„Tikėjimas laiduoja, kad tai, ko viliamasi, įvyks. Jis aiškiai įrodo, kad nematomi dalykai yra tikri“ (Hebrajams 11:1, „Naujojo pasaulio“ vertimas).

 „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Hebrajams 11:1, Lietuvos Biblijos draugija, 1999).

 Šioje Biblijos eilutėje užrašytas glaustas tikėjimo apibrėžimas. Jis leidžia suprasti, kad tikėti reiškia ne vien neabejoti kieno nors egzistavimu.

 „Tikėjimas laiduoja, kad tai, ko viliamasi, įvyks.“ Graikų kalbos sąvoka, čia išversta žodžiu „tikėjimas“, apibūdinama kaip tvirtas, pagrįstas įsitikinimas kuo nors. Šios eilutės žodžiai leidžia suprasti, kad tikėjimas yra daugiau nei tik ko nors vylimasis ar lūkestis, – apie tikėjimą čia kalbama kaip apie tam tikrą garantiją, arba laidą. Originalo kalbos žodis, lietuviškai verčiamas „laiduoja“ a, gali reikšti nuosavybės teisės dokumentą, garantuojantį asmeniui, kad jis yra kokio nors turto savininkas.

 „Tikėjimas [...] įrodo tikrovę, kurios nematome.“ Iš šių žodžių suprantame, kad tikėjimas yra pagrįstas įrodymais. Tie įrodymai labai patikimi, todėl žmogus neabejoja tikrumu to, ko jis negali matyti.

 Laišką Hebrajams apaštalas Paulius parašė pirmajame amžiuje. Jis buvo skirtas Jeruzalėje ir jos apylinkėse gyvenusiems krikščionims. Šioje laiško dalyje Paulius pabrėžė, koks svarbus krikščioniui yra tikėjimas. Apaštalas, pavyzdžiui, rašė: „Be tikėjimo neįmanoma įgyti Dievo palankumo. Kas artinasi prie Dievo, tas turi tikėti, kad jis yra ir kad uoliai jo ieškantiems atlygina“ (Hebrajams 11:6). Apibūdinęs tikėjimą, toliau Paulius vardija šventuosiuose raštuose aprašytus tvirto tikėjimo vyrus ir moteris. Jis atpasakoja, kaip, skatinami tikėjimo Dievu, jie gyveno ir ką nuveikė (Hebrajams 11:4–38).