Turtai iš Dievo rankos
Turtai iš Dievo rankos
AR DIEVAS apipils jus gėrybėmis, jeigu būsite jam ištikimas? Galbūt, tik greičiausiai ne tokiomis, kokių tikitės. Štai Jėzaus motinos Marijos pavyzdys. Jai pasirodė angelas Gabrielius ir pasakė, kad Dievas apdovanojo ją malonėmis ir kad ji pagimdys Dievo Sūnų (Luko 1:28, 30-32). Nepaisant to, Marija negyveno turtingai. Kai Jėzus gimė, Jehovai ji paaukojo „porą purplelių arba du balandžiukus“ — įprastą varguolių auką (Luko 2:24; Kunigų 12:8).
Ar tai, kad Marija buvo neturtinga, liudijo, jog Dievas jos nelaimino? Visai ne! Kai Marija aplankė savo giminaitę Elzbietą, ši „pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: ‘Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius!’“ (Luko 1:41, 42). Marijai buvo suteikta malonė — tapti Dievo mylimo Sūnaus motina.
Jėzus irgi nebuvo turtingas. Jis ne tik augo vargingoje šeimoje, bet ir pats per visą gyvenimą turto neturėjo. Sykį vienam žmogui, panorusiam tapti jo mokiniu, jis pasakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai — lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Luko 9:57, 58). Vis dėlto, atėjęs į žemę, Jėzus Kristus savo mokiniams atvėrė galimybę įsigyti didelį turtą. Apaštalas Paulius rašė: „Jis [...] dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą“ (2 Korintiečiams 8:9). Kokių turtų Jėzus davė savo mokiniams? Ar mes irgi galime jų įgyti?
Turtai, kuriuos siūlė Jėzus
Materialinės gėrybės dažnai kliudo ugdytis tikėjimą, nes turtingas žmogus labiau pasikliauja pinigais nei Dievu. Jėzus kartą pasakė: „Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo karalystę!“ (Morkaus 10:23). Taigi turtai, kuriuos savo sekėjams siūlė Jėzus, su materialinėmis gėrybėmis neturėjo nieko bendra.
Iš tikrųjų dauguma pirmojo amžiaus krikščionių turtais pasigirti negalėjo. Kai vienas luošas gimęs žmogus paprašė apaštalą Petrą išmaldos, šis atsakė: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ (Apaštalų darbų 3:6).
Kad krikščionių bendruomenę sudarė daugiausia vargingi žmonės, galima suprasti ir iš Jėzaus mokinio Jokūbo žodžių: „Paklausykite, mano mylimieji broliai: ar Dievas neišsirinko pasaulio akyse vargdienių, kad jie būtų turtingi tikėjimo ir paveldėtų karalystę, pažadėtą jį mylintiems?“ (Jokūbo 2:5). Ir apaštalas Paulius teigė, kad „žmonių akimis žiūrint, nedaug tarp jūsų [pašauktų tapti krikščionių bendruomenės nariais] tėra išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų“ (1 Korintiečiams 1:26).
Tad kokį gi lobį Jėzus siūlė savo mokiniams, jeigu, kaip supratome, tai nebuvo materialinės gėrybės? Laiške Smirnos bendruomenei Jėzus pasakė: „Žinau tavo priespaudą ir tavo neturtą — o vis dėlto tu turtingas!“ (Apreiškimo 2:8, 9). Smirnos krikščionys, nors ir skurdo, iš tikrųjų turėjo lobį, kur kas vertingesnį už sidabrą ar auksą. Tas lobis — tikėjimas Dievu ir ištikimybė jam. Pats tikėjimas jau yra didžiulė vertybė, nes, pasak Biblijos, „ne visi turi tikėjimą“ (2 Tesalonikiečiams 3:2). O štai netikintys žmonės Dievo akyse yra tikri skurdžiai (Apreiškimo 3:17, 18).
Kaip tikėjimas praturtina
Kuo tikėjimas toks vertingas? Tie, kurie tiki Dievą, gali naudotis „jo gerumo, Romiečiams 2:4). Be to, turi „nuodėmių atleidimą“, nes tiki Jėzaus išperkamąja auka (Efeziečiams 1:7). Taip pat „Kristaus žodis“ jiems suteikia išminties (Kolosiečiams 3:16). O kai tikėdami meldžiasi, „Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą“, sergi jų širdis ir mintis, todėl jie jaučiasi laimingi ir patenkinti savo gyvenimu (Filipiečiams 4:7).
pakantumo ir kantrumo lobiais“ (Maža to, žmonės, kurie pasitiki Dievu ir jo Sūnumi, Jėzumi Kristumi, įgyja nuostabią viltį gyventi amžinai. Tikriausiai esate girdėjęs šiuos Jėzaus Kristaus žodžius: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16). Ši nepaprasta viltis dar sutvirtėja, kai žmogus geriau pažįsta savo dangiškąjį Tėvą ir jo Sūnų, nes Jėzus yra pasakęs: „O amžinasis gyvenimas — tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų — Mesiją“ (Jono 17:3).
Nors dažniausiai Dievas teikia dvasines dovanas, jomis naudodamiesi geriau jaučiamės ir fiziškai, ir emociškai. Štai Dalidijo iš Brazilijos istorija. Kol nieko nežinojo apie Dievo tikslus, jis girtuokliavo. Todėl pašlijo santykiai su namiškiais, be to, nuolat stigo pinigų. Tada Dalidijas pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais ir visiškai pasikeitė.
Žinios iš Biblijos paskatino Dalidiją atsikratyti žalingų įpročių. Jis labai uoliai taikė tas žinias gyvenime, todėl galėjo pasakyti: „Anksčiau vaikščiodavau po barus, dabar skelbdamas gerąją naujieną vaikštau po namus.“ Dalidijas ėmėsi visalaikio evangelizuotojo tarnybos. Dėl tokių permainų pasitaisė ne tik jo sveikata, bet pagerėjo ir finansinė padėtis. Jis sako: „Seniau pinigus išleisdavau svaigalams, dabar su džiaugsmu padedu stokojantiems ar perku tai, ko man reikia.“ O bendraudamas su žmonėmis, kurie irgi vertina dvasinius dalykus, Dalidijas susirado daug tikrų draugų. Jis džiaugiasi dvasios ramybe ir laime, kokios prieš pažindamas Dievą nė neįsivaizdavo.
Renato istorija — dar vienas pavyzdys, kaip tikėjimas Jehova Dievu gali praturtinti gyvenimą. Kai žvelgi į jo laimingą ir besišypsantį veidą, sunku patikėti, kad jis turi svarių priežasčių manyti, jog kadaise su juo buvo pasielgta neteisingai. Vos gimusį motina paliko jį krepšyje po suolu — visą sužalotą, su nenukirpta virkštele. Po suolu judantį krepšį pamatė dvi pro šalį ėjusios moterys. Iš pradžių jos pamanė, kad krepšyje kačiukas, tačiau išvydusios naujagimį iškart nugabeno jį į artimiausią ligoninę, kad jam būtų suteikta medicininė pagalba.
Viena iš tų moterų buvo Jehovos liudytoja ir ji apie mažylį papasakojo bendratikei, vardu Rita. Ši kelis kartus laukėsi kūdikio, bet jis gimdavo negyvas. Rita augino vienintelę dukrą. Ji labai troško sūnaus, tad nusprendė Renatą įsivaikinti.
Kai Renatas dar buvo mažas, Rita pasakė, kad nėra jo tikroji motina. Tačiau su meile juo rūpinosi ir stengėsi įskiepyti jam Psalmyno 27:10).
dvasines vertybes. Paaugęs Renatas ėmė domėtis Biblijos tiesa, o mąstydamas apie tai, kaip, galima sakyti, stebuklingai buvo išgelbėtas, pradėjo jausti vis didesnį dėkingumą. Kaskart jo akys prisipildo ašarų skaitant psalmininko Dovydo žodžius: „Nors tėvas ir motina mane paliktų, Viešpats mane priims“ (Trokšdamas bent kiek atsidėkoti Jehovai už viską, ką dėl jo padarė, 2002-aisiais Renatas pasikrikštijo ir kitais metais ėmėsi visalaikės tarnybos. Jis vis dar nežino, kas yra tikrieji jo tėvai, ir greičiausiai niekada nesužinos. Tačiau, Renato nuomone, viena vertingiausių jo gautų dovanų yra galimybė pažinti ir įtikėti Jehovą — mylintį ir rūpestingą Tėvą.
Gal ir jūs norėtumėte užmegzti artimus, šiltus santykius su Dievu? Ta draugystė tikrai praturtintų jūsų gyvenimą. Galimybę pažinti Jehovą Dievą ir jo Sūnų, Jėzų Kristų, turi kiekvienas — tiek turtingas, tiek vargšas. Galbūt draugystė su Kūrėju ir nesuteiks materialinės gerovės, tačiau ji laiduoja vidinę ramybę ir pasitenkinimą, o to nenusipirksi už jokius pinigus. Tad kokie teisingi Patarlių 10:22 (Brb) užrašyti žodžiai: „Viešpaties palaiminimas daro turtingą ir sielvarto neatneša.“
Jehovai Dievui labai rūpi žmonės, kurie siekia draugystės su juo. Tai liudija jo žodžiai: „O, kad klausytum mano Įsakymų! Tavo gerovė būtų kaip upė, o tavo teisumas — kaip marių bangos“ (Izaijo 48:18). Ir jis žada, kad tie, kurie prie jo artinasi, skatinami tinkamų motyvų ir turėdami teisingą nuostatą, sulauks dosnaus atlygio: „Nusižeminimo ir pagarbios Viešpaties baimės atlygis — turtai, pagarba ir gyvenimas“ (Patarlių 22:4).
[Anotacija 6 puslapyje]
Jei tikėsite Dievu, rasite gyvenime ramybę, pasitenkinimą ir laimę
[Iliustracija 5 puslapyje]
Jėzaus namiškiai buvo neturtingi, bet Dievas juos dosniai laimino