Priešingai paplitusiai nuomonei, šikšnosparniai nėra akli, jų rega visai gera. Tačiau kad susiorientuotų aklinoje tamsoje, jie naudojasi vienu ypatingu gebėjimu – echolokacija. Tai atstumo iki objektų nustatymas ultragarso bangomis. Šikšnosparniai netgi atskiria uodą nuo vabalo – pagal jų sparnelių plazdėjimo dažnį.

 Įdomūs faktai. Daugumos rūšių šikšnosparniai skleidžia labai aukšto dažnio garsus. Jie susidaro gerklose, o išleidžiami pro burną arba pro nosį. Savo didelėmis ausimis šikšnosparnis gaudo garso bangas, atsispindinčias nuo įvairių objektų, ir jas analizuoja. Taip jis susikuria trimatį aplinkos vaizdą – nustato, kokiose vietose, kokiame aukštyje ir kiek toli yra aplinkiniai objektai. Ir jam netrukdo kitų šikšnosparnių skleidžiami ultragarsai.

 Šikšnosparnio echolokacijos sistema turi veikti neįtikėtinai preciziškai. Jeigu ji apsiriktų vos viena milisekunde (tūkstantąja sekundės dalimi), šikšnosparnis praskristų net per 17 centimetrų į šalį nuo savo taikinio. Kai kurie mokslininkai yra pareiškę, kad gyvūnams neįmanoma užfiksuoti trumpesnio nei vienos milisekundės ultragarso. Tačiau atlikti tyrimai rodo, kad šikšnosparniai garso grįžimo laiką sugeba nustatyti 10 nanosekundžių (0,00 000 001 sekundės) tikslumu. Tai reiškia, kad atstumą jie nustato su vieno milimetro ar net mažesne paklaida!

 Mokslininkai sukūrė echolokacijos principu veikiančią elektroninę lazdą, skirtą padėti akliesiems susiorientuoti aplinkoje ir išvengti kelyje pasitaikančių kliūčių – netgi tų, kurios yra galvos aukštyje, pavyzdžiui, medžio šakų. Brajanas Hoilis ir Dinas Votersas, vieni iš echolokacinės lazdos kūrėjų, sako: „Šio užmojo ėmėmės nusižiūrėję į nuostabią šikšnosparnių echolokacijos sistemą.“

 Ką manote? Ar tokį ypatingą gebėjimą šikšnosparniai įgijo per atsitiktinumą? O gal jį kas nors įdiegė?