„Kad ir ką darytumėte, darbuokitės visa siela, kaip dėl Jehovos“ (KOL 3:23).

1—3. a) Ar, Jėzui mirus ant kančių stulpo, Jehova iš mūsų nebereikalauja jokių aukų? Prašom paaiškinti. b) Koks klausimas kyla dėl mūsų aukojamų aukų?

PIRMAJAME amžiuje savo garbintojams Jehova apreiškė, kad per Jėzaus išperkamąją auką Mozės įstatymas jau yra panaikintas (Kol 2:13, 14). Nebereikėjo atnašauti gyvulių ir aukoti kitokių aukų, kaip kad žydai darė šimtus metų; visos tos aukos nebeteko prasmės. Įstatymas buvo „auklėtojas, vedantis prie Kristaus“, ir savo paskirtį jau atliko (Gal 3:24).

² Tai nereiškia, kad krikščionims aukojimas nebeturėtų rūpėti. Netgi priešingai. Apaštalas Petras rašė, kad reikia aukoti „priimtinas Dievui dvasines aukas per Jėzų Kristų“ (1 Pt 2:5). Ir apaštalas Paulius davė suprasti, jog visas krikščionio gyvenimas — ne tik viena kuri gyvenimo dalis — yra tarytum auka, skirta Dievui (Rom 12:1).

³ Krikščionis Jehovai aukoja, galima sakyti, dvejopai: arba nusprendžia Dievui ką nors paskirti, padovanoti, arba dėl Dievo pats ko nors atsisako. O kaip žinoti, ar visos mūsų aukos yra Jehovai mielos ir priimtinos? Dabar, atsižvelgdami į izraelitams galiojusius reikalavimus, tai ir pasiaiškinkime.

KĄ IR KAIP AUKOJAME KASDIENIAME GYVENIME

4. Ko turime nepamiršti dėl savo kasdienių užsiėmimų?

⁴ Kaip mūsų kasdieniai reikalai bei darbai siejasi su aukojimu Jehovai, iš pradžių galbūt nelengva suprasti. Namų ruoša, pamokos, darbas, apsipirkimas ir panašūs dalykai, regis, neturi nieko bendra su dvasine veikla. Bet jeigu gyvenimą jau esi paskyręs Jehovai arba ruošiesi tai padaryti  netolimoje ateityje, atmink, jog tavo santykiams su Dievu atsiliepia ir kasdieniai užsiėmimai — tikriau sakant, su kokia nuostata viską darai. Krikščionys mes esame ištisą parą ir Biblijos principais turime vadovautis kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Ne veltui apaštalas Paulius skatina: „Kad ir ką darytumėte, darbuokitės visa siela, kaip dėl Jehovos, o ne dėl žmonių.“ (Perskaityk Kolosiečiams 3:18-24.)

5, 6. Kas padėtų mums teisingai pasirinkti, kaip elgtis ir kokią aprangą dėvėti?

⁵ Krikščionio buitis ir kasdieniai reikalai prie dievatarnystės neprisiskaito. Tačiau Pauliaus raginimas darbuotis „visa siela, kaip dėl Jehovos“, priverčia mus paanalizuoti visą savo gyvenseną. Į ką ypač reikia atkreipti dėmesį? Pagalvokime: ar mūsų apranga visad padori ir elgesys krikščioniškas? Gal kartais dėl nederamo elgesio ar dėl savo išvaizdos gėdijamės pasisakyti, kad mes Jehovos liudytojai? Bet šitaip niekada neturėtų atsitikti! Jehovos garbintojai iš tolo saugosi suteršti Dievo vardą (Iz 43:10; 2 Kor 6:3, 4, 9).

⁶ Mūsų pastangos darbuotis „visa siela, kaip dėl Jehovos“, aišku, neapsiribos kuria nors viena gyvenimo sritimi. Dabar ir pakalbėkime plačiau, kaip toks aukojimasis turėtų būti matomas. Sykiu atminkime, jog izraelitai privalėjo Jehovai atnašauti pačias geriausias aukas (Iš 23:19).

KAIP TAVO GYVENIMAS PASIKEITĖ

7. Ką mums reiškia savo gyvenimą paaukoti Jehovai?

⁷ Savo gyvenimą tu nusprendei Jehovai paaukoti be jokių išlygų, argi ne? Iš esmės tu pasižadėjai, kad visuose reikaluose pirmenybę teiksi Jehovai. (Perskaityk Hebrajams 10:7.) Ir tai buvo labai geras sprendimas. Jau tikriausiai įsitikinai, kad jeigu stengiesi ištirti, kaip į vieną ar kitą dalyką Jehova žiūri, ir viską daryti pagal jo valią, rezultatai būna patys geriausi (Iz 48:17, 18). Pasiaukoję Dievui, visur sekame juo, savo Mokytoju, todėl esame šventi ir laimingi žmonės (Kun 11:44; 1 Tim 1:11).

8. Kuo reikšmingas tas faktas, kad atnašas Jehova senovėje laikė šventomis?

⁸ Šventomis buvo laikomos ir atnašos, kurias Jehovai aukojo izraelitai (Kun 6:25; 7:1). Sąvoka „šventas“ hebrajų kalboje reiškia ypatingą paskirtį; šventas — tai išskirtinis, atidėtas Dievui. Kad Jehova mūsų aukas mielai priimtų, jos turi būti atskirtos nuo pasaulio įtakos, nesugadintos. To, ko Jehova neapkenčia, mylėti mums nevalia. (Perskaityk 1 Jono 2:15-17.) Vadinasi,  negalime turėti nieko bendra su organizacijomis, kurių veikla Dievo požiūriu netyra, smerktina (Iz 2:4; Apr 18:4). Negalime ir žiūrėti į tai, kas amoralu, suteršta, negalime leisti sau apie tokius dalykus fantazuoti (Kol 3:5, 6).

9. Kodėl svarbu, kaip mes elgiamės su kitais žmonėmis?

⁹ Paulius bendratikius skatino: „Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais, nes tokios aukos Dievui patinka“ (Hbr 13:16). Taigi jeigu rodome kitiems gerumą, jeigu esame visad nusiteikę daryti gera, pats Jehova tai priima tarytum vertingą auką. Iš meilės kylantys geri darbai, be to, yra vienas pagrindinių požymių, padedančių atskirti tikrus krikščionis (Jn 13:34, 35; Kol 1:10).

KOKIAS AUKAS AUKOJAME DIEVATARNYSTĖJE

10, 11. Kaip Jehova žiūri į mūsų tarnystę ir ką daryti mus tai skatina?

¹⁰ Mes, krikščionys, bene akivaizdžiausiai gera darome viešai išpažindami savo viltį. Ar pasinaudoji kiekviena proga paliudyti? Apaštalas Paulius šią itin svarbią krikščionišką veiklą pavadino „gyriaus auka, tai yra [Dievo] vardą išpažįstančių lūpų vaisiumi“ (Hbr 10:23; 13:15; Oz 14:3 [14:2, Brb]). Čia vertėtų pagalvoti, kiek laiko skiriame evangelizacijos darbui ir kaip galime jį atlikti kokybiškiau. Daug gerų patarimų dėl to gauname tarnybos sueigose. Trumpai tariant, ir mūsų tarnyba kartu su bendruomene, ir neoficialus liudijimas yra „gyriaus auka“, neatsiejama dievatarnystės dalis. Todėl ši auka tebūnie pati geriausia, kokią tik galime pateikti. Kiekvieno aplinkybės yra skirtingos. Vis dėlto, kokia brangi mums tarnyba Jehovai, geriausiai matysis iš to, kiek laiko skelbdami gerąją naujieną praleidžiame.

¹¹ Krikščionys dvasine veikla reguliariai užsiima tiek asmeniškai, tiek ir kartu su kitais. Pats Jehova iš mūsų šito tikisi. Tiesa, mums nebėra privalu paklusti šabo įstatymui ar kaskart vis keliauti į religines šventes Jeruzalėje. Tačiau krikščionio gyvenime šie senovės įstatymai didelę reikšmę tebeturi ir šiandien. Jehova nori, kad, metę šalin negyvus darbus, skirtume laiko jo Žodžio studijoms, maldai, bendruomenės sueigoms. Šeimų galvos taip  pat jaučia atsakomybę tyrinėti Šventąjį Raštą drauge su savo namiškiais (1 Tes 5:17; Hbr 10:24, 25). Todėl kiekvienam iš mūsų būtų neprošal pamąstyti: „Kaip galėčiau tarnystę Jehovai atlikti dar geriau?“

12. a) Kam šiandieną galima prilyginti smilkalų atnašas, kurios buvo aukojamos senovės Izraelyje? b) Kaip šis prilyginimas padeda suprasti, kokios turi būti mūsų maldos?

¹² Karalius Dovydas giedojo Jehovai: „Priimk mano maldą kaip smilkalus“ (Ps 141:2). Minutėlę pasvarstyk: ar dažnai kalbi su Jehova? ar tavo maldos turiningos? Apreiškimo knygoje „šventųjų maldos“ prilyginamos smilkalams. Dievui priimtinos maldos kyla pas jį aukštyn tarytum malonus kvapas (Apr 5:8). Smilkalai, kuriuos senovės Izraelyje nuolat smilkydavo ant Jehovos aukuro, turėjo būti labai kruopščiai paruošti. Jehovai jie patikdavo tik tada, kai būdavo atnašaujami laikantis jo paties duotų konkrečių nurodymų (Iš 30:34-37; Kun 10:1, 2). Panašiai yra ir su mūsų maldomis: jeigu jos atspindi didelį norą Jehovai paklusti, galime neabejoti, kad tokias maldas Dievas išklauso.

DUODAMI GAUNAME IR PATYS

13, 14. a) Kaip Filipų bendruomenė ir Epafroditas pagelbėjo Pauliui ir ką apie tai pasakė pats apaštalas? b) Kaip mes galime sekti Epafrodito ir filipiečių pavyzdžiu?

¹³ Lėšos, kurias skiriame mūsų pasaulinės organizacijos darbui remti, taip pat yra auka — nesvarbu, ar išgalime duoti daugiau ar mažiau (Mk 12:41-44). Štai pirmojo amžiaus Filipų bendruomenė pas Paulių į Romą nusiuntė Epafroditą, kad šis pasirūpintų būtiniausiomis apaštalo reikmėmis. Epafroditas, galima manyti, perdavė jam ir tam tikrą sumą pinigų — dovaną nuo filipiečių. Tai buvo jau ne pirmas kartas, kai ši bendruomenė parodė Pauliui dosnumą. Filipų krikščionys norėjo, kad apaštalo neslėgtų jokie finansiniai rūpesčiai ir kad tarnybai jis galėtų aukoti kuo daugiau laiko. O kaip pats Paulius atsiliepė apie jų dovaną? Pavadino ją „maloniu kvapu, Dievui patinkama, priimtina auka“. (Perskaityk Filipiečiams 4:15-19.) Apaštalas buvo iš visos širdies dėkingas filipiečiams už jų geradarystę. Žinoma, dėl to džiaugėsi ir pats Jehova.

¹⁴ Dievui ir šiandien labai džiugu, kai dalį savo lėšų skiriame pasauliniam darbui remti. Jis, be to, pažada, kad jeigu gyvenime mums ir toliau svarbiausia bus Karalystė, nei dvasiškai, nei materialiai mes tikrai nestokosime (Mt 6:33; Lk 6:38).

KAIP GALIME PARODYTI DĖKINGUMĄ

15. Paminėk keletą dalykų, už ką esi Jehovai dėkingas.

¹⁵ Neužtektų laiko, jei imtume vardyti visa, už ką Jehovai esame dėkingi. Kasdien jam tarti ačiū galime jau vien už nuostabią gyvybės dovaną. Mūsų gyvybę Dievas visokeriopai ir palaiko — jo dėka kvėpuojame, taip pat turime maisto, drabužių, pastogę. Dievo Žodžio gelmių pažinimas ugdo mumyse tvirtą tikėjimą, suteikia brangią ateities viltį. Jehova tikrai vertas, kad jį vieną garbintume ir aukotume jam gyriaus aukas. Juk jis — Kūrėjas, dėl mūsų padaręs šitiek gera. (Perskaityk Apreiškimo 4:11.)

16. Kaip galime parodyti, kad esame dėkingi už Kristaus išperkamąją auką?

¹⁶ Praeitame straipsnyje aptarėme, kad viena brangiausių Jehovos dovanų žmonijai — Kristaus išperkamoji auka.  Tai puikiausias įrodymas, kad Jehova mus be galo myli (1 Jn 4:10). Kaip į jo meilę atsakysime? Paulius taip kalbėjo: „Kristaus meilė valdo mus, padariusius tokią išvadą: vienas mirė už visus [...], kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris numirė už juos ir buvo prikeltas“ (2 Kor 5:14, 15). Apaštalas sakė, kad jeigu iš tiesų vertiname neužtarnautą Jehovos malonę, visu savo gyvenimu stengsimės teikti šlovę jam ir jo Sūnui. Mūsų meilė ir dėkingumas bus akivaizdūs, jeigu Jehovai ir Kristui mielai paklusime, uoliai skelbsime gerąją naujieną, ruošime mokinius (1 Tim 2:3, 4; 1 Jn 5:3).

17, 18. Kaip kai kurie mūsų bendratikiai savo gyriaus auką Jehovai padarė dar kokybiškesnę? Prašom pateikti pavyzdį.

¹⁷ Galbūt savo gyriaus auką Jehovai galėtum padaryti dar kokybiškesnę? Nemažai mūsų bendratikių, apmąstę, kiek gera iš Jehovos gavo, nusprendė perskirstyti savo laiką, kad galėtų daugiau atsidėti Karalystės skelbimo darbui arba kitai teokratinei veiklai. Kai kurie ėmėsi tarnauti pagalbiniais pionieriais vieną ar kelis mėnesius per metus, kiti stojo į reguliariųjų pionierių gretas. Dar kiti džiaugiasi galėdami dalyvauti teokratinėse statybose. Argi ne šauniai šie broliai ir sesės išreiškia savo dėkingumą Jehovai? Jeigu jų širdies paskatos teisingos — jeigu juos veda noras Kūrėjui atsidėkoti, — tokia šventa tarnyba Jehovai labai miela.

¹⁸ Dėkingumas Jehovai įkvėpė nemažai krikščionių. Antai Morena troško rasti atsakymus į daugybę klausimų apie Dievą, apie gyvenimo prasmę. Užaugo ji katalikų šeimoje, tad tiesos pirmiausia ieškojo šioje religijoje, vėliau domėjosi ir Rytų filosofija. Tačiau nei vienur, nei kitur aiškių atsakymų nerado. Dvasinį troškulį Morena numalšino tik pradėjusi tyrinėti Bibliją kartu su Jehovos liudytojais. Kai Šventojo Rašto puslapiuose ji pagaliau rado atsakymus į visus savo klausimus ir kai pajuto, koks prasmingas dabar yra jos gyvenimas, širdyje dėkingumas tiesiog degte užsidegė. Morena nusprendė visiškai atsidėti Jehovos pavestam darbui. Iškart po krikšto ji parašė pagalbinio pionieriaus tarnybos paraišką neribotam laikui, o kiek vėliau, kai tik buvo įmanoma, tapo reguliariąja pioniere. Nuo tada Morena jau trisdešimt metų uoliai triūsia visalaikėje tarnyboje.

19. Kaip galėtume Jehovai aukoti dar daugiau?

¹⁹ Suprantama, tikrai ne visiems Dievui atsidavusiems krikščionims aplinkybės leidžia būti pionieriais. Tačiau kad ir kiek pajėgtume šventoje tarnyboje nuveikti, kiekvieno iš mūsų dvasinė auka gali būti maloni Jehovai. Savo elgesiu turime rodyti, kad gyvename pagal teisingus Biblijos principus ir visada atstovaujame Jehovai. Mums taip pat būtina ugdytis tvirtą tikėjimą, kad savo tikslus Dievas įgyvendins iki galo. O mūsų geri darbai žinią apie Karalystę padės skleisti dar plačiau. Tad kupini begalinio dėkingumo Jehovai ir toliau visa siela jam aukokimės.

[Studijų klausimai]

[Anotacija 25 puslapyje]

Ar Jehovos gerumas neskatina tavęs aukoti jam dar geresnę gyriaus auką?

[Iliustracija 23 puslapyje]

Ar pasinaudoji kiekviena proga paliudyti?