ nors priešiškumas buvo nemenkas*. 3  Mes įtikinėjame jus ne dėl to, kad norėtume suklaidinti, ne iš netyrų paskatų, ne su apgaule. 4  Dievas pripažino mus tinkamus – patikėjo mums gerąją naujieną, todėl kalbame ne kad žmonėms įtiktume, o Dievui, kuris tiria mūsų širdis.+ 5  Jūs žinote, kad mes niekada nekalbėjome pataikūniškai ir neturėjome slaptų ketinimų pasipelnyti.+ Dievas gali tai paliudyti! 6  Ir nesiekėme, kad žmonės – jūs ar kiti – mus liaupsintų, nors kaip Kristaus apaštalai galėjome tapti jums brangiai atsieinančia našta.+ 7  Priešingai, elgėmės su jumis švelniai – lyg motina, maitinanti ir globojanti savo vaikus. 8  Mes jus pamilome+ ir taip prie jūsų prisirišome, kad buvome pasiryžę ne tik pasidalyti su jumis Dievo gerąja naujiena, bet ir save pačius atiduoti.+ 9  Broliai, jūs prisimenate, kaip buvo, kai skelbėme pas jus Dievo gerąją naujieną, – kaip mes plušome ir vargome. Nenorėdami nė vienam iš jūsų tapti našta, dirbome dieną ir naktį.+ 10  Jūs, tikintieji, ir Dievas galite paliudyti, kad elgėmės su jumis ištikimai, teisingai ir be priekaišto. 11  Jūs žinote: mes raginome, guodėme ir protinome kiekvieną iš jūsų+ kaip tėvas+ savo vaikus, 12  kad elgtumėtės, kaip patinka Dievui,+ kviečiančiam jus į savo Karalystę+ ir šlovę.+ 13  Todėl mes ir dėkojame be paliovos Dievui,+ kad, išgirdę iš mūsų Dievo žodį, priėmėte jį ne kaip žmonių žodį, o kaip tai, kas jis iš tikro yra, – kaip Dievo žodį. Ir jis jumyse veikia, tikintieji. 14  Jums, broliai, tenka patirti tą patį, ką ir Dievo bendruomenėms Judėjoje, tarnaujančioms Kristui Jėzui, – kentėti nuo savo kraštiečių+ taip, kaip jos kenčia nuo žydų. 15  Šitie nužudė net Viešpatį Jėzų+ kaip kadaise pranašus, taip pat persekiojo mus.+ Dievui jų elgesys nepatinka, jie yra visų žmonių priešai, 16  nes kliudo mums skelbti kitataučiams žinią, kuri gali šiuos išgelbėti.+ Šitaip jie toliau pildo savo nuodėmių saiką. Bet netrukus juos ištiks Dievo rūstybė.+ 17  Mes, broliai, nors trumpam ir atskirti nuo jūsų, širdimi buvome su jumis ir darėme viską, kad su jumis pasimatytume, – taip troškome išvysti jūsų veidus. 18  Mes tikrai norėjome pas jus atvykti ir aš, Paulius, mėginau tą padaryti ne vieną, o du kartus; deja, Šėtonas užkirto mums kelią. 19  Kas gi kitas, jei ne jūs, mūsų Viešpačiui Jėzui grįžus* bus mūsų viltis, džiaugsmas ar pasididžiavimo vainikas jo akivaizdoje?+ 20  Jūs išties esate mūsų šlovė ir džiaugsmas.

Išnašos

Arba galbūt „kova buvo sunki“.
Žodžiu „grįžus“ verčiamas gr. daiktavardis parousia. Žr. žodynėlyje „paruzija“.