Nestokokime atjautos

DĖL bado, ligų, skurdo, nusikalstamumo, pilietinių neramumų ir stichinių nelaimių pasaulyje yra kaip niekad daug vargstančių žmonių, kuriems reikia užuojautos ir pagalbos. Atjauta — tai vargstančio ar bėdos prispausto supratimas, pagaila, taip pat troškimas palengvinti naštą. Savo atjauta it šiltais saulės spinduliais galime paguosti liūdintį, numalšinti jo skausmą, pakelti dvasią.

Atjautą rodome ir žodžiais, ir darbais — rūpinamės kitais, esame šalia, kai reikia. Dėmesingi turime būti ne tik šeimai, draugams, pažįstamiems, bet ir svetimiems. „Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite?“ — paklausė Jėzus Kristus sakydamas Kalno pamokslą. Pats kupinas gailestingumo, jis dar pridūrė: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mato 5:46, 47; 7:12).

Pastarieji žodžiai, vadinami Aukso taisykle, užrašyti Šventajame Rašte. Daugelis sutinka, jog Biblija geriausiai moko būti atjaučiam. Joje ne kartą pasakyta, kad mūsų pareiga — padėti žmogui, kuris dėl kokių nors priežasčių pasirūpinti savimi nepajėgia. Pats Šventojo Rašto Autorius, mūsų Kūrėjas Jehova Dievas, yra didžiausias gailestingumo pavyzdys.

Štai pasakyta, kad Dievas ‘gina našlaičio ir našlės bylą, myli ateivį, parūpina jiems maisto ir drabužių’ (Pakartoto Įstatymo 10:18). Jehova taip pat „gina nuskriaustųjų teises ir alkaniems parūpina duonos“ (Psalmyno 146:7). Dėl svetimšalių, kuriems naujame krašte nelengva, davė tokį įsakymą: „Ateivis [...] bus jums tarp jūsų kaip vietinis; mylėsi jį kaip save patį“ (Kunigų 19:34).

Vis dėlto mokėti atjausti kitą ne taip paprasta. Apaštalas Paulius krikščionis, gyvenančius Kolosų mieste, ragino ‘nusivilkti senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkti naują, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui  pagal savo Kūrėjo paveikslą’. Toliau jis rašė: „Jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu“ (Kolosiečiams 3:9, 10, 12).

Vadinasi, reikia pastangų, kad gebėtume iš širdies atjausti. Bet atjauta labai pritinka ‘naujam žmogui’, kuriuo krikščionis turi apsivilkti. Paulius gyveno tokiais laikais, kai romėnų visuomenė brutalumą buvo pavertusi norma. Bendratikius jis skatino iš esmės keisti savo asmenybę — būti gailestingus, atjaučius.

Kiek daug gera gali duoti atjauta

Esama nuomonių, kad atjautus žmogus yra silpnas ir lengvai pažeidžiamas. Ar toks požiūris teisingas?

Visiškai ne! Tikrą atjautą rodyti skatina stipri meilė, kylanti iš paties Dievo. Jis — meilės įsikūnijimas. „Dievas yra meilė“ (1 Jono 4:16). Jehova pagrįstai vadinamas „gailestingumo Tėvu ir visokios paguodos Dievu“ (2 Korintiečiams 1:3). Žodis, čia išverstas „gailestingumas“, reiškia jautrumą, atjautą bėdos ištiktam. Jehova juk yra „maloningas ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems“ (Luko 6:35).

Kūrėjas tikisi, kad ir mes nestokosime gerumo, taigi būsime atjautūs. Michėjo 6:8 rašoma: „Žmogau, jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja Viešpats: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile.“ Patarlių 19:22 (Brb) sakoma: „Iš žmogaus norima gerumo.“ Dievo Sūnus Jėzus Kristus, visa savo esybe panašus į Tėvą, mokinius ragino: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Luko 6:36). Kitame vertime čia raginama taip: „Būkite atjautūs, kaip ir jūsų Tėvas yra atjautus“ (The Jerusalem Bible).

Atjauta išties nėra tuščias dalykas. Ką jautrios širdies skatinami padarome dėl kitų, sugrįžta mums su kaupu. Juk patys neretai patiriame, kokie teisingi Patarlių 11:17 užrašyti žodžiai: „Žmogaus gerumas teikia gera jam pačiam.“ Kai parodome atjautą vargo prispaustam, Dievas į šitą geradarystę žiūri taip, tarsi paslaugą būtume padarę jam. Jis įsipareigoja savo  garbintojams atsilyginti geru už kiekvieną gailestingumo darbą. Karalius Saliamonas buvo Dievo įkvėptas pasakyti: „Kas dosnus vargšui, tas skolina Viešpačiui; jis atmokės jam už gerą darbą“ (Patarlių 19:17). Panašiai rašė ir apaštalas Paulius: „Kiekvienas, tiek vergas, tiek laisvasis, jei ką gera padaro, gaus tą patį iš Viešpaties“ (Efeziečiams 6:8).

Jeigu esame atjautūs, mūsų tarpe klesti taika ir nelieka vietos tarpusavio trinčiai, lengviau užglaistyti nesusipratimus, atleisti. O nesusipratimų pasitaiko, nes savo mintis ir jausmus kartais išreiškiame ne taip, kaip derėtų, arba koks nors mūsų poelgis gali sudaryti klaidingą įspūdį. Atjauta čia ir padeda išsaugoti taiką. Lengva atleisti žmogui, kuris, žinome, yra atjautus. Atjauta padeda vykdyti tai, ką krikščionims prisakė apaštalas Paulius: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą“ (Kolosiečiams 3:13).

Atjauta parodoma darbais

Atjauta gali numalšinti kitam širdgėlą. Gailestingas žmogus, kaip jau minėjome, guodžia nuliūdusį, įsijaučia į kito kančią. Atjausti reiškia švelniai rūpintis suvargusiu ir padėti jam, kuo tik galime.

Užjausdami kitus, krikščionys seka Jėzumi. Jis negailėdavo laiko pagelbėti žmonėms, matydamas tiek kūniškus, tiek dvasinius jų poreikius. Mielai ištiesdavo pagalbos ranką tam, kuris ko nors stokojo.

Pažiūrėkime, ką Jėzus jautė išvydęs dvasiškai skurstančius žmones. „Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mato 9:36). Čia pavartotu žodžiu „gailėtis“, anot vieno biblisto, apibrėžiamas „jausmas, kuris persmelkia žmogų iki pat širdies gelmių“. Sakoma, jog tai išraiškiausias graikiškas žodis atjautai apibūdinti.

Atjautūs krikščionys irgi nedelsia padėti tiems, kuriems reikia materialinės arba dvasinės paramos. Apaštalas Petras rašė: „Visi būkite vieningi, užjaučiantys kitus, mylintys brolius, gailestingi“ (1 Petro 3:8). Kai vienai šeimai dėl ligos teko išsikelti kitur, tos vietovės bendratikiai be jokio nuomos mokesčio šešiems mėnesiams užleido jiems namą. Šeimos galva pasakoja: „Jie kasdien ateidavo pasiteirauti, kaip laikomės. Smagu buvo girdėti jų šiltus žodžius.“

Tikrieji krikščionys rūpinasi ir nepažįstamaisiais. Jie su džiaugsmu aukoja savo laiką, jėgas, išteklius net ir svetimam žmogui. Nepažįstamai šeimai padėję keletas savanorių, apie kuriuos kalbėjome pirmame straipsnyje, buvo Jehovos liudytojai.

Krikščionių bendruomenė ir yra vieta, kur klesti gerumas, kur visad galime tikėtis atjautos. Meilė bendruomenės narius uždega ieškoti progų daryti kitiems gera. Našlaičiams ir našlėms, kuriuos slegia visokiausi sunkumai, reikia mūsų paramos ir užuojautos. Gal jie vos suduria galą su galu ir dažnai neturi iš ko susimokėti už medicinos paslaugas, o gal gyvena varganame būste arba yra kitokių bėdų prispausti? Tikriausiai jiems labai reikia mūsų pagalbos.

Štai kartą Graikijoje paramos prireikė vienai porai. Vyrą ištiko insultas ir žmonos lydimas jis turėjo išvykti gydytis į ligoninę, šimtus kilometrų nuo namų. Kuklių pajamų juodu paprastai gaudavo tik pardavę apelsinų derlių. Kurgi dabar rasti talkininkų? Į pagalbą atskubėjo tikėjimo broliai  ir sesės. Jie vaisius nurinko ir pardavė. Taip bendratikiai ne tik parūpino anai porai pinigų, bet ir suteikė dvasios ramybę.

Atjautą galime rodyti įvairiai. Pavyzdžiui, atjautūs krikščionys žino, jog svarbiausia, ko kartais nuliūdusiam reikia, — kad jį kas aplankytų, maloniai išklausytų, suprastų, paguostų Šventojo Rašto žodžiais (Romiečiams 12:15).

Aplinka, kur rasite atjautą

Pasaulinė krikščionių bendruomenė yra tarsi kokia ramybės ir paguodos oazė. Čia netrūksta gerumo, atjautos. Tikrieji krikščionys supranta, kad užjaučiama dvasia kitus traukia, o šiurkštumas atstumia. Todėl, sekdami savo dangiškojo Tėvo pavyzdžiu, jie stengiasi rodyti atjautą gerais darbais.

Jehovos liudytojai nuoširdžiai kviečia jus į savo tarpą, kad pats pamatytumėte, kaip krikščionių bendruomenėje klesti atjauta, meilė, rūpinamasi vienas kitu. Tokia aplinka jums tikriausiai bus maloni ir patraukli (Romiečiams 15:7).

[Iliustracija 5 puslapyje]

Paulius ragino Kolosų krikščionis apsivilkti nuoširdžiu gailestingumu

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Jėzus mielai ištiesdavo pagalbos ranką, jei žmogui ko reikėjo