Gyvenimo istorija

Apleistas našlaitis randa mylintį Tėvą

PAPASAKOJO DIMITRIS SIDIROPULAS

„Štai šautuvas! Ženk pirmyn ir šauk!“ — griežtai įsakė pareigūnas kišdamas man ginklą. Ramiai atsisakiau. Ten stovinčių kareivių siaubui, jis paleido kulkų seriją virš mano galvos. Mirtis atrodė neišvengiama, bet likau gyvas. Tokių pavojų patyriau ne sykį.

MANO šeima priklausė etninei mažumai, gyvenančiai Turkijos srityje, Kapadokijoje, netoli Kaiserio miesto. Pirmajame amžiuje kai kas iš tų apylinkių gyventojų tapo krikščionimis. (Apaštalų darbų 2:9) Bet dvidešimtojo pradžioje viskas smarkiai pasikeitė.

Pabėgėlis ir našlaitis

Gimiau 1922-aisiais. Netrukus dėl etninės nesantaikos šeimai teko bėgti į Graikiją. Išgąsdinti tėvai nepasiėmė nieko, tik mane — kelių mėnesių kūdikį. Daug iškentę ir suvargę, galiausiai pasiekė Kirijos kaimą prie Dramos miesto šiaurinėje šalies dalyje.

Man sulaukus ketverių ir gimus broliukui, mirė tėtis. Skurdo ir bėdų palaužtas, jis teišgyveno 27 metus. Mama kentė baisų nepriteklių ir taip pat netrukus mirė. Likome su broliu be jokių lėšų. Mus vis kėlė iš vienos prieglaudos į kitą, kol galiausiai aš, dvylikametis, atsidūriau Salonikuose. Ten mokiausi mechaniku.

 Augdamas šaltoje ir nesvetingoje aplinkoje galvodavau: kodėl tiek daug kančių ir neteisybės? kodėl Dievas leidžia, kad taip vargtume? Per tikybos pamokas girdėdavome, jog Dievas yra visagalis. Tačiau iš kur šitiek blogio, niekas nepaaiškindavo. Vienas žinomas pasakymas skelbė, jog Graikijos stačiatikių bažnyčia — pati geriausia. Kai paklausiau, kodėl tada ne visi žmonės stačiatikiai, niekas neatsakė.

Vis dėlto mūsų mokytojas labai gerbė Bibliją ir pabrėždavo, jog tai — šventa knyga. Prieglaudos viršininkas irgi ją vertino, bet religinėse apeigose nedalyvaudavo. Pasiteiravau, kodėl, ir sužinojau, kad jis buvo studijavęs su Jehovos liudytojais, man nežinoma religija.

Salonikų prieglaudoje mokytis baigiau būdamas septyniolikos. Kilus Antrajam pasauliniam karui Graikiją užėmė vokiečiai. Žmonės mirė iš bado. Nusigavęs į kaimą, už menką užmokestį dirbau laukuose. Taip prasimaitinau.

Gaunu atsakymus iš Biblijos

Grįžusį į Salonikus 1945-ųjų balandį, mane aplankė Pashalija — vaikystės draugo, su kuriuo gyvenome prieglaudose, sesuo. Ji pasiguodė, kad brolis dingo, ir klausė, gal ką nors žinau. Kalbėdama paminėjo esanti Jehovos liudytoja ir pasakė, jog Dievas rūpinasi žmonėmis.

Graužiamas kartėlio, paprieštaravau. Kodėl nuo vaikystės turėjau tiek daug kentėti? Kodėl likau našlaitis? Kur būna Dievas, kai sunkiausia? Pashalija paklausė: „Ar tikrai už visas blogybes galime kaltinti Dievą?“ Paskui iš Biblijos parodė, jog ne jis sukelia kančias. Kūrėjas myli žmoniją ir netrukus viską ištaisys. Karo, nesantaikos, ligų, mirties greit nebebus, o ištikimi žmonės amžinai gyvens žemėje. Tai ji paliudijo atskleidusi Izaijo 35:5-7 ir Apreiškimo 21:3, 4.

Rūpestinga šeima

Vėliau sužinojau, kad Pashalijos brolis žuvo per partizanų susirėmimą. Norėdamas paguosti, aplankiau jos šeimą, bet išėjo taip, kad remdamiesi Biblija jie paguodė mane. Ieškodamas nuraminimo iš Biblijos vėl nuėjau pas juos. Netrukus prisidėjau prie būrelio Jehovos liudytojų, slapta susiburiančių studijuoti Raštą ir garbinti Dievą. Nors jų veikla buvo uždrausta, nusprendžiau ryšių nenutraukti.

Tų nuolankių krikščionių sambūriuose vyravo šilta, šeimyniška atmosfera, kurios man taip trūko. Ten gavau tikrą dvasinę paramą. Grupės nariai buvo nesavanaudiški, rūpestingi draugai, pasiruošę užjausti ir padėti. (2 Korintiečiams 7:5-7) Svarbiausia, suartėjau su Jehova. Jis tapo man maloningu dangiškuoju Tėvu. Patraukė jo meilė, atjauta, rūpinimasis. (Psalmyno 23:1-6) Pagaliau radau dvasinę šeimą ir mylintį Tėvą! Širdis sujudo. Negaišdamas pasiaukojau Jehovai ir 1945-ųjų rugsėjį pasikrikštijau.

Lankydamas krikščionių sueigas įgijau žinių ir taip stiprinau tikėjimą. Kadangi transporto nebuvo, nuo mūsų kaimo iki vietos, kur vyko sueigos, eidavome pėsti  penkis kilometrus, visą kelią šnekėdamiesi dvasinėmis temomis. 1945-ųjų pabaigoje, sužinojęs apie visalaikę tarnybą, tapau pionieriumi. Tvirti santykiai su Jehova buvo gyvybiškai svarbūs, nes mano tikėjimas bei ištikimybė greit turėjo būti išbandyti.

Priešiškumas neišgąsdina

Policija grasindama ginklu dažnai nutraukdavo mūsų sueigas. Plečiantis pilietiniam karui, Graikijoje buvo įvesta karo padėtis. Priešiškos grupės nuožmiai kovojo tarpusavyje. Naudodamiesi tokia situacija, dvasininkai įtikinėjo valdžią, kad mes — komunistai. Dėl to prasidėjo persekiojimas.

Per porą metų daug sykių buvome suimti ir šešis kartus nuteisti iki keturių mėnesių kalėti. Tačiau kalėjimus perpildė politiniai kaliniai, todėl mus paleisdavo. Netikėtai atgavę laisvę vėl skelbdavome. Tada vėl suimdavo — vieną savaitę net tris kartus. Daug brolių buvo ištremti į negyvenamas salas. Tai žinodamas mąsčiau: ar mano tikėjimas pakankamai stiprus atlaikyti tokį išbandymą?

Padėtis pablogėjo, kai privalėjau kasdien prisistatyti į policiją. Siekdami turėti savo akiratyje, pareigūnai išsiuntė mane į Evozmo kaimą prie Salonikų, kur buvo policijos nuovada. Kaimynystėje išsinuomojau kambarį ir uždarbiaudavau šveisdamas žmonėms varinius puodus bei keptuves. Teikti tokias paslaugas buvo labai naudinga, nes galėjau tarnauti pionieriumi nesukeldamas įtarimo. Kai kurie išgirdę gerąją naujieną atsiliepė palankiai. Galiausiai daugiau nei dešimt žmonių tapo pasiaukojusiais Jehovos garbintojais.

Per dešimt metų — aštuoni kalėjimai

Policijos buvau stebimas iki 1949-ųjų. Paskui grįžau į Salonikus trokšdamas tęsti visalaikę tarnybą. Maniau, jog išbandymai baigėsi, bet 1950-aisiais netikėtai gavau šaukimą į armiją. Laikydamasis krikščioniško neutralumo pasiryžau ‘nesimokyti kariauti’. (Izaijo 2:4) Taip prasidėjo nesibaigianti kankynė pačiuose baisiausiuose Graikijos kalėjimuose.

Pirmiausia patekau į Dramos miestą. Tuo laiku naujokai mokėsi šaudyti. Sykį buvau nuvestas į šaudyklą. Vienas iš pareigūnų ištiesė ginklą ir liepė šauti. Kai atsisakiau, jis ėmė šaudyti į mane. Matydami, kad nieko nepadarys, kiti pareigūnai pradėjo tyčiotis ir daužyti kumščiais. Į mano delnus gesino cigaretes. Paskui trims dienoms įmetė į vienutę. Išdegintas žaizdas skaudėjo neapsakomai, o randai tebėra iki šiol.

Prieš karo lauko teismą buvau perkeltas į karinę stovyklą Heraklione (Kreta).  Norėdami palaužti tikėjimą, pareigūnai mane žiauriai mušė. Bijodamas, kad galiu neištverti, karštai meldžiausi ir prašiau dangiškojo Tėvo sustiprinti. Atsiminiau žodžius iš Jeremijo 1:19: „Su tavimi jie kovos, bet neįveiks tavęs, nes aš esu su tavimi, kad tave išgelbėčiau.“ Širdį užliejo „Dievo ramybė“. Suvokiau, kaip išmintinga visiškai pasitikėti Jehova. (Filipiečiams 4:6, 7; Patarlių 3:5)

Karo lauko teismas nuteisė kalėti iki gyvos galvos. Jehovos liudytojus valdžia laikė pikčiausiais „valstybės priešais“. Iš pradžių mane nugabeno į Itsedino kalėjimą už Chanijos uosto. Tai buvo sena tvirtovė, o vienutėje, kurioje uždarė, knibždėte knibždėjo žiurkių. Saugodamasis, kad neropotų pliku kūnu, nuo galvos iki kojų apsimuturiuodavau palaike antklode. Susirgau sunkiu plaučių uždegimu. Daktaras pasakė, jog reikia saulės, todėl būdamas kieme turėjau progą kalbėtis su daugeliu kalinių. Tačiau sveikata blogėjo. Kai ėmiau atsikosėti krauju, išvežė į Herakliono ligoninę.

Bendratikiai, kurių taip trūko, vėl buvo greta. (Kolosiečiams 4:11) Heraklione gyvenantys broliai nuolat lankė, guodė, drąsino. Norėjau liudyti, todėl paprašiau leidinių. Broliai atnešė lagaminą su dvigubu dugnu, kur galėjau saugiai slėpti literatūrą. Kaip džiaugiausi, kad iš visų tų įkalinimo vietų bent šeši žmonės tapo tikraisiais krikščionimis!

Tuo tarpu pilietinis karas baigėsi ir nuosprendį man pakeitė į dešimt metų kalėjimo. Likusį laiką praleidau Retimno, Jedi Kulės ir Kasandros kalėjimuose. Praleidęs aštuoniose vietose beveik dešimt metų, grįžau į Salonikus, kur mane šiltai sutiko mylimi bendratikiai.

Atgaiva krikščionių brolijoje

Tada liudytojai Graikijoje galėjo palyginti laisvai garbinti Dievą, todėl tuojau ėmiausi visalaikės tarnybos. Netrukus patyriau ir daugiau džiaugsmo —  susipažinau su Katina. Ši ištikima sesė mylėjo Jehovą ir buvo labai uoli skelbėja. Susituokėme 1959-ųjų spalį. Dukters Agapės gimimas bei šeimos šiluma išgydė visas vaikystės žaizdas. Svarbiausia, tarnavome globojami mūsų mylinčio dangiškojo Tėvo, Jehovos. (Psalmyno 5:12 [5:11, Brb])

Dėl susidariusių aplinkybių turėjau atsisakyti pionieriaus tarnybos, bet ją tęsti padėjau žmonai. Ypatingas mano gyvenimo momentas buvo 1969-ųjų tarptautinis Jehovos liudytojų kongresas Niurnberge, Vokietijoje. Ruošdamasis keliauti ten, padaviau prašymą pasui gauti. Kai žmona nuėjo į policijos nuovadą paklausti, kodėl du mėnesius nėra jokios žinios, pareigūnas ištraukė iš stalčiaus storą bylą ir pasakė: „Duoti pasą šitam žmogui, kad į savo tikėjimą mėgintų atversti vokiečius? Jokiu būdu! Jis pavojingas.“

Su Jehovos ir brolių pagalba mano pavardė buvo įtraukta į sąrašą grupinei vizai gauti ir taip galėjau pabūti tame nuostabiame kongrese. Dalyvių skaičius viršijo 150000. Šiai vieningai tarptautinei dvasinei šeimai akivaizdžiai vadovavo Jehovos dvasia. Vėliau dar geriau suvokiau krikščionių brolijos vertę.

1977 metais mano ištikima ir mylima žmona mirė. Kiek galėdamas stengiausi dukrą auklėti pagal Biblijos principus. Padėjo visa dvasinė šeima. Už paramą tuo sunkiu laiku visuomet būsiu dėkingas tikėjimo broliams. Kai kurie net persikėlė pas mane, kad prižiūrėtų dukrą. Niekuomet nepamiršiu jų nesavanaudiškos meilės. (Jono 13:34, 35)

Agapė užaugo ir ištekėjo už brolio Elijo. Jie turi keturis sūnus. Visi priėmė tiesą. Pastaraisiais metais mano sveikata susilpnėjo, patyriau keletą insultų. Dukra su šeima manimi švelniai rūpinasi. Nors nebesu stiprus, džiaugtis yra kuo. Prisimenu laiką, kai visuose Salonikuose tebuvo apie šimtą bendratikių, o sueigos vykdavo slapta privačiuose namuose. Dabar čia yra apie penkis tūkstančius uolių liudytojų. (Izaijo 60:22) Per kongresus jauni broliai priėję klausia: „Ar atsimeni, kaip atnešdavai žurnalų į mūsų namus?“ Nors tėvai jų neskaitė, vaikai susidomėjo ir darė dvasinę pažangą!

Matydamas, kaip auga Jehovos organizacija, suvokiu, jog kentėjau neveltui. Savo vaikaičius bei kitus jaunuolius raginu prisiminti dangiškąjį Tėvą jaunystėje ir patikinu, kad jis neapleis. (Mokytojo 12:1) Jehova įvykdė savo žodį — tapo man „našlaičių tėvu“. (Psalmyno 68:6 [68:5, Brb]) Nors vaikystėje buvau apleistas, radau mylintį Tėvą!

[Iliustracija 22 puslapyje]

Dramos kalėjime dirbau virėju

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su Katina vestuvių dieną, 1959-aisiais

[Iliustracija 23 puslapyje]

Sueiga miške netoli Salonikų septinto dešimtmečio pabaigoje

[Iliustracija 24 puslapyje]

Mūsų šeima 1967-aisiais