MAŽDAUG prieš dešimt metų Gregorijas ir Marilu, sutuoktiniai, kuriems tada buvo trisdešimt suvirš, tarnavo pionieriais Maniloje. Abu dirbo visą darbo savaitę. Suderinti evangelizacijos tarnybą ir darbą buvo nelengva, bet porai neblogai sekėsi. Vieną dieną Marilu paaukštino — skyrė banko vadovės pareigas. „Darbas mudviem leido mėgautis patogiu gyvenimu“, — ji prisimena. Šeima tiesiog klestėjo finansiškai, todėl nutarė pasistatyti svajonių namą puikioje vietoje, apie devyniolika kilometrų į rytus nuo Manilos. Jie pasirašė sutartį su statybų rangovu ir įsipareigojo pamėnesiui dešimt metų mokėti nustatytą sumą.

Marilu pasakoja: „Mano naujasis darbas atėmė labai daug laiko ir jėgų. Praradau dvasinį apetitą. Jaučiausi taip, tarsi vogčiau iš Jehovos. Nebegalėjau tarnybai skirti tiek laiko, kiek buvau pasižadėjusi.“ Gregoriją ir Marilu tokia situacija labai slėgė. Vieną dieną jiedu susėdo atvirai pakalbėti, kur link eina jų gyvenimas. Gregorijas sako:  „Norėjome kažką keisti, tik nežinojome, ką konkrečiai. Šnekėjomės, kaip galėtume labiau atsidėti Jehovos tarnybai, juk vaikų neturime. Meldėm Dievą, kad parodytų mums teisingą kryptį.“

Tuo laiku sutuoktiniai krikščionių sambūriuose išklausė keletą kalbų apie tarnybą ten, kur trūksta Karalystės žinios skelbėjų. „Supratome, kad tai ir yra Jehovos atsakas į mūsų maldas“, — prisimena Gregorijas. Pora karštai meldėsi Jehovai, prašė, kad sustiprintų jų tikėjimą, padėtų sukaupti drąsą ir teisingai apsispręsti. Tačiau kelyje stovėjo viena kliūtis — vyko jų namo statyba. Sutuoktiniai jau buvo sumokėję beveik trečdalį reikiamos sumos. Ką jiems daryti? Marilu sako: „Žinojome, kad sutartį nutraukę prarasime visus sumokėtus pinigus, išties didelę sumą. Bet šitaip parodytume, kad mums svarbiausia ne mūsų pačių troškimai, o Jehovos valia.“ Turėdami omenyje apaštalo Pauliaus pavyzdį, jie sustabdė namo statybą, išėjo iš darbo, pardavė didumą savo daiktų ir persikėlė gyventi į atokų kaimelį Palavano saloje, apie 480 kilometrų į pietus nuo Manilos (Fil 3:8).

Kad pasiruoštų būsimoms gyvenimo sąlygoms, Gregorijas ir Marilu dar prieš persikraustymą stengėsi savo buitį supaprastinti. Tačiau atvykę į naująją vietą jie pamatė, jog gyventi turės dar paprasčiau nei įsivaizdavo. „Negalėjau patikėti — čia nebuvo nei elektros, nei jokių patogumų, — prisimena Marilu. — Anksčiau, kad išsivirčiau ryžių, užtekdavo paspausti greitpuodžio mygtuką, o dabar turėjome prikapoti malkų ir susikurti laužą. Mieste buvau pratusi apsipirkinėti prekybos centruose, valgyti restoranuose. Šito man labai trūko.“ Vis dėlto sutuoktiniai nuolat sau kartojo, kokiu tikslu čionai atvyko, ir neilgai trukus su nauja aplinka susigyveno. Marilu sako: „Akį glosto gamtos grožis, žvaigždžių žibėjimas naktį. Bet užvis džiugiau matyti švytinčius žmonių veidus, kai skelbiame jiems gerąją žinią. Čia tarnaudami perpratome „slėpinį“ — išmokome būti patenkinti tuo, ką turime“ (Fil 4:12).

Gregorijas pasakoja: „Kai persikraustėme, apylinkėse tebuvo keturi skelbėjai. Jie taip džiaugėsi, kai sueigose kiekvieną savaitę ėmiau sakyti viešąją kalbą ir gitara sugrodavau Karalystės giesmes.“ Per vienus metus ta mažytė grupelė liudytojų išaugo į bendruomenę, kurioje uoliai darbavosi jau 24 skelbėjai. „Bendruomenės nariai tiesiog spinduliuoja meile ir tai šildo mūsų širdį“, — sako Gregorijas. Toje atokioje vietovėje pora tarnauja jau daugiau kaip šešeri metai. Ką jie gali pasakyti apie savo tarnybą? Štai jų žodžiai: „Džiaugsmas, kurį jaučiame matydami, kaip dvasiškai auga nauji bendruomenės nariai, su niekuo  nesulyginamas. Dabar mūsų gyvenimas iš tiesų prasmingas.“

Filipinuose beveik 3000 mūsų bendratikių yra persikėlę į vietoves, kur itin reikia evangelizuotojų. Apie 500 iš jų — netekėjusios seserys. Štai Karen pavyzdys.

Karen dabar dvidešimt suvirš. Užaugo ji Bagao miestelyje, Kagajano provincijoje. Dar paauglystėje ji dažnai pagalvodavo, kaip galėtų išplėsti savo tarnybą. Karen pasakoja: „Žinodama, kad laiko liko nebedaug ir kad žinią apie Karalystę turi išgirsti visi žmonės, troškau tarnauti ten, kur trūksta skelbėjų.“ Kai kurie šeimos nariai, užuot palaikę Karen iniciatyvą atsidėti tarnybai, skatino ją siekti aukštojo išsilavinimo. Bet mergina meldė Jehovos vadovavimo, kalbėjosi su bendratikiais, tarnaujančiais atokiose vietovėse. Būdama aštuoniolikos ji persikėlė į nuošalią bendruomenę, apie 64 kilometrai nuo gimtojo miestelio.

Tos nedidelės bendruomenės teritorija labai kalnuota, driekiasi palei Ramiojo vandenyno krantą. Karen pasakoja: „Kol iš Bagao iki ten nusigavome, pėdinome ištisas tris dienas. Įkalnė nuokalnė, aukštyn žemyn. Kokius trisdešimt kartų kėlėmės per upę.“ Ji priduria: „Kad aplankyčiau kai kuriuos Biblijos studijuotojus, pėsčiomis į vieną pusę turiu eiti šešias valandas. Nakvoti pasilieku tenai, o kitą dieną vėl laukia šešių valandų kelionė namo.“ Ar tikrai verta tiek stengtis? Plačiai šypsodamasi Karen atsako: „Kojas kartais skauda. Užtat vienu metu vedžiau net aštuoniolika Biblijos studijų. Paragavau ir pamačiau, koks geras yra Jehova!“ (Ps 34:9 [34:8, Brb])

Mūsų sesė, vardu Suki, kuriai šiek tiek per keturiasdešimt, gyveno Jungtinėse Valstijose. Kas paskatino ją persikelti į Filipinus? 2011 metais rajono suvažiavime viena pora pasakojo, kaip pardavė beveik viską, ką turėjo, ir išvyko į Meksiką, kad padėtų čia skleisti gerąją naujieną. Suki prisimena: „Tas pasakojimas privertė mane susimąstyti apie tikslus, kurių niekad rimtai nebuvau apsvarsčiusi.“ Kai Suki, pati būdama indė, sužinojo, kad Filipinuose labai reikia skelbėjų, kalbančių pandžabų kalba, ji nutarė persikelti. Su kokiomis kliūtimis ji susidūrė?

„Apsispręsti, kurių daiktų reikės, o kuriuos galiu parduoti, buvo daug sunkiau, nei tikėjausi, — pasakoja Suki. — Trylika metų patogiai gyvenau nuosavame bute, bet prieš išvykdama kurį laiką apsistojau pas šeimos narius. Čia negalėjau įsikurti kaip namie. Buvo nelengva, tačiau šitaip mokiausi  gyventi paprasčiau.“ O kaip jautėsi persikėlusi į Filipinus? „Baisiai bijojau visokių šliaužiančių ir ropojančių padarų. Taip pat labai ilgėjausi namų. Tai ir buvo sunkiausia. Bet išmokau visiškai pasitikėti Jehova, kaip niekad prie jo priartėjau.“ Ar pastangos mūsų sesei atsipirko? Su šypsena veide Suki atsako: „Jehova mus ragina: „Išmėginkite mane. Aš pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima.“ Šių žodžių teisingumu įsitikinu kaskart, kai tarnyboje pašnekovė manęs teiraujasi: „Kada vėl apsilankysite? Noriu jūsų dar daug ko paklausti.“ Kaip džiaugiuosi galėdama padėti dvasiškai alkstantiems žmonėms! Koks prasmingas tai darbas!“ (Mal 3:10) Suki priduria: „Visų sunkiausia buvo apsispręsti persikelti. Bet kai galų gale apsisprendžiau, visa kita Jehova sutvarkė kuo puikiausiai.“

Simėjus, vedęs brolis, kuriam dabar netoli keturiasdešimt, gavo pelningą darbą vienoje Vidurio Rytų šalyje ir išvyko iš Filipinų. Toje šalyje jį labai įkvėpė pokalbis su vienu rajono prižiūrėtoju, taip pat brolio iš Vadovaujančiosios tarybos kalba. Simėjus suvokė, kad pirmenybę gyvenime turi teikti Jehovai. „Bet vien mintis, kad reikės palikti savo darbą, varė man siaubą“, — prisimena jis. Vis dėlto Simėjus išėjo iš darbo ir grįžo į Filipinus. Šiandien kartu su žmona Haidi tarnauja Pietų Davao provincijoje. Teritorija čia didelė, o skelbėjų nedaug. Simėjus sako: „Koks dabar esu laimingas, kad įveikiau baimę netekti darbo ir kad Jehovai skyriau pirmutinę vietą! Jam stengiuosi atiduoti geriausia, ką turiu, ir tai suteikia gyvenimui tikrą prasmę.“

Ramilas ir Džiuljeta, sutuoktiniai, kuriems truputį per trisdešimt, tarnauja pionieriais. Sužinoję, kad vos už trisdešimties kilometrų esančiai bendruomenei reikia pagalbos, jie panoro padėti. Tad kiekvieną savaitę, nesvarbu, koks lauke oras, pora keliskart savo motociklu rieda į sueigas ir į tarnybą. Duobėti keliai ir kabantys tiltai jų kelionės tikrai nepalengvina, vis dėlto sutuoktiniai džiaugiasi galėdami dar labiau atsidėti evangelizacijos darbui. Ramilas sako: „Mudu su žmona kartu paėmus vedame vienuolika Biblijos studijų! Kad galėtume tarnauti ten, kur trūksta Karalystės žinios skelbėjų, aišku, reikia aukotis. Bet abu esame labai laimingi“ (1 Kor 15:58).

Gal norėtum daugiau sužinoti apie galimybę tarnauti ten, kur ypač didelis evangelizuotojų poreikis, tiek savo šalyje, tiek svetur? Pasikalbėk su rajono prižiūrėtoju. Taip pat perskaityk straipsnį „Ar atsiliepsi kviečiamas „ateik į Makedoniją“?“ 2011 metų rugpjūčio Mūsų Karalystės tarnybos numeryje.