1. Apie kokį Dievo tautos sambūrį pakalbėsime ir kokius klausimus aptarsime?

„STOKITĖS ir šlovinkite Viešpatį, savo Dievą, per amžių amžius!“ Tokiais iškilmingais žodžiais levitai ragino izraelitus, susirinkusius į Jeruzalę, suvienyti širdis maldoje Jehovai. Ši malda — viena ilgiausių, užrašytų Biblijoje (Neh 9:4, 5). Ji buvo pasakyta 455 metais prieš mūsų erą, septinto žydų kalendoriaus mėnesio, tai yra tišrio, dvidešimt ketvirtą dieną. Straipsnyje aptarsime tokius klausimus: kas padėjo levitams pasiruošti šiai įsimintinai sueigai? Kodėl jų malda buvo tokia paveiki? Ko patys galime iš tos maldos pasimokyti? (Ps 141:2) Pirma pakalbėkime, kas svarbaus vyko dar prieš šį sambūrį.

2. Kokį pavyzdį paliko izraelitai, susirinkę draugėn po Jeruzalės sienos atstatymo?

² Mėnuo prieš šią ypatingą sueigą žydai užbaigė Jeruzalės sienos atstatymo darbus (Neh 6:15). Viską atlikti jie spėjo vos per 52 dienas. Tada atėjo laikas susitelkti į dvasinius dalykus. Taigi pirmąją kito mėnesio, tišrio, dieną Dievo tauta susirinko į miesto aikštę. Ezra ir kiti levitai čia skaitė ir aiškino jiems Jehovos Įstatymą. Kiekvienas su savo šeima, „visi, kurie galėjo klausytis ir suprasti“, stovėjo ir klausėsi „nuo aušros iki vidudienio“. Koks puikus pavyzdys mums! Net sėdint patogioje salėje mintys per programą gali imti klajoti, suktis apie kitus reikalus. Bet prisiminkime anuos izraelitus: jie klausėsi įdėmiai ir viską dėjosi į širdį. Suvokę, kad nesilaikė Jehovos Įstatymo, net ėmė verkti (Neh 8:1-9).

3. Ką daryti buvo paskatinti izraelitai?

 ³ Tačiau viešai išpažinti savo nuodėmes dabar ne laikas. Tai buvo šventės diena, džiugus metas šlovinti Jehovą (Sk 29:1). Nehemijas todėl skatino tautiečius: „Eikite, valgykite rinktinių valgių ir gerkite saldžių gėrimų, skirdami dalį tiems, kurie nieko neturi sau paruošę, nes ši diena šventa mūsų Viešpačiui. Nebūkite liūdni, nes džiugesys Viešpatyje yra jūsų stiprybė.“ Žmonės pakluso ir ta diena buvo tikra „linksmybės šventė“ (Neh 8:10-12).

4. a) Kam susirinko Izraelio kilčių galvos ir kas jiems paaiškėjo? b) Ką levitai darė per visas šventės dienas?

⁴ Kitą dieną tautos kilčių galvos suėjo tyrinėti Įstatymo, kad įsitikintų, ar tikrai laikosi visų Dievo paliepimų. Tada paaiškėjo, kad nuo penkioliktos iki dvidešimt pirmos tišrio mėnesio dienos turi būti švenčiama Palapinių šventė, o jai pasibaigus, dvidešimt antrąją, surengtas iškilmingas sambūris. Visi kaipmat ėmė ruoštis. Tokios šventės kaip ši Jeruzalė nematė nuo Jozuės laikų — „džiaugsmas buvo labai didelis“. Levitai „dieną po dienos, nuo pirmosios dienos iki paskutinės dienos“, skaitė tautai Dievo Įstatymą (Neh 8:13-18, Jr).

5. Ką Dievo tauta darė prieš levitams imant melstis?

⁵ Po dviejų dienų, tišrio 24-ąją, atėjo metas tautai išpažinti nuodėmes. Ana džiugi šventė baigėsi. Izraelitai dabar pasninkavo ir apsivilkę ašutinėmis atgailavo, kad neklausė Jehovos žodžių. Levitai vėl skaitė Įstatymą — nuo pat rytmečio apie tris valandas. Paskui visi „išpažino nuodėmes ir, parpuolę kniūbsti, šlovino Viešpatį, savo Dievą“. Tada, kaip minėjome straipsnio pradžioje, levitai ėmė melstis už tautą (Neh 9:1-4).

6. Kodėl levitai galėjo pasakyti turiningą maldą ir ko iš jų pasimokome?

⁶ Be abejonės, paruošti šią turiningą maldą levitai galėjo todėl, kad nuolat gilinosi į Dievo Įstatymą. Maldos pradžioje iškeliami Jehovos darbai, nuostabios jo savybės. Toliau ne sykį užsimenama apie didį Dievo gailestingumą ir pripažįstama, kad izraelitai nenusipelnė tokios jo malonės (Neh 9:19, 27, 28, 31). Ko iš levitų pasimokome? Svarbu kasdien skaityti ir apmąstyti Dievo Žodį. Šitaip klausome, ką Jehova mums kalba. Tada ir mes norėsime jam daug ką pasakyti, malda bus nuoširdi, prasminga (Ps 1:1, 2).

7. Ko levitai prašė Dievą ir ko tai mus pamoko?

 ⁷ Levitų maldoje randame tik vieną kuklų prašymą. Į maldos pabaigą jie tarė: „Dabar, mūsų Dieve, didis, galingas ir šiurpą keliantis Dieve, kuris savo ištikima meile palaikai Sandorą, tenebūna tau nereikšmingos visos nelaimės, ištikusios mus — mūsų karalius, didžiūnus, pranašus, protėvius, visą tavo tautą nuo Asirijos karalių laikų iki šios dienos“ (Neh 9:32). Mes, kaip tie levitai, maldoje irgi pirmiausia šlovinkime Jehovą, jam dėkokime ir tik tada išsakykime savo prašymus.

8, 9. a) Kaip levitai, pradėdami maldą, parodė nuolankumą? b) Kokias dvejas „dangaus galybes“ levitai maldoje paminėjo?

⁸ Levitai buvo išties nuolankūs. Nors gerai apgalvojo, ką maldoje sakys, suprato, kad savo žodžiais niekaip neperteiks, kokios didžios šlovės Jehova vertas. Maldos pradžioje levitai, turėdami omenyje visus tautiečius, Jehovai sakė: „Tegul šlovina tavo garbingąjį vardą, nors jis viršija visokį šlovinimą ir gyrių!“ (Neh 9:5, Jr)

⁹ Malda tęsiasi tokiais žodžiais: „Tu esi Viešpats, tu vienas! Tu padarei dangų, dangaus aukštybes su jų galybėmis, žemę ir visa, kas ant jos, jūras ir visa, kas jose. Tu duodi visiems gyvastį, ir dangaus galybės tave garbina“ (Neh 9:6). Čia levitai paminėjo vos keletą Jehovos kūrybos šedevrų. Jis sukūrė dangų ir jo „galybes“, tai yra didžiulę visatą su begale žvaigždynų. Puikiai įrengė ir nuostabią mūsų planetą, sudarė sąlygas tarpti įvairiausioms gyvybės formoms, davė sugebėjimą susilaukti palikuonių. Maldoje minimos dar ir kitokios „dangaus galybės“. Tai angelai, stebėję visus šiuos Jehovos darbus (1 Kar 22:19; Job 38:4, 7). Šios dvasinės esybės nuolankiai vykdo Dievo valią — patarnauja netobuliems žmonėms, „kurie paveldės išgelbėjimą“ (Hbr 1:14). Sekdami angelų pavyzdžiu, tarnystę Jehovai mes irgi einame vieningai, tarsi gerai disciplinuota kariuomenė (1 Kor 14:33, 40).

10. Ko pasimokome iš to, kaip Jehova elgėsi su Abraomu?

¹⁰ Toliau levitai kalbėjo apie tai, kiek gera Jehova padarė Abromui. Būdamas 99-erių šis neturėjo nė vieno vaiko iš savo žmonos Sarajos, mat ji buvo nevaisinga. Jehova tada suteikė vyrui naują vardą — Abraomas, išvertus — „daugybės tėvas“ (Pr 17:1-6, 15, 16). Dievas pažadėjo Abraomui, kad jo palikuonys paveldės Kanaano kraštą. Ar Jehova ištesėjo savo žodį? Štai ką sakė  levitai: „Tu esi Viešpats Dievas, kuris išsirinko Abromą, išvedė jį iš chaldėjų Ūro ir pervardijo jį Abraomu. Radęs jo širdį esant tau ištikimą, sudarei su juo Sandorą, kad duosi jam ir jo palikuonims kanaaniečių [...] kraštą. Savo pažadą tu įvykdei, nes esi teisus“ (Neh 9:7, 8). Žmonės neretai pamiršta, ką pažadėję. Tačiau Jehova ne toks. Tad sekime savo dangiškuoju Tėvu — žodžio laikykimės ir mes (Mt 5:37).

11, 12. Kokia yra Jehovos vardo reikšmė ir kaip izraelitų tautos istorija patvirtina, kad toks vardas jam pritinka?

¹¹ Vardas Jehova reiškia „jis tapdina“. Dievas viską sutvarko taip, kad jo pažadai palaipsniui taptų tikrove. Tai akivaizdu iš Abraomo palikuonių — Izraelio tautos — istorijos. Jiems vergaujant Egipte, Jehova davė žodį, kad žmonės atgaus laisvę ir paveldės Pažadėtąją žemę. Tuomet tai galbūt atrodė neįmanoma. Tačiau Dievas ėmė veikti ir žingsnis po žingsnio savo pažadą išpildė. Šitaip jis kuo aiškiausiai parodė, kad vertai vadinasi didingu ir unikaliu vardu — Jehova.

¹² Levitai maldoje ir nupasakojo, ką Jehova anuomet padarė dėl savo tautos: „Tu pamatei mūsų protėvių vargą Egipte, išgirdai jų šauksmą prie Nendrių [„Raudonosios“, Brb] jūros. Tu padarei ženklų ir nuostabių darbų prieš faraoną, visus jo tarnus ir visus jo krašto žmones, nes žinojai, kaip įžūliai jie elgėsi su mūsų protėviais. Taip pasidarei sau vardą, išlikusį iki pat šios dienos. Tu perskyrei jūrą, kad jie pereitų per jūrą sausa žeme, bet nubloškei į gelmes jų persekiotojus, tartum akmenį į šėlstančius vandenis.“ Paskui levitai tęsė: „Tu nugalėjai prieš juos krašto gyventojus kanaaniečius [...]. Jie paėmė įtvirtintus miestus ir derlingą žemę, paveldėjo namus, kupinus visokių gėrybių, jau iškastas vandens talpyklas, vynuogynus, alyvmedžių sodus, gausybę vaismedžių. Jie valgė, buvo sotūs, tapo rubuiliai, mėgaudamiesi tavo begaliniu gerumu“ (Neh 9:9-11, 24, 25).

13. Kaip Jehova pasirūpino izraelitų dvasiniais poreikiais, tačiau kaip elgėsi tauta?

¹³ Kad iki galo įgyvendintų savo tikslą, Jehova padarė ir dar daugiau. Antai kai tauta išėjo iš Egipto, jis tuoj pat pasirūpino dvasiniais žmonių poreikiais. Maldoje levitai sakė: „Tu nužengei ant Sinajaus kalno, kalbėjaisi su jais iš dangaus, duodamas jiems dorus įsakus, tikrus pamokymus, gerus įstatus ir įsakymus“ (Neh 9:13). Taip Jehova mokė savo tautą, kad būtų verta vadintis jo šventu vardu ir paveldėtų Pažadėtąją žemę. Bet Dievo įsakų izraelitai paisė neilgai. (Perskaityk Nehemijo 9:16-18.)

14, 15. a) Kaip Jehova rodė izraelitams gailestingumą? b) Ko pasimokome iš Jehovos santykių su jo išrinktąja tauta?

¹⁴ Maldoje levitai pasakė, kokias dvi nuodėmes tauta padarė, nors ką tik prie Sinajaus kalno buvo prisižadėjusi laikytis Dievo Įstatymo. Už tokias kaltes Jehova būtų galėjęs palikti juos dykumoje numirti. Bet Jehova taip nepadarė. Maldoje jis giriamas: „Būdamas didžiai gailestingas, nepalikai jų dykumoje. [...] Keturiasdešimt metų taip palaikei juos dykumoje, kad jie nieko nestokojo; jų drabužiai nenusinešiojo  nei jų kojos sutino“ (Neh 9:19, 21). Deja, tūkstančiai žmonių, patyrusių tokią globą, pristigo tikėjimo ir Dievui nepakluso. Už tai buvo nubausti mirtimi. Šiandien Jehova mus irgi viskuo aprūpina, kad galėtume jam ištikimai tarnauti. Tikrai nenorime būti kaip anie neklusnūs izraelitai. Blogas jų pavyzdys užrašytas „įspėti mums, sulaukusiems santvarkų galo“ (1 Kor 10:1-11).

¹⁵ Apsigyvenę Pažadėtojoje žemėje, izraelitai vėl sunkiai nusidėjo — ėmė garbinti kanaaniečių dievus. Įsitraukė į gašlias apeigas, net aukojo stabams savo vaikus. Todėl Jehova leido aplinkinėms tautoms juos engti. Bet kai tik žmonės atgailaudavo, Dievas jiems dovanodavo ir išvaduodavo iš priešų rankų. Taip nutiko ne vieną sykį. (Perskaityk Nehemijo 9:26-28, 31.) Levitai pripažino: „Per daugelį metų buvai kantrus su jais, įspėjai juos savo dvasia per pranašus, bet jie nė viena ausimi nesiklausė; užtat atidavei juos žemės tautoms į rankas“ (Neh 9:30).

16, 17. a) Ko susilaukė izraelitai, kai grįžę iš tremties vėl nepakluso Jehovai? b) Ką izraelitai pripažino ir kokį pažadą davė?

¹⁶ Net ir grįžę iš Babilonijos tremties izraelitai nenorėjo klausyti Jehovos. Ko jie susilaukė šįkart? Malda tęsiasi tokiais žodžiais: „Štai mes — vergai iki šios dienos, vergai krašte, kurį tu davei mūsų protėviams, kad naudotųsi jo vaisiais ir dosniomis gėrybėmis. Jo gausus derlius tenka karaliams, kuriuos tu mums paskyrei už mūsų nuodėmes. [...] Mes kenčiame didelę priespaudą!“ (Neh 9:36, 37)

¹⁷ Ar levitai turėjo omenyje, kad Dievas, leisdamas tautai kęsti vargą, yra neteisus? Anaiptol! „Tu buvai teisus dėl viso, kas mus ištiko, nes elgeisi ištikimai, o mes elgėmės nedorai“, — kalbėjo jie (Neh 9:33). Nuoširdi levitų malda baigiasi tvirtu pažadu — nuo šiol tauta laikysis Dievo Įstatymo. (Perskaityk Nehemijo 10:1 [9:38, Brb]; 10:30 [10:29, Brb].) Šis įsipareigojimas buvo patvirtintas raštiškai ir tą raštą užantspaudavo 84 tautos vadovai (Neh 10:2-28 [10:1-27, Brb]).

18, 19. a) Ką turime daryti, kad būtume tinkami gyventi naujajame pasaulyje? b) Ko turime nepaliauti melsti ir kodėl?

¹⁸ Kad būtume tinkami gyventi naujajame pasaulyje, mums irgi reikia leistis Jehovos drausminamiems. „Kurio gi sūnaus tėvas neauklėja?“ — klausė apaštalas Paulius (Hbr 12:7). Jei tarnaujame Dievui su atsidavimu ir savo žingsnius kreipiame pagal jo nustatytas gaires, parodome norį, kad Jehova per savo šventąją dvasią mus ugdytų. O jei sunkiai nusidedame, turime iš širdies atgailauti ir nuolankiai priimti jo auklybą. Dievas tada atleis mūsų kaltes.

¹⁹ Vaduodamas savo tautą iš Egipto, Jehova padarė išties didžių darbų. Bet greit imsis dar didingesnių. Jo vardas žemėje nuskambės kaip niekad plačiai (Ez 38:23). Kadaise jis ištesėjo savo žodį Izraelio tautai — žmonės paveldėjo Pažadėtąją žemę. O netrukus visi ištikimi Jehovos tarnai įžengs į pažadėtą naująjį pasaulį ir paveldės amžiną gyvenimą (2 Pt 3:13). Kokia nuostabi ateitis mūsų laukia! Tad nepaliaukime melsti, kad prakilnus Jehovos vardas būtų pašlovintas. Kitame straipsnyje aptarsime dar vieną maldą, į kurios žodžius turime ypač gerai įsiklausyti, kad Dievo palaiminimu galėtume džiaugtis visą amžinybę.