Biblija keičia žmonių gyvenimą
Biblija keičia žmonių gyvenimą
KODĖL į septintą dešimtmetį įkopusi moteris liovėsi garbinti stabus? Kas sintoistų dvasininką paskatino atsisakyti tarnystės šventykloje ir tapti krikščioniu? Kaip viena moteris, kurią vos gimusią įdukrino svetimi, išsivadavo nuo atstumtumo jausmo? Įsiskaitykime į šių žmonių pasakojimus.
„Stabams jau nebevergauju“ (ABA DANSU).
GIMIMO METAI: 1938
ŠALIS: BENINAS
ANKSČIAU: GARBINO STABUS
MANO PRAEITIS. Užaugau So-Čahuvio kaimelyje. Apylinkės čia pelkėtos, netoli tyvuliuoja ežeras. Kaimiečiai žvejoja, augina galvijus, ožkas, avis, kiaules, naminius paukščius. Kadangi nėra kelių, žmonės susisiekia valtimis ir luotais. Trobelėms statyti paprastai naudojamas medis, žolė, nors kai kas namus yra pasistatęs ir iš plytų. Didžioji dauguma šiame kaime gyvena vargingai, tačiau reikia pasakyti, kad nusikalstamumas nėra toks didelis kaip miestuose.
Vaikystėje tėvas mudvi su sese išsiuntė į fetišistų vienuolyną, kur sėmėmės mūsų tradicinio tikėjimo paslapčių. Užaugusi ėmiau garbinti Oduduvą — jorubų dievą. Padariau jam altorių ir reguliariai aukojau batatus, palmių aliejų, taip pat sraiges, viščiukus, balandžius bei kitus gyvūnus. Šios aukos būdavo brangios, kartais joms išleisdavau bemaž visus pinigus.
KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. Pradėjusi studijuoti Bibliją sužinojau, kad vienintelis tikras Dievas yra Jehova ir kad stabmeldystė jam nepatinka (Išėjimo 20:4, 5; 1 Korintiečiams 10:14). Supratau, ką turiu daryti. Išmečiau statulas, paveikslus ir kitus daiktus, susijusius su stabų garbinimu. Daugiau nesikreipdavau patarimo į žynius, nebesilaikiau vietinių ritualų, nebedalyvavau laidotuvių apeigose.
Man, įkopusiai į septintą dešimtį, žengti šiuos žingsnius tikrai nebuvo lengva. Draugai, giminės, kaimynai mane smerkė, visaip šaipėsi. Bet meldžiau Dievą jėgų daryti tai, kas teisinga. Stiprybės teikė žodžiai, užrašyti Patarlių 18:10: „Viešpaties vardas — tvirtas bokštas; teisusis gali pabėgti į jį ir būti saugus.“
Jėgų taip pat sėmiausi Jehovos liudytojų sueigose. Ten krikščionys gaubė mane šilta meile. Didelį įspūdį man padarė jų nuoširdžios pastangos gyvenime laikytis aukštų moralės normų, užrašytų Biblijoje. Visa tai mane įtikino, kad Jehovos liudytojai išpažįsta teisingą religiją.
Apreiškimo 21:3, 4). Kaip džiaugiuosi, kad stabams jau nebevergauju! Mano šeimininkas yra Jehova. Jam tarnaudama radau tikrą ramybę ir saugumą.
KUO DŽIAUGIUOSI. Kai pradėjau taikyti Biblijos principus, labiau suartėjau su savo vaikais. Pajutau, jog nuo mano pečių nusirito sunki našta. Anksčiau visas savo santaupas išleisdavau bedvasiams stabams, bet tai nieko gero nedavė. O dabar garbinu Jehovą, kuris galiausiai išvaduos iš visų mūsų bėdų („Dievo ieškojau nuo pat vaikystės“ (ŠINDŽIS SATO).
GIMIMO METAI: 1951
ŠALIS: JAPONIJA
ANKSČIAU: SINTOISTŲ DVASININKAS
MANO PRAEITIS. Gimiau ir užaugau nedideliame Fukuokos prefektūros miestelyje. Tėvai buvo labai religingi, išpažino sintoizmą, taigi ir mane nuo mažų dienų mokė garbinti jų dievus. Dar vaikystėje pamąstydavau apie savo išgelbėjimą ir troškau padėti žmonėms, užkluptiems nelaimės. Sykį pradinėje mokykloje mokytojas vaikų paklausė, kuo kuris norėtų būti užaugęs. Bendraklasiai turėjo konkrečių svajonių, pavyzdžiui, tapti mokslininkais. O aš pasakiau, kad noriu tarnauti Dievui. Visi iš manęs išsišaipė.
Baigęs vidurinę įstojau į dvasininkų mokyklą. Čia sutikau sintoistų mokytoją, kuris kiekvieną laisvą minutę skaitydavo knygą juodu viršeliu. Kartą jis paklausė: „Sato, ar žinai, kas čia per knyga?“ Kadangi jau buvau matęs viršelį, pasakiau, jog tai Biblija. Tada jis tarė: „Kiekvienas, norintis būti sintoistų dvasininku, turėtų skaityti šią knygą.“
Iškart ją nusipirkau. Pasidėjau Bibliją matomiausioje vietoje knygų lentynoje ir labai saugojau, bet paskaityti taip ir neprisėdau, nes mokslai surydavo visą laiką. Pagaliau mokyklą baigiau ir pradėjau tarnauti šventykloje dvasininku. Vaikystės svajonė išsipildė!
Netrukus pamačiau, kad tarnystė šventykloje nėra tokia, kokią įsivaizdavau. Dauguma dvasininkų nerodė meilės ir dėmesio
aplinkiniams. Dažnam stigo tikėjimo. Vienas iš vyresniųjų netgi pasakė: „Jeigu nori, kad tau čia sektųsi, geriau kalbėk tik apie filosofinius dalykus. Tikėjimo klausimų neliesk.“Dėl tokių kalbų sintoizmu nusivyliau. Nors toliau tarnavau šventykloje, pradėjau domėtis kitomis religijomis. Tačiau ir tos man pasirodė ne ką geresnės. Su kuo daugiau religijų susipažinau, tuo didesnė neviltis ėmė. Pamaniau, kad tiesos nerasiu jokioje religijoje.
KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. 1988 metais sutikau vieną budistą, ir jis paskatino mane skaityti Bibliją. Iškart prisiminiau aną sintoistų dvasininką, raginusį mane daryti tą patį. Nutariau paklausyti jo žodžių. Pradėjau skaityti Bibliją ir labai susidomėjau. Kartais prie jos prasėdėdavau kiaurą naktį. Tik ryto saulei pažvelgus pro langą atkeldavau galvą.
Pajutau nenumaldomą norą melstis Biblijos Dievui. Kalbėdavau žodžius, užrašytus Mato 6:9-13. Šią maldą kartodavau kas dvi valandas — netgi atlikdamas apeigas sintoistų šventykloje.
Kadangi tiek daug skaičiau, galvoje knibždėjo daugybė klausimų. Tuo metu jau buvau vedęs. Žinojau, kad apie Bibliją su žmonėmis kalbasi Jehovos liudytojai, nes anksčiau jie buvo užėję pas mano žmoną. Vieną iš jų susiradau ir apibėriau klausimais. Į visus klausimus moteris atsakė remdamasi Biblija — tai padarė man didelį įspūdį. Ji pasirūpino, kad kiti liudytojai padėtų man perprasti Biblijos mokymus.
Netrukus jau vaikščiojau į Jehovos liudytojų sueigas. Tik po kurio laiko pamačiau, jog su kai kuriais iš jų anksčiau elgiausi labai nemandagiai. Jie vis dėlto maloniai mane sutiko ir šiltai bendravo.
Sueigose sužinojau, kad Dievas vyrus yra įpareigojęs mylėti ir gerbti savo namiškius. Iki tol buvau tiek susitelkęs į dvasininko tarnystę, jog visiškai apleidau žmoną ir du mudviejų vaikus. Staiga dingtelėjo mintis: juk aš atidžiai išklausau į šventyklą ateinančius žmones, bet nė sykio neišklausiau žmonos!
Kuo daugiau žinių sėmiausi iš Biblijos, tuo geriau pažinau Jehovą ir tuo labiau troškau prie jo priartėti. Širdį ypač sujaudino šie žodžiai: „Kiekvienas, kuris šaukiasi Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“ (Romiečiams 10:13). Dievo ieškojau nuo pat vaikystės ir pagaliau jį radau!
Tarnaudamas šventykloje ėmiau jaustis kaip nesavas. Sykiu baiminausi, ką pagalvos kiti, jei sintoizmo išsižadėsiu. Bet juk ne kartą sau sakiau, kad paliksiu šią religiją, jei tikrąjį Dievą rasiu kitur. Tad 1989-ųjų pavasarį ryžausi sąžinės balso paklausyti. Dvasininko tarnystę šventykloje palikau ir atsidaviau į Jehovos rankas.
Išeiti nebuvo lengva. Vyresnybė prikaišiojo, mygo pasilikti. Tačiau dar sunkiau buvo apie savo sprendimą pranešti tėvams. Keliaudamas pas juos taip jaudinausi, jog įsiskaudo krūtinę ir pakirto kojas. Pakeliui
vis sustodavau ir melsdavau Jehovą stiprybės.Kai pasiekiau tėvų namus, iškart eiti tiesiai prie reikalo bijojau. Slinko valandos. Galiausiai po daugybės karštų maldų išdrįsau viską paaiškinti tėvui. Pasakiau, kad radau tikrąjį Dievą, kad noriu jam tarnauti, todėl sintoizmą palieku. Tėvas apstulbo ir susikrimto. Paskui atėjo kai kurie giminaičiai ir mėgino mane atvesti į protą. Savo šeimos skaudinti, aišku, nenorėjau, bet tuo pat metu žinojau, kad pasirinkęs tarnauti Jehovai elgiuosi tinkamai. Ilgainiui už šį sprendimą namiškiai ėmė mane gerbti.
Iš šventyklos, tiesa, išėjau, bet nuo praeities atsiriboti nebuvo paprasta. Dvasininko tarnystė buvo tiesiog įaugusi į kraują. Kad ir kaip mėginau tą gyvenimo tarpsnį išmesti iš galvos, kur bepasisukčiau, anas dienas vis kas nors primindavo.
Išsivaduoti iš praeities gniaužtų padėjo du dalykai. Pirmiausia išnaršiau namus ir surinkau viską, kas buvo susiję su sintoizmu: knygas, paveikslus, širdžiai brangius ir netgi vertingus daiktus. Tada juos sudeginau. Be to, stengiausi kuo daugiau bendrauti su liudytojais. Jų draugystė ir parama labai padėjo. Taip po truputį praeities prisiminimai išblėso.
KUO DŽIAUGIUOSI. Anksčiau menkai tesidomėjau žmona ir vaikais, todėl jie jautėsi labai vieniši. Bet paskui, klausydamas Biblijos patarimo, ėmiau vis daugiau laiko leisti su šeima ir tapome artimesni. Ilgainiui žmona irgi panoro tarnauti Jehovai. Dabar visi drauge: sūnus, dukra su vyru ir mudu vieningai garbiname tikrąjį Dievą.
Vaikystėje svajojau tarnauti Dievui ir padėti žmonėms. Dabar suprantu, kad mano svajonė visiškai išsipildė, ir netgi gavau dar daugiau nei troškau. Nerandu žodžių apsakyti, koks dėkingas esu Jehovai!
„Jaučiau, jog kažko trūksta“ (LINET HAUTING).
GIMIMO METAI: 1958
ŠALIS: PIETŲ AFRIKA
ANKSČIAU: JAUTĖSI NEREIKALINGA
MANO PRAEITIS. Gimiau Džermistone, gan ramiame mieste. Žmonės čia gyvena vidutiniškai, dažnas gyventojas dirba kasyklose. Manydami, jog neišgalės manimi pasirūpinti, tėvai atidavė mane, vos keturiolikos dienų naujagimę, įvaikinti. Augau pas labai mielą sutuoktinių porą ir ilgą laiką juodu laikiau savo tėvais. Tačiau
sužinojusi, kad nesu jų vaikas, pasijutau nereikalinga. Įtėviai man ėmė rodytis svetimi, dingojosi, kad manęs visiškai nesupranta.Būdama maždaug šešiolikos jau vaikščiojau po barus. Ten su draugais šokdavome, klausydavomės įvairių muzikos atlikėjų. Septyniolikos pradėjau rūkyti. Norėjau būti liekna kaip tos manekenės rūkalų reklamose. Devyniolikos susiradau darbą Johanesburge ir čia tuojau susidėjau su bloga draugija. Mano kalba tapo šiurkšti, be perstojo rūkiau, o savaitgaliais mėgdavau išgerti.
Vis dėlto gyvenau aktyviai: lankiau aerobiką, žaidžiau skvošą, futbolą. Be to, atsidėjusi dirbau, nes norėjau tapti gera kompiuterių specialiste. Materialiai man nieko nestigo, daugelio nuomone, man puikiai sekėsi. Bet aš buvau nelaiminga, sutrikusi ir nusivylusi. Giliai širdyje jaučiau, jog kažko trūksta.
KAIP BIBLIJA PAKEITĖ MANO GYVENIMĄ. Gilindamasi į Bibliją sužinojau, kad Jehova yra meilės kupinas Dievas ir kad tą meilę jis parodė duodamas žmonėms savo Žodį, Bibliją. Ši knyga — tarsi Dievo laiškas, kuriame nurodytos teisingos gyvenimo gairės (Izaijo 48:17, 18). Supratau, kad, norėdama pagal Dievo duotas gaires gyventi, turėsiu daug ką pakeisti.
Pirmas žingsnis buvo susijęs su mano draugais. Permąsčiau žodžius, užrašytus Patarlių 13:20: „Bendrauk su išmintingu ir tapsi išmintingas, o kvailųjų bičiulis pateks į bėdą.“ Šio principo paskatinta palikau senus draugus ir susiradau naujų tarp Jehovos liudytojų.
Sunkiausiai sekėsi mesti rūkyti — tas įprotis buvo giliai įsišaknijęs. Kai po truputį iš jo išsivadavau, iškilo kita problema. Priaugau beveik 14 kilogramų! Smuko savigarba. Prireikė kone dešimties metų, kad antsvorio atsikratyčiau. Vis dėlto žinojau, jog pasielgiau teisingai. Nuolat meldžiausi Jehovai ir jis davė jėgų eiti pirmyn.
KUO DŽIAUGIUOSI. Dabar galiu pasidžiaugti geresne sveikata. Esu patenkinta ir jau nebesivaikau tos laimės, kurią neva laiduoja geras darbas, socialinė padėtis, turtai. Dalydamasi Biblijos tiesa su kitais jaučiu tikrą malonumą. Kaip mudviem su vyru smagu, kad trys buvusios mano bendradarbės dabar taip pat tarnauja Jehovai! Savo įtėviams irgi dar suspėjau papasakoti apie Biblijos pažadą, jog ateityje, kai žemėje bus rojus, mirusieji bus prikelti iš mirties miego.
Artimi santykiai su Jehova man padeda nebesijausti atstumtai. Jo dėka priklausau pasaulinei bendratikių šeimai. Čia radau ir motinų, ir tėvų, ir brolių, ir seserų (Morkaus 10:29, 30).
[Iliustracija 12 puslapyje]
Būdama su Jehovos liudytojais jaučiuosi mylima
[Iliustracija 13 puslapyje]
Sintoistų šventykla, kurioje anksčiau garbinau Dievą